Ruduo – intensyviausias šiuolaikinės muzikos metas. Klaipėdoje skamba „Permainų muzika“, Vilniuje – aktuali „Gaida“, o mūsų miestą jau septynioliktą lapkritį prijaukina festivalis „Iš arti“. Muzikos forumai bendrauja tarpusavyje, „dalijasi“ meninėmis idėjomis ir atlikėjais; gražu stebėti, kaip prieš metus ar daugiau vieno festivalio pasėtas kūrybinis „grūdas“ dygsta ir auga kito festivalio terpėje. Šiųmečiams vykusiai išsidėsčius ir „Gaidos“ pabaigai sutapus su „Iš arti“ įžanga, galėjome pajausti skirtingą jų salių atmosferą ir sykiu pasidžiaugti bendru projektu, leidusiu Kauno klausytojams išgirsti pasaulinio masto perkusininkus iš Vengrijos. Savaime suprantama, sostinės klausytojai kasmet pamato žymiausius nūdienos autorius ir garsius jų kūrinių interpretatorius, mėgaujasi ,,stambių“ žanrų muzika ir didelių kolektyvų muzikavimu.
Na, o „Iš arti“ žavus kameriškumu, įvairiausių eksperimentų galimybe, be to, jaukia, svetinga aplinka ir ištikima publika. Todėl kiek nustebino netikėta „Amadindos“ ansamblio koncerto pabaiga – aukščiausio profesinio lygio ir nepaprastos energijos atlikėjams nesukelta ovacijų, nepareikalauta biso, išsiskirstyta pernelyg skubotai... Gal pasigailėta didelį krūvį dvi dienas (koncertai Vilniuje ir Kaune) turėjusių perkusininkų? Ar tiesiog dar neįsijausta į festivalio maratoną?..
Sukaktys
Rūtos ir Zbignevo Ibelhauptų koncertas atsidūrė tarp šios „intrados“ ir tikros festivalio pradžios, tačiau įdomi programa, preciziškai ir elegantiškai atlikta, atitiko festivalio dvasią. Fortepijoninio dueto pasitelktos muzikinės ir sceninės priemonės pateisintos – viskas skambu, grakštu, vaizdinga ir ekspresyvu. Kartais buvo nelengva atspėti, kieno – duetui kuriančių autorių ar pačių pianistų – dėka interpretuojami kūriniai tampa tokie įprasminti ir efektingi. Kad ir kaip būtų, fortepijono meistrų prisilietimo pėdsakas jautėsi ir Robertui Schumannui dedikuotame Broniaus Kutavičiaus opuse, ir Gintaro Sodeikos technomuzikos atšvaitų turėjusiojoje kompozicijoje, ir Georgo Crumbo kūrinyje su preparuoto instrumento skambesiais, ir sudėtingai „nesutampančiame“ Pero Norgaro opuse dviem fortepijonams ir keturiems metronomams, ir dusyk koncerte nuskambėjusioje Giedriaus Kuprevičiaus premjeroje. Labiausiai įsiminė B. Kutavičiaus „Disputas su nepažįstamuoju“, reprezentuojantis pianistų šiuolaikinės muzikos interpretavimą, tarytum savotiška jų „vizitinė kortelė“. Manau, toks šiemet jubiliejų švenčiančio lietuvių muzikos klasiko pagerbimas suskambo ryškiomis spalvomis.
Šie metai jubiliejiniai ir Osvaldui Balakauskui, Jurgiui Juozapaičiui bei Juliui Andrejevui; jų kūriniai skambėjo kamerinės muzikos koncerte. Nuo pernykščio festivalio rengėjai įsitikino, kad klausytojams įdomu viename koncerte išgirsti du ansamblius. Tad pirmoje „Trio plius“ vakaro dalyje grojo trio „Claviola“, antroje – Kauno fortepijoninis trio. Pirmoje dalyje vyravo intelektualūs opusai, o antroje – labiau emocijos. Nuskambėjo kelios premjeros, tarp jų – Algimanto Kubiliūno „Kontrastai“, pažymėti jo kūrybinio braižo ir kartu atveriantys lyg ir netikėtą rakursą, kitokį matymą, girdėjimą; pirmąsyk skambėjęs J. Andrejevo vokalinis kūrinys (solistė Asta Krikščiūnaitė) atvėrė skaudžius netekčių paliktus randus, dėl to labai įtaigus. Trio dalyviai (Vytautas Giedraitis (klarnetas), Jurgis Juozapaitis (altas), Ugnė Antanavičiūtė (fortepijonas) festivalyje pasirodo jau antrąsyk ir antrąsyk stebina puikia technika bei muzikalumu, formos pojūčiu ir muzikinės detalės svarba. Nors jauni muzikai kartu groja penkerius metus, jau gali pasigirti nemenku garsių lietuvių kompozitorių jiems dedikuotų kūrinių kraičiu ir šiemet laimėtu Lietuvos kultūros ministerijos įsteigtu Jaunųjų menininkų apdovanojimu. Spalio naujiena – dalyvavimas tarptautiniame „Lyceum Club“ kamerinės muzikos konkurse Lozanoje (Šveicarijoje), kur laimėtas specialusis žiuri prizas už J. Francaix kūrinio atlikimą.
Antroje dalyje pasirodė dar jaunesnis kolektyvas, ką tik metus atšventęs Kauno fortepijoninis trio. Ansamblis (Indrė Čepinskienė (smuikas), Asta Krikštaponienė (violončelė) ir Lina Krėpštaitė (fortepijonas), pasipildęs mušamaisiais (Ingrida Spalinskaitė, Saulius Auglys-Stanevičius), labai pagyvino itin rimtą vakaro atmosferą; klausytojai, ištvėrę šį netrumpą kamerinės muzikos „išbandymą“, nusipelnė jausmingo Anatolijaus Šenderovo kūrinio ir įvairiaspalvio Kenji Buncho Koncerto. Beje, tą vakarą žiūrovų atrasta patraukli erdvė – Kamerinės salės balkonėlis su puikia akustika ir apžvalga.
Pirmąkart – koncertas vaikams ir „asambliažai“
Pirmas lapkričio savaitgalis su dviem kasdieniais muzikiniais vyksmais pripratino klausytojus prie įtemptos artėjančios savaitės. Šeštadienį, be minėto kamerinės muzikos koncerto, festivalis palepino šeimas – specialiai vaikams ir jų tėveliams skirtą Zitos Bružaitės spektakliuką atliko Klaipėdos kamerinis orkestras, dirigentas Mindaugas Piečaitis, režisierė ir aktorė Gintarė Latvėnaitė. Nenuostabu, jog muzikinė pasaka apie karvutę „Sofija muzikuoja“ įtraukė įvairaus amžiaus žiūrovus, mat orkestro artistai nuotaikingai interpretavo muzikinę partitūrą, be to, labai vykusiai dainavo ir verkė, o dirigentas vaidino kaip visateisis aktorius. Manau, net ir renginį pagerbę solidūs kolegos kompozitoriai liko sužavėti šia šmaikščia muzikos autorės idėja.
Sekmadienio koncertai, kaip ir pridera poilsio dienai, buvo veik pramoginiai – ir kompozitoriaus Johno Cage šimtmečiui skirtas kariliono bei trimito improvizacijų pusvalandis, ir Lietuvos džiazo mėgėjus sukvietęs „LT Asambliažų“ vakaras (atlikėjai: Lietuvos kamerinis orkestras, dirigentas Modestas Barkauskas, Petras Vyšniauskas (saksofonas), Dominykas Vyšniauskas (trimitas, trombonas), Neda Malūnavičiūtė (vokalas, fleita), Arkadijus Gotesmanas (mušamieji). Ši vykusiai dramaturgiškai išdėstyta programa tiesiog prašosi būti įrašyta į kompaktinę plokštelę. O tokio projekto Kaunui tepavydi kitų miestų kompozitoriai ir publika...
Interpretacijos seminaras ir kūriniai Rusnei
Smuikininkė Rusnė Mataitytė, dažna „Iš arti“ ir kitų šiuolaikinių festivalių viešnia, šiemet surengė interpretacijos seminarą, parodėlę ir kūrinių smuikui solo koncertą. Festivalio užsakymu sukurtos pjesės, galinčios reprezentuoti Lietuvos šiuolaikinę muziką R. Mataitytei gastroliuojant užsienio šalyse. Taip gimė šešios jai skirtos kompozicijos, o koncertą papildė festivalio viešnios iš Didžiosios Britanijos Sadie Harrison opusas. Ryški muzikos interpretatorės asmenybė neabejotinai inspiruoja autorių kūrybą, nes penklinėje užfiksuotiems ženklams įkvepia gyvybės, savo nepakartojamo žavesio. Cituoju J. Juozapaitį: „Kurdamas muziką konkretiems atlikėjams pastebėjau, kad būsimo atlikėjo charakteringi bruožai, techninis pajėgumas, temperamentas atsispindi mano naujausiuose kūriniuose. Pjesė „Rusnė“ ir yra toks apibendrintas smuikininkės portretas.“ Šiuos žodžius galima būtų pritaikyti ne vien šiam konkrečiam koncertui, bet ir samprotaujant apie kompozitoriaus ir atlikėjo bendraautorystę.
Svečiai
Netikėčiausiu festivalio atradimu laikyčiau norvegų ansamblio „Poing“ (Rolf-Erik Nystrom (saksofonas), Frode Haltli (akordeonas), Hakon Thelin (kontrabosas) muzikavimą. Instrumentininkai paeiliui ir visi kartu komentavo atliekamus opusus, pasakojo jų sukūrimo istorijas, šmaikštavo; akivaizdžiai džiaugėsi šilta, draugišką pašnekesį primenančia atmosfera. Kitokie – susikaupę, preciziški, atsidavę – jie atrodė grodami. Ansamblio nariai įrodė, kad jų instrumentų technikos išmanymas beribis, kad jie gali pamėgdžioti bet kurį garsą – vandens bangą baseine, žuvėdrų (gal delfinų?) klyksmą, mašinerijos triukšmus. Programos kūriniai atlikti lengvai, tarsi pro skaidrią ironijos skraistę; o „bisui“ pagrotas Kurto Weillo „Tango“ nustebino interpretacijos rafinuotumu, ir, sakyčiau, aristokratiškumu. „Poing“ programoje, sudarytoje iš gana radikalios šiuolaikinės įvairių šalių autorių kūrybos, nustebino kiek kitokios pasaulėžiūros ar veikiau „pasaulėgirdos“ paženklintas japonės Sachiyo Tsurumi kūrinys; jis skambėjo tarsi srautas visų kada nors girdėtų garsų nuotrupų, lyg erdvėje palikti jų pėdsakai... Džiugu, kad mūsų miesto menininkams itin sekasi bendradarbiauti su norvegais – šalia tradicinio „M. K. Čiurlionio ir E. Griego muzikos festivalio“ ir „Iš arti“ užmezgė produktyvią šiuolaikinių atlikėjų draugystę.
„Klavirquartett“ koncerte girdėjome Vokietijoje gyvenančius keturis ne-vokiečius: smuikininkę Akemi Mercer iš Kanados, violončelininką Claude’ą Frouchaux iš Italijos ir dvi lietuves Vaidą Rožinskaitę (altas) ir Rūtą Rudvalytę (fortepijonas). Jie parengė sudėtingą kamerinę programą – į festivalį atvykusio Clauso Kuhnlio (Vokietija) kūrinio, netikėtai tykaus Z. Bružaitės opuso ir užburiančio Arvydo Malcio „Sniegynų hiacinto“ premjerinius atlikimus, pagriežė seniau sukurtą daugiaprasmę Onutės Narbutaitės ,,Rudens riturnelę“ ir romantiškai ispanišką Joaquino Turinos Kvartetą. Pastarojo griežimas pakerėjo profesionalumu ir susiklausymu.
Paprašyta pasakoti apie kvarteto atsiradimą, R. Rudvalytė sakė: „Būtų sunku tiksliai atsekti, kada pradėjome kartu groti, nes seniai vieni kitus pažįstame. Mūsų bendraminčių yra daugiau, juokais save vadiname „kamerinės muzikos baseinu“, iš kurio bet kuriuo momentu galima „pasisemti“ reikiamų muzikantų. Neįsipareigojame groti keturiese, lengvai galime transformuotis į, tarkim, kvintetą ar trio. Mus sieja tai, kad gyvename Frankfurte, mėgstame kamerinę muziką, esame pasiekę tam tikrą muzikavimo lygį, leidžiantį greitai įsilieti į bet kokį projektą.
Kaip atsirado specialiai festivaliui parašytas vokiškas kūrinys?
Jo ieškojome festivalio rengėjų paprašyti; staiga koncerte išgirdau C. Kuhnlio fortepijoninį kūrinį ir pajutau, kaip puikiai jis išmano šio instrumento specifiką. Per pertrauką išsišnekėjome, pasakiau, kad planuojame vykti į festivalį, kad reiktų kūrinio kvartetui, mačiau, jog autorius susidomėjo; iš šio įspūdžio gimė kūrinys, žavintis mane logika ir darna. Kai programa buvo sudaryta, supratome, kad visuose kūriniuose yra tiesioginių ar netiesioginių užuominų į anapusinį pasaulį. Pamaniau: „Lietuva, lapkritis, šalta, šlapia, tamsu, neseniai buvo Vėlinės, visiems dar žvakutės atmintyje...“ Kad įsileistume šiek tiek šiltesnio vėjo, pagrojome J. Turinos Kvartetą.
Kokia jūsų visų kasdienė muzikinė veikla? Kiek ji susijusi su šiuolaikine muzika?
Aš dėstau Muzikos akademijoje, kartkartėmis koncertuoju. Nesikoncentruoju į aktyvią karjerą, tokia mano pozicija. Apie šiuolaikinės muzikos interpretaciją tenka nuolat kalbėti studentams. Vaida – laisvoji menininkė, groja šiuolaikinės muzikos orkestruose, ansamblyje „Ansamble Modern“ (tai absoliutus šiuolaikinės muzikos lyderis); Claude’as taip pat laisvasis menininkas, dažnas kamerinės muzikos projektų dalyvis, nuolatinis vieno trio narys; Akemi griežia Radijo simfoniniame orkestre. Iš tiesų turime nemenkos šiuolaikinės muzikos interpretavimo ar dėstymo patirties. Visame pasaulyje tokios muzikos nori klausytis ne kiekvienas – deja, tai kultūros ir išsilavinimo problema. O čia matėme ne itin gausią, bet ištikimą auditoriją. Mums buvo smagu groti.“
Į festivalį susirinko gana gausus ukrainiečių „desantas“: styginių kvartetas, kompozitorius Olegas Bezborodka ir du muzikologai. Įprastas susitikimas „iš arti“ šiemet įgavo kiek kitokį rakursą, mat Kijevo P. Čaikovskio konservatorijos profesorė dr. Olena Tarančenko pasakojo apie šiuolaikinius ukrainiečių kompozitorius, o muzikos redaktorius Oleksandras Šamoninas kalbėjo apie bendrą Kauno ir Kijevo festivalių projektą „Aljansas“ ir jo vaisių – kompaktinę plokštelę „Tiltai“. To projekto muziką, atliekamą Kauno styginių ir ukrainiečių „Collegium“ kvartetų, išgirdome paskutinę koncertų dieną. Nejučia lyginome kompozicijas ir atlikėjus; ko gero, ukrainiečių autorių kūriniai stilistiškai margesni. O griežiant svečiams, priešingai, jautėsi bendra styginių mokykla, subalansuota energija, panašūs temperamentai.
Muzikų ir dailininkų mainai
Šiųmečių lietuviškų premjerų skaičiumi festivalis toli pralenkė iki šiol buvusius; visi šeši Kauno kompozitoriai parengė kūrinių – G. Kuprevičius ir Z. Bružaitė po dvi premjeras, o Vidmanto Bartulio muziką grojo ansamblis „Poing“, R. Mataitytė ir abu styginių kvartetai. Jau kelerius metus Kauno dailininkai, aktyviai dalyvaujantys festivalio koncertuose, apdovanoja labiausiai patikusių opusų kūrėjus. Tad nenuostabu, jog Alfonso Vilpišausko miniatiūros nusipelnė V. Bartulis, Romanas Averincevas savo darbą įteikė Olegui Bezborodkai už jo kompoziciją „Žibintas“, C. Kuhnliui savo paveikslą padovanojo Aušra Andziulytė, o Irena Mikuličiūtė pagerbė Z. Bružaitę – už kūrybą ir festivalio rengimą. Kartu su dailininkais vyko ir baigiamasis performansas „Paveikslogarsiai“, kai prie taurės vyno dailės darbus iliustravo muzikos improvizacijos, mezgėsi rimti, globalūs pokalbiai. Panašius menų sintezės renginius nuspręsta plėtoti ir kitąmet vyksiančio festivalio programoje.
„Iš arti“ sklaida
Z. Bružaitė: „Kiekvienais metais džiaugiuosi, kai mūsų festivalis nukeliauja į kitus kraštus, kai muzikinė bičiulystė nenutrūksta. Pernai vyko koncertiniai mainai su Norvegija: Lietuvoje surengti Oslo muzikų koncertai, vėliau mano ir A. Kubiliūno kūriniai kartu su M. K. Čiurlionio paveikslais buvo pristatyti Oslo filharmonijoje, kaip M. K. Čiurlionio metų akcentas. Pernai festivalyje skambėjo jaunos pianistės iš Kosta Rikos Cynthios Soto Cordero atlikti V. Bartulio ir J. Andrejevo kūriniai; šiemet pavasarį surengtas „atgalinis“ vizitas. Mums su V. Bartuliu užsakė kūrinius kontrabosui ir fortepijonui, kurie atlikti atskiroje programoje, be to, integruoti į Nacionalinio universiteto šventę. Tą patį pavasarį su V. Bartuliu ir Kauno styginių kvartetu buvome pakviesti į Kijevo festivalį „Muzikinės sezono premjeros“. Pirmas tarpfestivalinio projekto „Aljansas“ koncertas skambėjo Kijeve, dabar jis atkeliavo ir į Kauną. Šis projektas jau aprašytas muzikinėje ukrainiečių spaudoje, yra sulaukęs palankaus įvertinimo. Beje, išvardyti projektai nėra baigtiniai – tikimės, kad kai kurie koncertai ir užsimezgę ryšiai sulauks atgarsio ateityje. Planuoju toliau plėtoti tokį festivalių bendradarbiavimą, galbūt kitąmet pasirinksime artimus kaimynus...
