| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
Paskubom, nuvaikę miego likučius, geriame kavą – ruošiamės prie Atlanto, į Gigantų slėnį, kuris yra laikomas vienu iš pasaulio (ar gamtos?) stebuklų ir įrašytas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Nuo Monaghano iki pačios šiauriausios Airijos dalies – pustrečios valandos „gero“ važiavimo, o jei priekyje pasitaikys koks lėtamėgis airis, tai ir visos trys išeis...
Važiuodami dairomės į žaliuojančius laukus, į slėniuose tebesiganančias avis (jos ganysis per visą airišką žiemą!). Medžiai dar šviečia rusvomis, geltonomis rudens spalvomis; amžinai žalios tik gebenės, apsivijusios jų liemenis, pasilypėjusios net į šakas. Iš tolo atrodo, kad medžiai apvilkti , įtūloti į šiltus, grubaus mezgimo megztinius – kyšo vien viršūnės, taršomos vėjo.
Įvažiuojame į šiaurinę Airijos dalį, kuri tebepriklauso Didžiajai Britų karalystei. O štai ir Portrušas – nedidelis kurortinis miestelis, prisiglaudęs Atlanto pakrantėje. Daugiausia jame poilsiauja patys airiai, kurie mėgsta iškylauti bet kokiu oru. Tačiau jame netrūksta ir užsieniečių, susiviliojusių rūsčia gamta, šėlstančio Atlanto stichija. Keista tik, kodėl pas mus Airija nėra įtraukiama į turistinius maršrutus. Lietuviai ten vyksta ne turistauti. Tačiau vis daugiau ir mūsų tautiečių suranda laiko ne tik „kalti pinigą“, bet ir pasigrožėti šalimi, kuri taip svetingai juos priima...
Vingiuotais keliais leidžiamės prie skardingų Atlanto krantų. Vienu kartu negaliu aprėpti visos atsivėrusios didybės, sąmonė jį skaido gabaliukais, dėlioja lyg mozaiką. Štai baltosios uolos, išgraužtos tūkstančius metų skalaujamų potvynių ir atoslūgių. Jos man primena milžinišką dramblį, po juo – balti, nugludinti, nuskalauti akmenys ir akmenėliai su įvairių mineralų raštais. Mano delne – tūkstančių metų senumo liudininkai: glostau, vartau, šildau delnuose, norėdama pajusti laiko dvasią... Nuo Atlanto, nuo skardžių atplaukia tiršta migla, ji artėja bauginamai greitai. Gal kuo nors užrūstinome senuosius keltų dievus? Dulksnoja, purškia lietus, bet po kelių minučių rūkas sklaidosi , iš pilkumos švysteli saulė, o virš vandenų lanku išsiriečia visai lietuviška vaivorykštė ir nutiesia tiltą į žemyną. Oras prie Atlanto permainingas, todėl airiai juokaudami sako, kad jie nesinešioja skėčių, nes vis tiek jų nespėja išskleisti...
Susivokiu, kad šiems potyriams nusakyti man pritrūksta gimtosios kalbos žodžių, kuriuose išsikristalizavusi mano tautos, taigi – žemyninė patirtis: vandenis lyginu su miškų žaluma, bangų ošimą – su pušų šniokštimu. Gal mūsų kalboje net nėra žodžių, kurie nupieštų šį vaizdą, pasiduodantį tik dailininko teptukui? Lietuviai gal miško žmonės, nebeprisimenantys daugybės senųjų baltų, išplaukdavusių į Baltijos jūrą (seniau – į Joldiją, o dar seniau – į Anciliaus ežerą), vėjų pavadinimų? Mano „tautinė tapatybė“ , išugdyta gimtinės peizažo, čia nustėrsta ne tik iš nuostabos, bet ir iš bejėgiškumo išreikšti išgyvenimus. Todėl jaučiu, kaip nesusemiu, neaprėpiu visumos, nes neįsigyvenu į šį peizažą: jis man primena filmuotą medžiagą. Todėl turiu bent palytėti tą akmenį, tą dygų krūmą, kad įsitikinčiau jo realiu egzistavimu...
| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
Į Gigantų slėnį leidžiamės ne iš karto. Skardingų krantų viršūnėmis nutiesti pasivaikščiojimo takai, įrengtos apžvalgos aikštelės. Nuo prarajos skiria tik dygių, visžalių krūmų raizgynas, kurį sunku pavadinti gyvatvore. Aštrūs, kibūs augalai, kurių neėda nė avys, plečiasi į ganyklas, todėl jų šakas ir šaknis tenka pjauti su „Husgvarna“. Tik toks atkaklus, užsispyręs krūmas ir tegali augti ant akmens. Pakyla vėjas, gūsiai plėšia ir gąsdina nuversti nuo olos. Nejučiomis stveriuosi tų krūmų. Aštrios adatėlės sugrąžina į realybę: prieš mane – Gigantų slėnis, arba Milžinų takas, jei tiki legenda, kuri pasakoja: airių milžinas Finas Stafulas, pamilęs Škotijos gražuolę, išgrindęs akmenimis tiltą per jūrą, kad mylimoji, eidama pas jį, nesušlaptų kojų... Šie akmenys – ypatingi, taisyklingos šešiakampių formos, lyg kokio preciziško meistro nutašyti. Tolėliau – tokios pat formos stulpai, primenantys graikiškas kolonas. Arba vargonus. Jų priskaičiuojama apie 40 000. Nuo šios vietos iš tiesų matyti Škotijos krantas. O „grindinys“ į vandenį driekiasi apie 150 metrų. Dar galima pamatyti ir milžino „batą“ – akmenį, savo forma išties primenantį apavą. Nelaiminga buvusi Fino meilė – teko bėgti iš Škotijos, o belėkdamas atgalios jis sudaužęs ir nugramzdinęs savo statytą tiltą...
Tačiau mokslininkai paneigia stebuklingą šių šešiakampių kilmę. Jų nuomone, ir akmenys, ir kolonos yra bazaltinės lavos kilmės ir susidarė prieš 60 milijonų metų! Sunku įsivaizduoti, tiesa? Ten pat įkurtame turizmo centre teko matyti sukurtą filmuką, vaizdžiai iliustruojantį, kaip kunkuliuojanti, deganti lava užlieja žemę, vėliau atslinkę ledynai ją užkloja daugybei metų. Lava palaipsniui pagal tam tikrą struktūrą (panašiai kaip kristalas) trūkinėja, susiformuodama į taisyklingus šešiakampius.
Taigi mokslas nepalieka vietos nei romantikai, nei stebuklams. Nuo skardžių žvelgiant žemyn, žmonių takai lyg skruzdėlyčių. Jie eina ir eina, tie žmonės, nenutrūkstama laiko srove paliudydami, o gal paneigdami savo laikinumą. Po dienos kitos bus sunku patikėti, kad ten buvau. Ko gero, tai ir sudaro stebuklo fenomeną. Akimirkų įspūdžiai pereina į vizijas, įsispaudžia į pasąmonę lyg inkliuzai. Vėl lieku su savo „tapatybe“, su savo lietuviška prigimtimi, tiktai jaučiu, kaip po kiekvienos kelionės vis mažiau pati sau esu „pasaulio centras“, nes vis daugiau to pasaulio manyje.