 |
Leidykla „Versus aureus“ perleidžia legendinę Vlado Drėmos knygą „Dingęs Vilnius“ – monumentalų ir neįkainojamą Vilniaus miesto istoriją įamžinusį kūrinį, kuriam parengti garsusis Lietuvos dailės istorikas ir menininkas paskyrė bene visą savo gyvenimą. 1992 metais Vilniuje su V.Drėma susitikęs Nobelio premijos laureatas Czeslowas Miloszas, pamatęs naujutėlį fundamentalų Vilniaus istorijos leidinio lobyną „Dingęs Vilnius“ sakė: „Tik didžiulė meilė galėjo sukurti tokį veikalą, ir aš tai rašau, idant išreikščiau pagarbą Drėmai. Tada, mudviejų jaunystės Vilniuje, nežinojau, kad kaip tik jisai liks vienintelis tarp šešėlių ir taps šviesia figūra, viena iš tų, kurių pavyzdys mus palaiko.“
90-ųjų pradžioje itin mažu tiražu išleistos ir Bibliografine retenybe tapusios knygos perleidimas yra ilgai lauktas įvykis tiek dailės ir kultūros istorikų sluoksniuose tiek ir pačių Vilniečių, kurių miesto istorija yra sugulusi daugiau nei keturiuose šimtuose puslapių. Į „Dingusį Vilnių“ pateko 634 sumaniai V. Drėmos parinktos istorinės iliustracijos, kartu su išsamiais autoriaus aprašymais atskleidžiančios laiko ir žmonių sunaikintus ar pakeistus Vilniaus architektūros paminklus.
Autorius vedžioja skaitytoją po siauras senamiesčio gatveles ir vieną po kito atgaivina seniai išnykusius ar neatpažįstamai pakitusius pastatus, atveria pilių teritorijas, Lietuvos didikų rezidencijas, spalvingu žodžiu piešia didingo miesto panoramą. Apžvelgia ir miesto istoriją, primena nelaimes, niokojusias mūsų sostinę, o remdamasis A. Kirkoru, J. Kraševskiu, J. Franku ir kitais atkuria tikrąją miesto dvasią, seniai nugrimzdusią užmarštin. Spalvotos ir nespalvotos iliustracijos – o jų net 634 – supažindina su įvairių epochų dailininkų palikimu, kuriame išryškėja miesto charakteris, grožis, tradicijos, kultūra, miestelėnų gyvenimas, papročiai.
Daugiau informacijos apie leidinį galite rasti interneto svetainėje www.dingesvilnius.com, čia taip pat galima užsisakyti „Dingusį Vilnių“ su 40% nuolaida.
 |
| Kamarauskas. Rytinė Vokiečių gatvės pusė tarp Žydų ir J. Garelio gatvės. 1944. Piešinys |
Skaitytojams siūlome trumpą šios knygos ištrauką apie Vokiečių gatvę
Dabar kartu su J. Kamarausku pasukime iš Didžiosios gatvės į dešinę, į Vokiečių gatvės rytinę pusę. Per 1944 m. mūšius visi šios pusės namai buvo sudeginti ir sugriauti, tad mums liko tik jų piešiniai ir prisiminimai. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Vokiečių gatvė buvo miesto prekybos centras, kuriame telkėsi tiek stambiosios parduotuvės, dažniausiai įrengtos antruosiuose aukštuose, tiek ir smulkiosios, susispietusios namų kiemuose ir pavartėse. Šios pusės namai per šimtą dešimt metų, tai yra nuo 1834 iki 1944 m., bendru savo užstatymu mažai tepasikeitė, tik atsirado daugiau ketvirtų aukštų. Deja, jie buvo pristatyti mechaniškai, nepaisant anksčiau suformuotos fasadų architektūros, net prieštaraujant jų stiliui. Taip buvo sudarkyti namai nr. 8, 14, 16, 18, 24, 28 (pagal J. Kamarauską). Nors būta ir vieningesnių architektūrinių rekonstrukcijų, pavyzdžiui, nr. 6, 20, 35, 37. Daugiausia šios gatvės architektūrai buvo pakenkęs beatodairiškas pastatų „moderninimas“ komercinio prestižo sumetimais: viršutinių aukštų langai buvo padidinti ir paplatinti pagal pirmojo aukšto vitrinas visiškai neatsižvelgiant į susiformavusią fasadų architektūrą (nr. 20, 22, 24, 26, 27, 28, 29, 31, 33). [...]
 |
| R.Chvolesas. Vilniaus geto griuvėsiai. 1945. Akvarelė. |
Rytinė Vokiečių gatvės pusė dalijosi į tris atkarpas. Pirmoje, tarp Didžiosios gatvės ir M. Antokolskio (seniau Mėsinių) gatvės, stovėjo trys namai. Pirmas iš dešinės, kampinis, jau minėtas Didžiosios gatvės apžvalgoje namas (pos. 385, nr. 28) prie Vokiečių gatvės, 1834 m. buvo trijų aukštų ir 5 sąramų fasadu. 1944 m. Kamarausko išklotinėje jis jau keturių aukštų, vėlyvosios secesijos fasadu, kuris papuoštas keturiomis plačiomis ornamentuotomis lizenomis su padidintais kvadratiniais langais. Antras namas (pos. 384, nr. 26) abiejose išklotinėse trijų aukštų, 10 – 11 sąramų, kadaise klasicistiniu, vėliau perdirbtu į secesinį, fasadu. XVI a. šie namai priklausė pinigų kalyklos valdytojui ir architektui U. Hozijui. Trečias, kampinis Vokiečių ir M. Antokolskio gatvių namas (pos. 383, nr. 24) 1834 m. buvo trijų aukštų, 6 sąramų fasadu, o 1944 m. teturėjo jau du aukštus ir sujauktą 8 sąramų fasadą. Šiame name gimė Europos masto literatūros ir dailės kritikas Judelis (Julianas) Kliačka (1825 – 1906 m.). Šis namas turėjo pretenzingus „barokinius“ vartus, kuriuos Kamarauskas specialiai nupiešė.
Vokiečių gatvės atkarpoje tarp M. Antokolskio (seniau Mėsinių) ir Žydų (seniau Sinagogos) gatvių buvo keturi dideli namai, 1834 m. išklotinėje – dviejų, o 1944 m. išklotinėje – visi trijų aukštų. Pirmas iš dešinės namas (pos. 382, nr. 22) 1834 m. išklotinėje turėjo 11 sąramų fasadą, o 1944 m. jis sudarytas jau iš dviejų skirtingų namų, kurių vienas 12, o kitas 9 sąramų, abu skirtingų eklektinių fasadų, vietomis papuoštų didžiojo orderio piliastrais. Šie namai kadaise priklausė Manasevičiams. Antras namas (pos. 382, nr. 20) 1534 m. turėjo 7 sąramų fasadą, o 1944 m. jis jau 9 sąramų nuosekliai sumodernintu fasadu, visais dideliais kvadratiniais langais. Vidurinioji fasado dalis išskirta plačiomis rustuotomis lizenomis ir užbaigta segmentiniu frontonu. Šis namas kadaise priklausė Tiškevičiams. Trečias namas (pos. 381, nr. 18) abiejose išklotinėse vienodu 6 sąramų fasadu, nepasikeitusiu nuo XVIII a., tik Kamarausko eskize jau su mechaniškai pristatytu trečiu aukštu. Ketvirtas, kampinis Vokiečių ir Žydų gatvės namas (pos. 246, nr. 16) 1834 m. buvo triaukštis 9 sąramų fasadu, vėliau perdirbtas į keturaukštį 7 sąramų klasicistiniu fasadu. Ketvirtas aukštas čia dirbtinai pristatytas virš klasicistinio pastogės karnizo.
 |
| B. Uogintas. Vokiečių gatvės griuvėsiai. 1946. Drobė, aliejus. |
Atkarpoje nuo Žydų gatvės iki J. Garelio (seniau Dominikonų) gatvės stovėjo šeši dideli namai. Iš dešinės pirmas kampinis (pos. 380, nr. 14) dviaukštis 1834 m. buvo 5 sąramų, o 1944 m. – 8 sąramų. Antras (pos. 379, nr. 12 ir 10) 1834 m. išklotinėje pavaizduotas kaip dviejų aukštų 9 sąramų fasado pastatas, o 1944 m. Kamarausko išklotinėje jo vietoje nupiešti dviejų skirtingų namų griuvėsiai, iš kurių matyti, kad vienas pastatas buvo keturių aukštų. Kadaise jis priklausė Bžostovskiams. Trečias namas (pos. 378, nr. 8) 1834 m. buvo dviejų aukštų, 4 sąramų fasadu, o 1944 m. – jau keturių aukštų, 7 sąramų fasadu. Kadaise jis priklausė trinitorių vienuolynui. Ketvirtas namas (pos. 377, nr. 6) 1834 m. buvo dviejų aukštų, 7 saramų fasadu, o 1944 m. – trijų aukštų, 9 sąramų fasadu su rizalitu per vidurį, viršuje užbaigtu aukštu frontonu su trimis mažais langeliais. Kadaise jis priklausė Sluckiams, vėliau – kahalui. Penktas namas (pos. 376, nr. 4) buvo dviaukštis 5 sąramų fasadu, vėliau perdirbtas į trijų aukštų, 8 sąramų fasado, saikingų architektūrinių formų pastatą. Paskutinis kampinis Vokiečių ir J. Garelio gatvių namas (pos. 411, nr. 2) XIX a. buvo pats aukščiausias Vilniuje. 1800 m. jį pastatė architektas M. Šulcas iš nebaigtos statyti pijorų bažnyčios mūrų. Abiejose išklotinėse jis pavaizduotas keturių aukštų ir 13 sąramų didingu klasicistiniu fasadu. Prieš Antrąjį pasaulinį karą jame buvo įsikūręs „Europos“ viešbutis.
Vieną įspūdingiausių sugriautosios Vokiečių gatvės pusės peizažų 1944 m. nutapė Bronius Uogintas (vyresnysis).
 |
| J. Kamarauskas. Rytinė Vokiečių gatvės pusė tarp Didžiosios ir M. Antokolskio gatvių. 1944. Piešinys |
Pirmieji pokariniai Vilniaus rekonstrukcijos planai pasižymėjo gigantomanija ir senosios architektūros paminklų nevertinimu. Miesto architektai, pasinaudodami tuo, kad visi rytinės Vokiečių gatvės pusės namai buvo sudegę arba apskritai sugriauti, sumanė čia pravesti magistralinę miesto arteriją, turėjusią kirsti senamiestį iki Žaliojo tilto. Gatvė buvo paplatinta keturis kartus, rytinėje jos pusėje per visą gatvės ilgį, nepaisant per amžius susiformavusios urbanistinės sistemos, pagal tuomet viešpatavusį šabloną pastatytas vienas ilgas eklektinių architektūrinių formų namas – soliteris (archit. V. Anikinas). Sunaikinti likučiai architektūrinių paminklų, kuriuos, kaip rodo J. Kamarausko piešiniai, dar buvo galima restauruoti, suardyta gatvės erdvė, antagonistiškai priešpastatytos skirtingų istorinių epochų namų perspektyvos, o vertingų išlikusių vakarinės gatvės pusės paminklų išvaizda išdidintoje erdvėje neteko monumentalumo, intymumo ir mastelio išraiškos.
Dabar kartu su F. Hogenbergu ir J. Kamarausku pereikime į vakarinę Vokiečių gatvės pusę ir tęskime apžvalgą priešinga kryptimi – iš šiaurės į pietus. 1581 m. F. Hogenbergo plane vakarinė Vokiečių gatvės pusė pavaizduota perspektyviniu rakursu iš viršaus, iš šiaurės rytų, ir matoma nuo Trakų gatvės pradžios iki Aušros vartų gatvės. Skersinės Rūdninkų ir Šv. Mikalojaus gatvės dalija namų fasadų eilę į tris atkarpas. Mėsinių ir Arklių gatvės neparodytos. Vakarinėje Vokiečių gatvės pusėje matome penkiolika namų, kurių vienas kampinis prie Rūdninkų gatvės keturių aukštų, trys trijų aukštų, šeši dviejų aukštų, o likusieji vienaaukščiai. Aišku, šiandien tų namų nebegalima identifikuoti, tačiau reikia pripažinti, kad jie ryškiai individualizuoti, savo skaičiumi artimiausi tikrovei. Apskritai Vokiečių gatvės planas ir architektūros charakteristika, ir dokumentalumu yra patikimiausias iš visų Vilniaus miesto gatvių planų. Čia, matyt, piešėjas bus ilgiausiai gyvenęs.
 |
| Vokiečių gatvė. 1545. – F. Hogenbergo plano fragmentas |
Ne mažiau raiškiai individualizuoti Hogenbergo plane rytinės Vokiečių gatvės pusės namai, nors jų fasadai nugręžti nuo žiūrovo. Čia jų pavaizduota dešimt, vidurinis – aukščiausias ir didžiausias, su dideliais langais į kiemo pusę. Jis pavadintas pinigų kalykla (Die Muntz). Teisingai lokalizuotas ir viešasis šulinys priešais Šv. Mikalojaus gatvelę.
1834 m. išklotinėje vakarinė Vokiečių gatvės pusė padalyta į keturias atkarpas. Pirmojoje – nuo Trakų iki Kretingos (seniau Šv. Mikalojaus) gatvės – stovi šeši namai. Pirmas iš dešinės, kampinis Vokiečių ir Trakų gatvių namas (pos. 375, nr. 1, dab. Vokiečių g. 28/17) abiejose išklotinėse parodytas vienodai: tai 1790 m. LDK iždininkui A. Tyzenhauzui pagal architekto M. Knakfuso projektą pastatyti rūmai, vienas vertingiausių architekto kūrinių. Trijų aukštų, 11 sąramų klasicistinio fasado namas tebeturi originalias architektūrines formas. XIX a. pirmoje pusėje šie rūmai priklausė Vitinghofams. Antrieji didieji rūmai (pos. 374, nr. 3, dab. Vokiečių g. 26) vienodai pavaizduoti abiejose išklotinėse kaip trijų aukštų, 12 sąramų ankstyvojo klasicizmo fasadu pastatas. Dabartinį jų eksterjerą 1773 m. sukūrė architektas A. Kosakauskas. Šie rūmai žinomi nuo XVI a., kada juos pasistatė ir valdė Vilniaus pilių prižiūrėtojas ir architektas U. Hozijus ir jo sūnus Jonas. XVIII a. rūmai priklausė LDK iždininkui J. Flemingui, vėliau Bžostovskiams ir Pociejams, o XIX a. – P. Mileriui, kuris erdvias jų sales nuomojo koncertams, vaidinimams, puotoms, karnavalams ir bajorų klubo (resursa) reikalams. Rūmuose spietėsi visas kultūrinis ir pramoginis miesto gyvenimas. Čia 1839 – 1858 m. gyveno žymus Vilniaus kompozitorius S. Moniuška. 1944 m. rūmai buvo apgriauti, juos restauruojant neišvengta architektūrinio suprastinimo. Trečias namas (pos. 373, nr. 5, dab. Vokiečių g. 24), abiejose išklotinėse triaukštis 6 sąramų autentišku fasadu, išliko iki mūsų dienų. Jis priklausė liuteronų bendruomenei kaip fondinis namas. Taip pat iki mūsų laikų išlaikė savo istorinius fasadus ketvirtas ir penktas namai (pos. 373, nr. 7 ir pos. 371, nr. 9, dab. Vokiečių g. 22 ir 20), abu dviejų aukštų, irgi priklausę liuteronų bendruomenei. Vokiečių gatvės 20 namo kieme yra išlikusi liuteronų bažnyčia. Antrojo pasaulinio karo metu buvo sunaikintas vertingas jos interjeras – pirmasis architekto J. K. Glaubico kūrinys. Kampinis Vokiečių ir Kretingos gatvių namas (pos. 370, nr. 11, dab. Vokiečių g. 18), kadaise vadintas Jakštelio namais, taip pat priklausė liuteronų bendruomenei. Abiejose išklotinėse jis dviaukštis 7 sąramų fasadu. 1944 m. namas sudegė, vėliau nugriautas ir pakeistas modernių formų pastatu.
 |
| Rūdninkų gatvė. 1808. K. Grunerto Vilniaus plano fragmentas |
Vokiečių gatvės vakarinės pusės atkarpoje tarp Kretingos ir Mėsinių (seniau Žemaičių pirmosios) gatvių stovėjo septyni įvairaus didumo namai. Visi jie išliko Antrojo pasaulinio karo ugnies nepaliesti, todėl J. Kamarauskas jų nepiešė. 1834 m. išklotinėje pirmas iš dešinės kampinis namas (pos. 316, dab. Vokiečių g. 16) pavaizduotas dviejų aukštų, 6 sąramų fasadu. Per Antrąjį pasaulinį karą pastatas nežymiai pažeistas, bet po karo, užuot suremontavus, buvo ištisai sumodernintas. Antras trijų aukštų namas 4 sąramų fasadu (pos. 315, dab. Vokiečių g. 16) iki mūsų dienų išlaikė savo autentišką fasadą, kurį XVIII a. ketvirtame ketvirtyje gydytojo Libošico užsakymu sukūrė architektas L. Gucevičius. Trečias dviejų aukštų, 4 sąramų fasadu namas (pos. 314, dab. Vokiečių g. 14), kadaise priklausęs dominikonams, tebeturi autentišką fasadą. Ketvirtas, irgi dviaukštis, 8 sąramų fasadu namas (pos. 313, dab. Vokiečių g. 12), vėliau paaukštintas vienu aukštu, po karo išliko sveikas. Penktas didelis trijų aukštų namas (pos. 312, dab. Vokiečių g. 10), literatūroje vadinamas Žuko namais, anksčiau turėjo ankstyvojo klasicizmo fasadą, vėliau perdirbtą madingu „bydermejerio“ stiliumi. Šeštas trijų aukštų namas (pos. 311, dab. Vokiečių g. 8), 1793 m. rekonstruotas pagal A. Kosakausko projektą paskutiniam LDK iždininkui L. Tiškevičiui, tebeturi autentišką fasadą. Kampinis septintas dviejų aukštų namas (pos. 310, dab. Vokiečių g. 6), nuo XVI a. priklausęs Vilniaus skerdikų cechui, XIX a. buvo rekonstruotas: jam pristatytas trečias aukštas, o fasadas prijungtas prie gretimo Tiškevičių namo fasado.
Trečiąją šios gatvės atkarpą tarp Mėsinių ir Rūdninkų gatvių sudaro šeši įvairaus didumo namai. Čia vėl mums talkininkaus savo piešiniais J. Kamarauskas. Pirmas iš dešinės namas (pos. 300, nr. 27, dab. Vokiečių g. 4) 1834 m. išklotinėje buvo dviaukštis 5 sąramų fasadu, o 1944 m. jis jau trijų aukštų, dideliais vitrininiais langais visuose aukštuose. Po karo restauruotas ankstyvesnėmis architektūrinėmis formomis kaip prekybos namai. Antras namas (pos. 299, nr. 29) 1834 m. buvo dviejų aukštų, 5 sąramų fasadu, o 1944 m. jis jau sumodernintas: keturių aukštų ir 6 sąramų fasadu. Šis namas ir visi kiti šios atkarpos namai iki Rūdninkų gatvės 1944 m. sudegė ir buvo taip sugriauti, kad visus teko pašalinti ir jų vietoje statyti naujus (dab. Vokiečių g. 2). Trečias iš eilės stovi vadinamasis „geltonasis“ Valavičių namas (pos. 298, nr. 31). Abiejose išklotinėse jis trijų aukštų: 1834 m. dar 7 sąramų fasadu, o 1944 m. jo fasadas iš pagrindų perdirbtas į du skirtingus fasadus, nereguliariai suskaidytus į 11 sąramų. Ketvirtas namas (pos. 297, nr. 33) 1834 m. išklotinėje dviejų aukštų, 5 sąramų fasadu, o 1944 m. išklotinėje – trijų aukštu klasicistiniu fasadu. Šiame pastate 1545 – 1665 m. veikė LDK pinigų kalykla, o vėliau jis priklausė pirkliams Fonderfliotams. Penktas namas (pos. 296, nr. 35) 1834 m. buvo trijų aukštų, 8 sąramų fasadu, su frontonu. XVI a. jis priklausė Astikams, vėliau buvo suvalstybintas ir jame kurį laiką veikė Vyriausiojo tribunolo teismai. 1944 m. namas buvo perstatytas į keturių aukštų pompastiško eklektinio stiliaus pastatą 10 sąramų fasadu. Tris viršutinius jo aukštus puošė keturios rustuotos lizenos, dalijusios fasadą į tris dalis, ir secesinis frontonas bei atikas su vazomis. Šeštas, kampinis Vokiečių ir Rūdninkų gatvių namas (pos. 295, nr. 37) 1834 m. buvo dviejų aukštų, 7 sąramų fasadu, o 1944 m. jis jau keturių aukštų, 12 sąramų ištisai rustuotu fasadu. Kadaise šis namas priklausė burmistrams Paškevičiams. Po Antrojo pasaulinio karo pastarųjų dviejų namų griuvėsių vietoje pagal architekto V. Čekanausko projektą pastatyti modernūs Dailės parodų rūmai su aklinomis sienomis fasade. Antro, trečio ir ketvirto namų vietoje pagal to paties architekto projektą pastatytas modernus Dailės fondo administracijos pastatas.
Ketvirtąją šios gatvės atkarpą 1834 m. sudarė vos du namai, stovėję tarp Rūdninkų ir Arklių gatvių. Pirmas jų (pos. 272) buvo dviejų aukštų, 3 sąramų fasadu, vienašlaičiu stogu. Antras, priklausęs basųjų karmelitų vienuolynui (pos. 271), buvo trijų aukštų, 7 sąramų fasadu. XX a. pradžioje šiedu namai buvo perstatyti į didelį keturaukštį vėlyvosios secesijos stiliaus pastatą. Namas per karą nenukentėjo. Dabar jame įsikūrę Modelių namai.