 |
| Kamilės Žičkytės nuotrauka |
Viena iš dingsčių pakviesti „Keistuolių teatro“ ir teatro laboratorijos „Atviras ratas“ aktorę, režisierę bei LMTA dėstytoją Ievą Stundžytę sėsti ir pakalbėti – tai jos ketvirtasis režisūrinis darbas „Ofelijos“. Nors teatro slenkstį aktorė peržengė prieš dešimtmetį, tačiau jos lentyną jau yra nukloję du „Auksiniai scenos kryžiai“ bei prestižinė Dalios Tamulevičiūtės premija.
Kasdieniu teatro ritmu pulsuojanti režisierė, naujausiu savo darbu kviečia kartu ieškoti atsakymų į esminius aktorystės klausimus bei bandyti suprasti, ką šiandien reiškia būti aktore, būti moterimi, būti motina, būti mylimąja ir mylinčiąja. Tad apie teatrinio tapatumo paieškas, dvejones ir Ofelijas mintimis dalinasi premjeros iniciatorė.
Kas paskatino kalbėti apie moters - aktorės padėtį teatre?
Turbūt meilė teatro pašaukimui, aktorės profesijai, kuri tikrai nevisada, žvelgiant iš teatro istorijos perspektyvos, buvo deramai vertinama ir gerbiama. Greičiau priešingai. Visada reikėjo stipriai pakovot už galimybę būti laikoma normaliu žmogumi, lygiaverte kūrėja, o ne maloniai akiai paveikslėliu.
 |
|
Zenekos nuotrauka |
Atrodo, kad bandymų kalbėti apie moters padėtį teatre būta ir anksčiau. Prisiminus pirmąją profesionalią režisierę moterį – Kazimierą Kymantaitę (1909-1999), kuri buvo išskirtinė asmenybė lietuvių teatre, nepabūgusi to meto standartų ir sugebėjusi įtaigiai savo darbuose atskleisti ne tik lyčių nelygybės problematiką profesijoje, bet ir apskritai ganėtinai laisvai priminti visuomenei apie moters diskriminavimą. Tačiau kaip manai, ar šiandien moteriai aktorei-režisierei vis dar yra sudėtinga įsitvirtinti teatre
Nežinau, ar apskritai egzistuoja „įsitvirtinimas“ teatre. Kiekvieną dieną reikia kovot iš naujo, jei ne su pasauliu, tai su savimi pačia. Tokia jau aktorės, aktoriaus profesija – niekada nesijaust ramiai, patogiai, visada būt pasiruošus nert, sugebėt išlaikyt ne tik fizinę, bet ir palaikyt psichinę sveikatą. Tobulėjimui ribų nėra. Aišku, viskas turi kainą... Manau, kad teatre visada yra galimybė išlikti per kūrybą. Anksčiau niekas turbūt negalvojo, kad ateis laikas, kada moterys pradės užsiimti vaidybos menu, kaip ir vyrai. Ką jau kalbėti apie režisūrą, dramaturgijos, muzikos kūrimą, šviesų dailininkės profesiją. Žinoma, kad tai neatsirado tiesiog – už viską reiktų dėkot drąsiom menininkėms, praskynusioms kelią.
Man nėra priimtinas per amžius susiformavęs tradicinis visuomenės požiūris į moters vaidmenį. Nuo pat vaikystės priešinausi bet kokiems stereotipams, kurie man tūrėtų būti „savaime suprantami“. Kiekvieno asmens tapatybė yra unikali – neskirstau žmonių pagal jų lytį, rasę, socialinį statusą, seksualinę orientaciją.
 |
|
Zenekos nuotrauka |
Esi minėjusi, kad į teatrą užklydai labai užtikrintai ir neturėjai nė minties, kad apsisprendusi būti teatre, galėtum to nepasiekti. Teatre esi nuo 2002 – ųjų, ar niekada nebuvo dvejonių, kad eini savo keliu?
Dvejonės yra kasdienybė.. Užklydau ne užtikrintai, o intuityviai leidau sau nert į teatro pasaulį. Tik tiek. O kad man sekasi, turiu būti be galo dėkinga visų pirma savo profesijos mokytojams – aktoriui Vladui Bagdonui ir režisieriui Aidui Giniočiui. Taip pat savo tėvams, broliams, seserei. Ir visam Atviram ratui – bendraminčiams, bedraautoriams, draugams. Nežinau, kaip būtų susiklostę viskas, jei ne teatras Atviras ratas...
Tavo spektakliuose dominuoja stiprios ir charakteringos moterys. Tačiau ar pati teatre susiduri su sunkumais derinant profesines ambicijas ir savo asmeninį gyvenimą?
 |
|
Zenekos nuotrauka |
Negalvoju apie tai, nelabai tam yra laiko... Sunkumai juk neišvengiami. Jie būtini, be jų neįsivaizduoju savo kūrybinio gyvenimo. Dažnai būtent nesėkmės, klaidos – savos ir svetimos - įkvepia žengt toliau. O kalbant apie ambicijas – nors jos ir reikalingos, tačiau yra nieko vertos, jei nėra idėjinio pamato, kūrybinio degimo, skausmo, meilės. Tai liečia ir asmeninį gyvenimą, kuris, kad ir koks kartais nereikšmingas bebūtų, egzistuoja, ir kuriame įgytos patirtys dažnai tampa spektaklių pagrindu.
„Aš, tu ir Ofelija“– tai Tavo debiutinė pjesė. Kodėl būtent „Ofelijos“ (daugiskaita)?
Daugiskaita pasidiktavo labai intuityviai. Tiesiog Ofelijos įvaizdis yra toks platus ir gilus, kad savaime kuriasi ne viena jo interpretacija... Ofelijos vaidmuo ir jos kūrimas kiekvienai aktorei atveria skirtingas asmenines patirtis ir jausenas, prikelia ir šviesiausius vidinius angelus, ir tamsiausius demonus.
„Ofelijos“ – tai Tavo ketvirtasis režisūrinis darbas. „Išlaisvinti Žaną“, „Antigonė“ „Brangioji mokytoja“ apie charakteringas moteris. Kuo „Ofelijos“, lyginant su šiais darbais, skirsis? (O galbūt Žana, Antigonė ir Ofelija galima būtų traktuoti kaip trilogiją?)
Atsakysiu trumpai – labai nemėgstu kalbėti apie spektaklį, dar jam negimus premjeros dieną, dar viskas per daug jautru ir pažeidžiama. „Ofelijos“ tęsia tam tikras ankstesniuose spektakliuose paliestas temas... Spektaklyje vaidmenis kuria nuostabi moterų aktorių komanda, kurią kažkuria prasme suformavo pats teatras. O trilogija vadint šiuos išvardintus vaidinimus nedrįsčiau.
 |
|
Zenekos nuotrauka |
Kuo ypatinga spektaklio aktorių komanda?
Dirbti su spektaklyje vaidmenis kuriančiomis aktorėmis - Elze Gudavičiūte, Marija Korenkaite, Judita Urnikyte, Toma Vaškevičiūte ir Aldona Vilutyte – man yra didelė garbė. Ir išbandymas. Visos, išskyrus A. Vilutyte, esame tos pačios kartos aktorės... Kūrybinis procesas man turbūt visam gyvenimui išliks kaip labai brangi patirtis. Visom prasmėm..
Spektaklyje akylai nagrinėji įvairius moters aktorės gyvenimo aspektus. Tačiau pjesės žodžiais norisi klausti Tavęs pačios, ...„ar yra pasauly toks vaidmuo, dėl kurio gyvenimo atsisakyti būtų verta“?
Yra klausimų, kurių labai bijau...Šis klausimas man beveik visada negailestingai iškyla kritiniais momentais, kada esu priversta stot akistaton pati su savimi. Kuriu teatre, dirbu su nuostabiom asmenybėm, esu laisva ir turiu galimybę įgyvendinti bet kokią įdėją. Tikrai nenorėčiau visa tai prarasti, atsisakyti dėl patogaus, ramaus gyvenimo... Bet koks atsakymas į šį klausimą gali tapti naujo etapo pradžia. Arba pabaiga.
Spektaklį „Ofelijos” bus galima pamatyti gruodžio 6, 7 dienomis 19 val. Menų spaustuvės Juodojoje salėje
Kalbino Dalia Rauktytė