Lapkričio 9–10 dienomis Kaune vyko tradicinis Jaunimo sielovados forumas tema „Kaip Jėzus Kristus skelbtų Gerąją Naujieną šiandien?“ Į jį pasidalinti patirtimi atvyko kun. Ericas Jacquinet, Popiežiškosios pasauliečių tarybos jaunimo skyriaus vadovas. Šioje konferencijoje jis pasakoja apie popiežiaus Benedikto XVI siūlymus atsakingiesiems už jaunimo pastoraciją.
Paanalizuokime tai, ką Benediktas XVI mums nori pasakyti apie jaunimo pastoraciją. Pirmiausia jis sako, kad didžiausia Vakarų problema – Dievo užmiršimas. Ši užmarštis plinta. Ir priduria: „Visi asmeniniai vargai prasideda nuo šios problemos, esu tuo įsitikinęs.“ Žinioje, pasakytoje per Pasaulio jaunimo dienas Madride 2011 m., jis kalba apie kultūrinį kontekstą, kuris nori išstumti Dievą iš žmonių ir visuomenės gyvenimo ir siūlo įkurti rojų be Dievo. Vėliau priduria: „Tačiau patirtis moko, kad pasaulis be Dievo tampa pragaru, kupinu savanaudiškumo, suirusių šeimų, individų ir tautų tarpusavio neapykantos, labai stokojančiu meilės, džiaugsmo ir vilties. Ir priešingai: kur individai ir tautos priima Dievo buvimą, garbina Jį tiesoje ir klausosi Jo balso, ten kuriama meilės civilizacija, kurioje gerbiamas kiekvieno kilnumas, auga bendrystė ir visi jos vaisiai.“ Popiežius teigia: „Vis dėlto kai kurie krikščionys leidžiasi suvedžiojami laicistinės minties. Kiti patraukiami religinių srovių, kurios nutolina nuo tikėjimo Jėzumi Kristumi.“ Taigi tai atviras klausimas mums: ar mes sutinkame su šiais žodžiais? Ar esame įsitikinę, kad mūsų misija – vesti žmones prie Dievo? Jeigu pripažįstame tai, tada eiti į gatves evangelizuoti yra labai įdomu ir verta.
Nesakau, kad eiti evangelizuoti į gatves yra vienintelis būdas. Tikrai yra ir kitų labai svarbių būdų, tačiau evangelizuodami gatvėse, būname evangelizuoti patys. Aišku, kad mes bijome eiti į gatves evangelizuoti, bet vis tiek keliu klausimą: ar man svarbu, kad visi žmonės patirtų, įtikėtų Dievą? Vieną dieną sutikau pasaulietį Rišardą, kuris yra labai geras misionierius, ir jo paprašiau, kad išmokytų mane evangelizuoti gatvėje, nes aš nemoku ir bijau. Jis man atsakė: „Aš irgi bijau. Dėl to ir einu į gatves.“ Paklausiau: „Ar tu visgi gali man padėti?“ Ir jis sako: „Ateik šįvakar į maldos vakarą katedroje, o paskui eisime evangelizuoti į gatves ir barus.“ Tą vakarą nuėjau į katedrą. Labai stipriai lijo ir atėjo labai mažai žmonių. Aš ėjau, nes galvojau – paklausysiu išpažinčių, bet į gatvę tikrai neisiu. Taigi apsivilkau kaip kunigas su stula ir laukiau, kol ateis pas mane išpažinčių. Bet kadangi nė vienas naujas žmogus neatėjo į bažnyčią, tai nebuvo ir kieno išpažinčių klausyti. Tada pagalvojau: gal man pačiam reikia nueiti išpažinties? Ir aš nuėjau paprašyti atleidimo už visus kartus, kada bijojau skelbti Evangeliją. Gavau nuodėmių atleidimą už visus savo apsileidimus skelbiant Gerąją Naujieną. Kai išėjau iš išpažinties, pamačiau pro duris įeinančius tris musulmonus. Jie atsistojo bažnyčios navoje, ir mano draugas Rišardas paprašė, kad eičiau kalbėtis su tais musulmonais. Aš pasakiau: „Ne, negaliu, atėjau čia klausyti išpažinčių.“ Taigi turėjau priežastį, kad tik nereiktų eiti evangelizuoti, bet mano galvoje sukosi mintis: juk ką tik buvau išpažinties, kurioje atsiprašiau už visus tuos kartus, kai nėjau evangelizuoti! Vidinis balsas pasakė: eik dabar. Nuėjau pasikalbėti su tais trimis musulmonais. Iš pradžių tiesiog kalbėjau apie Dievą, kas nėra labai pavojinga. Kadangi musulmonai tiki Dievu, tai lengva. Paskui galvoju: reikia prabilti ir apie Jėzų, kitaip bus ne visa evangelizacija. Buvau labai nustebęs, kad kaip tik tuo metu, kai Rišardas pamatė mane priėjusį prie musulmonų, paliko mikrofoną ir atėjo pas mane. Tuomet mes jau abudu prabilome apie Jėzų, Kristaus mirtį ir prisikėlimą, jie noriai klausėsi. Vėliau, jiems išėjus iš bažnyčios, Rišardas man pasakė: „Kai kalbėjau prie mikrofono, Šventoji Dvasia man pasakė – eik, pasikalbėk su Eriku. Tada sakiau Dievui – bet man nereikia eiti išpažinties, nes prieš kelias dienas buvau. Bet Šventoji Dvasia tartum stūmė mane pas tave.“ Kartais mums reikia priimti kitų pagalbą tam, kad galėtume kalbėti apie Jėzų, nes pasauliui reikia kalbėti apie tai.
Antroji Benedikto XVI mintis: jaunimui reikia patirti Bažnyčią kaip patikimų draugų vietą, kaip patikimą draugiją. Kartą jis dalyvavo susitikime su kunigais Romoje. Vienas jaunas kunigas uždavė tokį klausimą: kaip perduoti tikėjimą jauniems žmonėms? Popiežius atsakė: aš nesu auklėtojas, mokytojas. Žinau tiktai vieną svarbų dalyką – šv. Kiprijonas prieš savo atsivertimą buvo labai toli nuo Dievo. Jis sakė, kad krikščioniškas gyvenimas yra neįmanomas gyvenimas. Tačiau jis susidraugavo su keliais krikščionimis, ir tų draugų dėka atrado Dievą.
| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
Kai Benediktas XVI jau įlipo į lėktuvą skristi į Madridą, vienas žurnalistas jo paklausė: „Kaip jums atrodo, kokių vaisių neš PJD Madride?“ Jis atsakė: „Žinau tiek, kad per PJD užgims nemažai draugysčių. O šios draugystės bus kaip sėkla, kurią Viešpats panaudos tam, kad tikėjimas augtų.“
Mano dukterėčia, kuri nebuvo tikinti, atvyko į PJD Madride, nes ją pakvietė draugai. Ji buvo paliesta viso to, ką girdėjo ir matė. Taigi draugystė yra labai svarbi jaunimui. Jeigu kas nors yra vienintelis vaikas šeimoje, o tėvai išsiskyrę, tie vaikai labai užsidaro ir dažnai turi mažai draugų. Kuo daugiau draugų „feisbuke“, tuo mažiau jų realiame gyvenime. Popiežius sako, jog labai svarbu, kad jaunuoliai Bažnyčioje rastų tiek vienmečių, tiek vyresnių draugų.
Pabrėšiu dar vieną popiežiaus akcentuojamą aspektą apie tiesą. Gyvename reliatyvizmo pasaulyje, kur neigiama tiesa, todėl mums reikia tokių vietų, kur būtų jos ieškoma. Kadangi dauguma žmonių atmetė tą tiesą, kurią siūlo Bažnyčia, reikia ieškoti kitokių būdų. Pavyzdžiui, Australijoje ir Amerikoje įdiegtas naujas tiesos perdavimo metodas, vadinamas „Theology on tap“ (teologija iš čiaupo). „Tap“ reiškia rezervuarą, kuriame laikomas alus. Metodo principas – pasiūlyti teologinių debatų baruose. Galima ateiti į populiaraus baro patalpas padiskutuoti. Baro savininkai džiaugsis, jeigu jūs užpildysite barą žmonėmis. Jūs atsinešate įgarsinimo sistemą ir atėję jaunuoliai bare gali užduoti svarbių jiems rūpimų klausimų apie ką nori: meilę, mirtį, tai, kas jiems svarbu. Visuomet dalyvauja vienas kunigas ir kompetentingas pasaulietis, jie atsakinėja į klausimus, o keletas jaunuolių išsako asmeninius liudijimus. Pabandykite kada nors surengti tokį susitikimą.
| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
Tiesa, kurios ieškome, nėra vien teorinė tiesa. Jaunimo pastoracija – tai gyvenimo tiesoje ieškojimas. Italijoje veikia Čenakolio bendruomenė, kurios misija yra pagelbėti žmonėms vaduotis iš narkotikų. Jos įkūrėja suprato, kad reikia būti reikliems jaunimui ir padėti jiems gyventi tiesoje. Narkomanams būdinga tai, kad jie meluoja, ypač apie pinigų išleidimą ir apie tai, ką veikia.
Iš pradžių bendruomenės vyresnioji nebuvo tokia reikli, tačiau bendruomenės gyvenimas buvo labai komplikuotas ir, galima sakyti, žmonės iki galo taip ir nenustodavo vartoti narkotikų. Tad vieną dieną ji atvyko į bendruomenę ir pasakė: „Aš jūsų atsiprašau, kad nepakankamai jumis visais pasitikėjau. Man trūko pasitikėjimo ir vylimosi jumis, net neišdrįsau jūsų paprašyti, kad gyventumėte tiesoje. Dabar duodu naują regulą. Jūs visi kelsitės 6 val. ryte, 6.30 val. rinksitės į maldą, o nuo 7 valandos pradėsite darbą. Jeigu kažkas iš jūsų nenori likti, durys atviros, jūs esate laisvi.“ Ir ji dar pridūrė prie regulos: „Jei kas nors norės smogti kitam, tas, kuriam grasinama, turi daryti tris dalykus: išlikti tyloje, šypsotis ir nuryti seiles.“ Tos taisyklės buvo užrašytos ant sienos. Tuomet į bendruomenę atvyko vaikinas vardu Rafaelis, kuris vėliau man pasakojo, kaip pirmą dieną vienas iš senbuvių jam pristatė taisykles ir tapo jo globėju. Po penkių dienų Rafaelis nebegalėjo apsikęsti, nes jo globėjas keldavosi naktį ir lydėdavo jį į tualetą, sakydavo, kada laikas keltis, kada eiti į koplyčią, laikas dirbti... Kai Rafaeliui visa tai įgriso, jis prirėmė vyresnįjį prie sienos ir pasirengė smogti. Įdomiausia, kad jo globėjas tylėjo, šypsojosi ir nurijo seiles. Rafaelis jam visgi nebetrenkė. Kitą rytą globėjas atėjo pas jį ir pasakė: „Atsiprašau, Rafaeli, nes man atrodo, kad blogai tau paaiškinau taisykles, ir dėl to tu ant manęs labai supykai. Aš tau paaiškinsiu, kodėl mes ryte einame į maldą, kodėl kiekvieną dieną einame į darbą: tam, kad sugrįžtume prie realaus gyvenimo.“ Rafaelis net išsižiojo iš nuostabos ir nusprendė likti bendruomenėje. Taisyklės iš tiesų buvo geros ir jų reikėjo. Taip pat reikėjo, kad jos būtų išaiškintos su meile. Rafaelis savo širdyje nusprendė, kad jo globėjas jį labai myli, todėl jis gali likti. Tai didelė pamoka mums, atsakingiesiems už jaunimą. Mūsų tikslas nėra suvilioti, apžavėti jaunus žmones, daryti vien tik tai, kas jiems malonu. Jeigu teiksime tik tai, kas jiems malonu, jie nežengs žingsnio į priekį.
Praėjusį rugsėjį vienoje prancūzų mokykloje šeimos mama atėjo pas direktorę ir pasiskundė: „Aš labai susirūpinusi, nes mano dešimtmetė mergaitė Lėja lankosi pornografijos tinklalapiuose ir internetu bendrauja su mums nepažįstamu vyru pornografinėmis temomis.“ Mokyklos direktorė pasikvietė Lėją ir sako: „Tai, ką tu darai, yra negerai. Štai dabar turi apsispręsti dėl savo ateities: ar nori tapti laiminga ištekėjusia moterimi, ar prostitute? Apmąstyk tai.“ Kitą dieną direktorė vėl iškvietė mergaitę ir pasakė: „Lėja, kurią aš pažįstu, yra graži mergina, turi daug talentų ir manau, kad tu būtų nuostabi šeimos moteris. Tai, ką tu darai, tarsi kyla ne iš tos Lėjos, kurią pažįstu.“ Ir tuomet mergaitė pradėjo verkti. Ji suprato. Reikėjo Lėjai pasakyti, kokios yra jos užsiėmimo pasekmės. Reikėjo jai tai įvardyti ir kartu suteikti vilties. Taigi reikia turėti drąsos išreikšti tiesą net rizikuojant netekti žmogaus, nes pasakius žmogui, kad tai, ką jis daro, yra labai rimta, galbūt kurį laiką žmogus vengs mūsų ir nesikalbės, nes tikrai nemalonu girdėti, kai kas nors pasako skaudžią tiesą.
Dar vienas aspektas, kurį pabrėžia Benediktas XVI, – išmokyti jaunuolius mylėti tiesoje. Išplėsiu tik vieną akcentą, kad reikia patikėti atsakomybę jaunimui. Viena pažįstama šeima išvyko į Angolą – pavojingą kraštą, kuriame daug smurto. Dukra Rachelė kasdien labai išgyvendavo ir bijodavo net pereiti gatvę pakeliui į mokyklą, nes būdavo nesaugu. Ji pasakė tėvams: „Važiuokime iš čia, aš matau, kad man per sunku.“ Per Kalėdų atostogas jie mąstė, ką daryti: ar grįžti atgal į Prancūziją po 4 mėnesių nuo atvykimo? Mokyklos direktorė pasiūlė, kad būtų geriau užbaigti mokslo metus čia. Rachelei tuo metu buvo 14 metų. Ji pasakė tėvams: „Tam, kad likčiau čia, noriu turėti maldos grupę, man reikia žmonių, su kuriais galėčiau kartu melstis, kad sugebėčiau išbūti čia visus metus.“ Tėvas jai pasakė: „Rachele, tada tu pati ir būk atsakinga už šią grupę.“ Tad ji pasikvietė draugus melstis su ja kiekvieną savaitę, pakviesdavo taip pat ir savo tėvus bei tėvų draugus, buvo atsakinga už grupę trejus metus. Praėjusį birželį jai jau sukako 17 metų, ir jos šeima galutinai paliko Angolą.
Šį rugsėjį sutikau Rachelę – tai labai tiesi mergina, karštai tikinti Dievu ir turinti tyrą širdį. Nors jai tik septyniolika, ji dega dideliu troškimu evangelizuoti ir pagelbėti tarnaujant Bažnyčiai, nes dar būnant keturiolikos tėvas, remdamasis jos teisingu noru, patikėjo jai atsakomybę.
Jeigu aš būčiau tokios šeimos tėvas, būčiau tepasakęs: „Rachele, tu turi puikią idėją, bet esi per jauna būti atsakinga už grupelę.“ Tačiau Rachelės tėvas buvo protingesnis nei aš ir patikėjo atsakomybę savo dukrai.
Benediktas XVI sako: mes turime būti geri, patikimi liudytojai. Jeigu kalbame apie maldos ir šv. Mišių prasmę, bet patys neiname į Mišias ir nepriimame šv. Komunijos, nesame patikimi. Jeigu kalbame jaunimui apie dosnumą, patys turime būti dosnūs. Tokiu dvylipumu Jėzus kaltina fariziejus sakydamas: rišate sunkias, nepakeliamas naštas ir kraunate žmonėms ant pečių, o patys nenorite jų nė pirštu pajudinti. Taigi visiems reikia pasirinkti: ar norime būti patikimi liudytojai? Šv. Augustinas drebėjo, nes žinojo, kad, kai numirs, per paskutinį teismą gaus du klausimus: mano sūnau, ar buvai Jėzaus mokinys? Ar buvai autentiškas Evangelijos skelbėjas? Šv. Augustinas labai abejojo, kaip jam reikės atsakyti. Manau, kad šis klausimas užduodamas ir kiekvienam iš mūsų, jeigu mes nenorime eiti sekmadienį į šv. Mišias, nenorime eiti išpažintiems, pasidalinti savo turtu, nenorime atsiversti – tai geriau padėti savo misiją į šalį. Suprasdami esantys labai silpni, labai toli nuo šventumo, į kurį esame pakviesti, turime pripažinti savo kaltes, kviesti Šventąją Dvasią ir būti įsitikinusiems, kad per mūsų silpnumą veikia Šventoji Dvasia.
Pagal kun. Eric Jacquinet Jaunimo sielovados forume skaitytos konferencijos įrašą parengė Monika Midverytė