 |
|
Zenekos nuotrauka |
Kiekvieną savaitę iš Tibeto mus pasiekia vis naujos žinios apie susideginusius tibetiečius. Šių tragiškų incidentų skaičius jau perkopė devyniasdešimt, o jums skaitant šias eilutes, gali būti, kad okupuotame Tibete šią akimirką, jaunas vienuolis ar studentas sušunka: „Laisvę Tibetui!“, apsipila benzinu ir uždega degtuką...
Lapkričio viduryje Indijoje, Dharmsaloje, kur nuo 1959-ųjų gyvena Tibeto dvasinis lyderis Dalai Lama XIV, veikia tremtyje įkurta Tibeto vyriausybė bei didžiausia tremtinių tibetiečių bendruomenė, vyko 6-oji tarptautinė Tibeto rėmimo grupių konferencija, į kurią atvyko daugiau nei 200 žmonių iš 43 pasaulio valstybių.
Šioje konferencijoje dalyvavo ir Tibeto rėmimo grupės Lietuvoje atstovė Rūta Norkutė, jos paprašėme pasidalinti mintimis apie padėtį Tibete, aktualiausias problemas bei pastangas spręsti šį itin skaudų klausimą.
Gal galite plačiau papasakoti apie šią konferenciją – kaip dažnai ji vyksta?
 |
| Konferencijos dalyviai drauge su Tibeto dvasiniu lyderiu Dalai Lama XIV. Nuotraukos šaltinis www.savetibet.ru |
Šiais metais tai buvo jau šeštasis visuomeninių Tibeto rėmimo grupių iš viso pasaulio susitikimas, kurį inicijuoja Tibeto tremtyje įsteigtas parlamentas su savo kolegomis ir partneriais Indijoje. Pirmasis toks susitikimas įvyko 1990 m. taip pat, kaip ir šiemet, Dharmsaloje, paskui 1996 m. – Vokietijoje, Bonos mieste, 2000 m. – Berlyne, 2003 m. – Prahoje, 2007 m. – Briuselyje, 2008 m. – Indijos sostinėje Delyje. Beje, taip pat reguliariai rengiamos ir konferencijos pasaulio šalių parlamentarams priklausančioms tarparlamentinėms ryšių su Tibetu grupėms. Vis dažnėjantys šie susitikimai atskleidžia situacijos Tibete tragiškumą.
Į šiuo susitikimus suvažiuoja žmonės iš skirtingų pasaulio kraštų, kuriuose veikia Tibeto rėmimo grupės. Konferencija vyksta tris dienas. Be įvairių pranešimų bei skirtingų šalių atstovų dalijimosi savo patirtimi, būna ir darbo grupės, kuriose teikiami pasiūlymai sprendžiant opiausius klausimus. Taip pat konferencijoje dalyvauja ir Tibeto tremtyje vyriausybės nariai, Tibeto ambasadoriai pasaulyje bei politikai iš kitų pasaulio kraštų. Savo pranešimą konferencijoje skaitė ir jo Šventenybė Dalai Lama XIV bei dabartinis Tibeto tremtyje vadovas Lobsangas Sangay.
Vis dėlto didžiausią dalyvių skaičių sudaro kaip tik visuomeninių grupių, remiančių Tibetą, atstovai. Šioje konferencijoje dalyvavo per 200 žmonių iš 43 pasaulio šalių. Būta dalyvių iš tokių egzotinių kraštų kaip Nepalas, Ladakas, Bengladešas, Vietnamas, Indija, net Afrikos šalių, Meksikos ir Čilės, jau nekalbant apie Europą ir JAV. Visame pasaulyje yra žmonių, vis garsiau keliančių Tibeto tautos tragedijos klausimą.
Kokie svarbiausi akcentai, kokios problemos keltos konferencijoje?
 |
|
Zenekos nuotrauka |
Pagrindinis akcentas, didžiausias šiandienos skaudulys – tibetiečių susideginimai. Prieš kelias savaites, kai tik prasidėjo konferencija, buvo kalbama apie 72 susideginusius žmones, o šiandien jų jau per 90. Ir, žinoma, kuo daugiau tokių atvejų, tuo didesnės kinų karinės pajėgos telkiamos miestuose, šalia vienuolynų, tuo didesnė įtampa ir psichologinis spaudimas vietos gyventojams.
Turime suprasti, kad budizmo tradicijoje žmogžudystė yra labai baisus dalykas, tačiau savižudybė – Budos nužudymas savyje – išvis neįsivaizduojama... Tad susideginimus reikia vertinti kaip totalią tibetiečių nevilties išraišką. Juolab kad tokiems žingsniams ryžtasi ne tik paprasti tibetiečiai, bet ir vienuoliai...
Situacija Tibete pasiekė kritinį momentą, ir masiniai savižudybių aktai tai tik dar sykį parodo. Baisu tai, kad žmonės, nematydami kitos išeities, kaip atkreipti pasaulio bendruomenės dėmesį į Tibeto problemą, visiškai sąmoningai renkasi savižudybę liepsnose tikėdami, kad tai gali padėti – gal kas nors sureaguos, ir situacija ims keistis į gera. Ne dėl savęs tai daro, bet dėl liekančių gyventi savo vaikų, artimųjų, tautos. Tai itin žiaurus, sveiku protu nesuvokiamas pasiaukojimas, apeliuojantis į pasaulio žmonių sąžinę, kylantis iš didžiulės nevilties.
Jau daugiau nei pusšimtį metų tęsiasi Kinijos vykdoma Tibeto tautos okupacija, žudymai, kankinimai, asimiliacija, tačiau ši tauta nenori mirti. Ir savižudybė ugnyje paradoksaliai tai atskleidžia. Tiek Dalai Lama XIV, tiek Tibeto vyriausybės vadovas Lobsangas Sangay ne kartą išplatino pareiškimus, raginančius tibetiečius nutraukti šias savižudybių akcijas, tačiau jie nesmerkia šių žmonių, tik meldžiasi... Dvi savaites buvau Dharmsaloje – ten ištisinės maldos, giesmės, lūpose šnabždamos mantros...
 |
|
Zenekos nuotrauka |
Skaudžiausia, kad į šiuos tibetiečių pagalbos šauksmus niekas neatsiliepia, pasaulis lieka kurčias ir aklas šių žmonių kančiai. Todėl net neabejoju, kad 90 aukų netrukus perkops ir šimtą, ir bus dar daugiau, nes jų kantrybė bei viltis senka... Ir čia jau mažai kuo gali padėti Tibeto palaikymo akcijos. Pasaulio bendruomenė bei politikai turi imtis aktyvaus spaudimo Kinijai spręsti Tibeto klausimą.
Kinijos politika Tibete turėtų įgauti bent minimalius žmogiškumo bruožų, nes tai, kas vyksta dabar, – grynų gryniausias genocidas. Jei bent dienai ar kelioms į Tibetą būtų leista grįžti Dalai Lamai susitikti su savo žmonėmis, situacija tikrai pagerėtų. Tačiau iki šiol Kinijos valdžia kategoriškai atsisako visų kompromisų bei nuolaidų, o pasitelkdama propagandą net ir susideginusius tibetiečius vadina bepročiais arba teroristais. Pirmasis apibūdinimas Lietuvos gyventojams turėtų būti gerai pažįstamas, nes ir prieš keturis dešimtmečius Kaune susideginęs Romas Kalanta sovietų taip pat buvo įvardytas kaip nestabilios psichikos. Tuo tarpu teroristai – tai jau naujųjų laikų retorika. Tačiau argi teroristu galima pavadinti tibetietį, kurio mirtis, kalbant labai jau tiesiai, nepadaro niekam žalos išskyrus jį patį? Juk jie degdami nepuola į kinų parduotuves, turgus, masines žmonių susibūrimo vietas, jie sudega patys... Beje, daugeliu pastarųjų susideginimo atvejų, niekas jau nebegesina žmogaus. Taip, žmonės verkia, šaukia, bet nebegesina... Tai tautos dvasinės būsenos išraiška, ne abejingumas, ne... tai laisvės šauksmas...
Kokios kitos problemos keltos konferencijoje?
Pastaruoju metu Kinijos valdžia Tibete ėmėsi griežtų represijų prieš klajoklius gyventojus. Nuo senų senovės daugelis tibetiečių vertėsi gyvulininkyste, klajodavo su gyvuliais po kalnus ir gyveno niekieno netrikdomi, susikūrę savo tradicijas bei papročius. Kinų represinė politika šiandien nusitaikė ir į šią, vienintelę dar likusią apylaisvę tibetiečių gyventojų grupę – iš jų atimami gyvuliai, o žmonės grūdami į barakus, kur, neturėdami darbo, jokios pozityvios veiklos, atskirti nuo savo šaknų ir gyvenimo būdo, grimzta į neviltį, dalis nusigeria ar ima vartoti narkotikus. Ir tai dar vienas drastiškas Tibeto tautos naikinimo būdas.
 |
Prieš kurį laiką kinai buvo sugriežtinę tibetiečių kalbos vartojimą – niekur, nei mokyklose, nei universitetuose, negalima buvo mokyti tibetietičių kalbos. Į tai skubiai reagavo Europos Sąjunga, todėl tokie griežti apribojimai – drastiškas kalbos marinimas – neįsigaliojo. Tai tik parodo, kad, turint aiškią ir tvirtą poziciją, ginant elementarias žmogaus teises Tibete, galima pasiekti pozityvių rezultatų. Tiesa, ši situacija nėra normali – ir šiandien nemokantis kinų kalbos tibetietis neturi jokių galimybių susirasti darbo ar susikalbėti su lojaliu Komunistų partijai valdininku net ir tibetiečiu.
Dar viena itin opi problema, apie kurią jau metai iš metų kalba Dalia Lama – gamtos apsauga Tibeto regione. Kinijos ir jos vartotojiško naudos siekio padaryta žala Tibeto gamtai kai kur jau yra nebepataisoma. Tibeto regione rasta nemažai naudingų iškasenų, kurios naudotos negalvojant apie gamtą ir ateitį. Šie veiksmai turi neigiamos įtakos vandeniui, o tai itin opus klausimas, mat iš Tibeto išteka trys pagrindinės Azijos upės maitinančios milijonus žmonių Azijos regione – Kinijoje, Indijoje, Nepale, Bangladeše ir kt. Esama net užsienio kompanijų, kurios, bendradarbiaudamos su Kinijos valdžia, Tibeto regione, Himalajuose, laidoja branduolines atliekas... Šią problemą itin aštriai kelia jau ne tik tibetiečiai, bet ir kitos tautos, kurios mato ir jaučia to beatodairiško vartojimo bei gamtos naikinimo pasekmes. O ilgainiui tai gali paliesti mus visus.
Jo šventenybė Dalai Lama XIV savo pranešime akcentavo gamtos apsaugą bei kultūrą. Kokia jo žinia buvo pastaruoju klausimu?
Tai, kas tūkstantmečiais buvo puoselėjama Tibete, šiandien yra uždrausta ir niokojama. Budistinės tradicijos tęstinumas, gyvas jaunimui mokantis iš lamų, perduodančių savo asmeninę patirtį, šiandien yra draudžiamas. Vienuoliams palikta laisvė melstis ir atlikti ritualus, tačiau tradicijos tęstinumas, intensyvus mokymasis, suvokimo ugdymas bei praktikos yra suvaržytos iki maksimumo.
Tibete galioja griežti tiesioginiai ir netiesioginiai budizmo filosofijos apribojimai. Pavyzdžiui, vienuoliu norintis tapti žmogus valstybei turi mokėti mokestį. Jau nekalbant apie tai, kad ne tik mokyklose, bet ir vienuolynuose intensyviai vykdoma „perauklėjimo politika“. O juk vienuolynai Tibete buvo pagrindinis kultūros židinys. Neatsitiktinai ir šiandien esant neramumams didžiausios karinės pajėgos vedamos į vienuolynus. Ir ne visi šį spaudimą atlaiko.
Savo kalboje Dalai Lama pabrėžė, kad budistinė Tibeto kultūra remiasi taikos, meilės ir atjautos puoselėjimo tradicija, tačiau šiandien pačiame Tibete ji atsidūrė ant išnykimo ribos. Tik išsaugodami šią kultūrą, puoselėdami vidinę proto rimtį bei atjautą visoms gyvoms būtybėms, mes galime kurti pasaulį, kuriame bus daugiau laimės ir taikos.
Susitikimą vainikavo savotiška rezoliucija, galimi pasiūlymai, kaip spręsti susidariusias problemas. Kokios išeitys iš tokios situacijos įmanomos?
 |
| Tibetiečiai. Scena iš V. V. Landsbergio filmo „Nuo pasaulio stogo“ |
Visų pirma akcentuotas viešumo klausimas – svarbu apie tai kalbėti ir kelti Tibeto problemą visais įmanomais būdais – straipsniais, akcijomis, filmų rodymais, parodomis, bendradarbiavimu su žiniasklaida, politikais, jaunimu, kad apie tai žinotų kuo daugiau žmonių.
Šiame apžvalginiame dokumente raginama naująją kinų valdžią atkreipti dėmesį į situaciją Tibete ir per dialogą ieškoti išeities. Akivaizdu tai, kad tibetiečių susideginimai yra nuožmios kinų politikos Tibete pasekmė. Kaip galimas sprendimas esamoje situacijoje, bus bandoma kalbėtis su kinų valdžia, kad bent kelioms dienoms būtų leista Dalai Lamai aplankyti Tibetą ir susitikti su žmonėmis. Taip pat išsakyta mintis, jog Kinijos valdžiai nesiimant jokių pozityvių problemos sprendimo galimybių reikėtų siekti, kad būtų stabdoma Kinijos narystė Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitete.
Labai svarbu, kad šioje konferencijoje buvo galimybė susipažinti ar atnaujinti ryšius su kaimyninių šalių Tibeto tautos tragedijai neabejingais žmonėmis. Galima nudirbti didelius darbus susijungus, suvienijus jėgas ir veikiant ne vien tik savo šalyje, bet ir regioniniu mastu. Tokių akcijų jau būta, ir ši patirtis atskleidžia, jog toks susivienijimas yra itin svarbus ir gali būti labai veiksmingas.
Konferencijoje Tibeto atstovai akcentavo ne nepriklausomybės nuo Kinijos siekius, bet realios ir veikiančios autonomijos, garantuojančios Tibeto tautos, kultūros ir gamtos išsaugojimą bei puoselėjimą. Nors oficialiai ir šiandien egzistuoja Tibeto autonominis regionas, tačiau bendri Kinijos įstatymai galioja tik Kinijoje, tuo tarpu Tibete jie negalioja – čia taikomos išskirtinės priemonės, kur kas griežtesni suvaržymai. Vadinasi, ir pati Kinijos komunistų valdžia pripažįsta Tibeto savitumą ir nė nesivaržydama jau daugiau nei penkis dešimtmečius mėgina jį sulyginti su žeme...
Kaip tame pasauliniame Tibeto rėmimo grupių kontekste atrodo Baltijos šalys? Ar galima sakyti, kad sovietinę okupaciją išgyvenusių kraštų žmonės labiau supranta ir Tibeto situaciją nei, pavyzdžiui, Vakarų Europos kraštai, neturėję tokios patirties?
 |
|
Zenekos nuotrauka |
Taip ir yra. Skaudi istorinė Baltijos kraštų žmonių patirtis yra dovana, nes mes galime suprasti ir atjausti mažas tautas, atsidūrusias ant didžiųjų kelio. Taip pat, prisiminę savo išgyventą tragediją, privalome pasauliui kalbėti apie kenčiančiuosius ir naikinamus šiandien. Neatsitiktinai tiek Latvijoje, tiek Estijoje, tiek Lenkijoje yra gan stiprios ir veiklios Tibeto rėmimo grupės. Mums išties lengviau suprasti, nes mūsų patirtys labai panašios ir nesvarbu, kad tai kita kultūra, kitas regionas, kita rasė, tačiau kančia neturi nei tautybės, nei religijos – nė vienas žmogus nenori kentėti. Mūsų praeitis ir istorinė patirtis įpareigoja kalbėti ir veikti dėl Tibeto.
Konferencijos atidarymo kalboje Tibeto vyriausybės tremtyje vadovas Lobsangas Sangay kaip sektiną pavyzdį minėjo Baltijos šalis, taikiu būdu prieš du dešimtmečius iškovojusias nepriklausomybę. Jie mums pavydi tokios įvykių baigties ir viliasi, kad netolimoje ateityje bent panašus scenarijus galėtų būti įgyvendintas ir Tibete. Žinodami mūsų patirtį, jie tiki, kad Baltijos kraštų žmonės neliks abejingi tibetiečių tragedijai. Nes kas geriau gali suprasti kenčiantį žmogų, jei ne tą patį išgyvenęs pats...
Kalbino Gediminas Kajėnas