Kažkada susižavėjęs rašiau apie mažas Little Free Library tinklo bibliotekėles. Jos tartum inkilai, lesyklėlės ar stebuklingos būdelės stovi įvairiose pasaulio vietose: gatvėse parkuose, alėjose. Naudojimosi šia biblioteka principas labai paprastas: paėmei knygą, palikai kitą. Biblioteka priklauso visai bendruomenei ir tik jos dėka gali gyvuoti. Džiaugiuosi galėdamas pranešti, kad jau antras (jei neklystu) mėnuo tokia bibliotekėlė veikia ir Lietuvoje, Vilniuje, Antakalnio rajone, Tramvajų gatvėje. Ji puikiai gyvuoja, o jos įkūrėjai dalinasi bibliotekėlės kasdienybe savo Facebook puslapyje. Tad visi, norintys prisidėti prie šio gero darbo, apsilankykite bibliotekėlėje, palikite jai knygą ir palinkėkite gyvuoti toliau. Gal šių bibliotekėlių pridygs ir daugiau.
Nukentėjai nuo cunamio? Skaityk!
Pasaulį nuolat siaubia uraganai, cunamiai, žemės drebėjimai, milžiniški gaisrai ir kitos stichinės nelaimės. Ko visų pirma reikia nuo šių nelaimių nukentėjusiems žmonėms, žino visi: maisto, drabužių, prieglobsčio, vaistų ir medicininės bei psichologinės pagalbos. O ar reikalingos knygos?
Daugiau nei šimto žinomų rašytojų, intelektualų, žinomų asmenų ir organizacijų (įskaitant ir Bibliotekas be sienų – Libraries Without Borders) sukurta ir pasirašyta peticija „Skaitymo būtinybė“ teigia, kad „skaitymas ir rašymas yra būtini išgijimui ir atkūrimui“.
„Nėra jokios abejonės, kad vyriausybės ir organizacijos turi daryti viską, kad užtikrintų katastrofos aukų gerovę, bet daugiau dėmesio turi būti skiriama proto penui, padėsiančiam nukentėjusiems susidoroti su nelaimės pasekmėmis ir gyventi toliau“, – rašoma peticijoje.
Šią peticiją yra pasirašę Nobelio premijos laureatai JM Coetzee, Toni Morrison, Doris Lessing, rašytojai Joyce Carol Oates, Michaelas Cunninghamas, Jeffrey Eugenides ir daugelis kitų. Kampanija, organizuojama Bibliotekų be sienų, kviečia Jungtinių tautų organizaciją ir kitas humanitarines organizacijas į traukti knygas į būtinų nukentėjusiems nuo katastrofos dalykų sąrašą.
„Pirmenybė teikiama išgyvenimui, tačiau kai gyvenimas tampa daugmaž saugus, kas lieka daryti žmonėms, gyvenantiems laikinose stovyklose? – sako Bibliotekos be sienų pirmininkas Patrickas Weilis. – Jie neturi kuo užsiimti, juos apima depresija. Todėl knygos yra būtinos, jos svarbios. Jos padeda atsigauti, vėl pajusti ryšį su pasauliu, pasijusti žmogumi.“
Weilis sako, kad po Haičio žemės drebėjimo jie gavo elektroninį laišką, prašantį atsiųsti knygų ir padėti atkurti sugriautą biblioteką. Bibliotekos be sienų ne tik ją atkūrė, bet ir ėmė dalinti stovyklose knygas bei mokymosi reikmenis.
Iš Haičio kilęs rašytojas Edwidge‘as Danticatas teigia savo akimis matęs, kaip knygos padeda žmonėms atsigauti. „Mačiau, kaip jos padeda jauniems stovyklose gyvenantiems žmonėms, dalyvavau organizacijos, skaitančios vaikams knygas, veikloje. Nors žmonės kentė, jie galėjo valandą ar dvi panirti į knygos pasaulį ir rasti jos puslapiuose paguodą. Aš labai tikiu žodžio jėga, patyriau ją savo gyvenime ir mačiau, kaip ji veikia“ – pasakoja rašytojas.
Tai puiki ir provokuojanti idėja: ar knygos būtinos, ištikus katastrofai, nelaimei ir krizei? Ar pasirašytumėte tokią peticiją? Ją galite rasti štai čia.
Didysis Brolis universitete ir skaityklių naujienos
Jau esu rašęs apie tai, kaip Amazon, Apple ir Google seka skaitytojų įpročius ir pomėgius. Dabar panašią technologiją ketinama įdiegti keliuose JAV universitetuose. CourseSmart - elektroninėmis garsių leidyklų vadovėlių versijomis prekiaujanti kompanija, pranešė apie naują programą.
Ši programa seks elektroninį vadovėlį skaitančio studento elgesį: kiek laiko jis praleidžia skaitydamas, kiek puslapių perskaito, kiek pasibraukia ar pasižymi. Šie duomenys bus prieinami dėstytojams ir šie matys, kiek laiko studentas praleidžia mokydamasis, bei galės jį atitinkamai už tai įvertinti.
Nenoriu būti paranojiškas, bet tai atrodo kaip dar viena Didžiojo Brolio užkariaujama teritorija. Be to, derėtų nepamiršti, kad skirtingi žmonės skirtingai ir skaito, kiekvienas turi savo mokymosi metodus. Be to, tai tikrai nemotyvuos studento, o mokymąsi pavers paranojišku stebimo bandymų gyvūno procesu. Tikiuosi, studentai protestuos.
Na, o skaityklės klesti toliau. Pasak statistikos, antrajame šių metų ketvirtyje skaitančiųjų ne popierines knygas, rinkosi Amazon Kindle arba Kindle Fire. Jomis naudojosi net 55 procentai skaitančiųjų. Antri pagal populiarumą – įvairūs kompanijos Apple įrenginiai. Jais naudojosi 19 procentų skaitytojų. Treti – Barnes&Noble su Nook skaitykle – 14 procentų. Tyrimas parodė, kad kompiuteriuose knygas skaito vos 6 procentai žmonių.
Tuo tarpu kita apklausa rodo, kad daugiau nei trečdalis padovanotų ar nusipirktų skaityklių panaudojamos vos kartą, o tada visiems laikams nukišamos į atokų kampą ar grąžinamos arba atiduodamos. Didžioji dalis apklaustųjų teigė tiesiog neturintys laiko jomis pasinaudoti, kiti sakėsi gavę dovanų, bet jiems jų nereikia, na ir, žinoma, esama įsitikinusių luditų, kurie gavę skaityklę, su pasibjaurėjimu jos atsikratė, nes tikras knygas mėgsta labiau.
Regis, bandoma spręsti ir dar viena skaityklių problema – spalvos. Pocketbook pristatė skaityklę E-ink Triton skiriančią 4096 atspalvius ir su vidiniu apšvietimu. Ši technologija gali tapti tikru išsigelbėjimu laikraščiams ir žurnalams, kurie galėtų parduoti savo elektronines versijas per Amazon ar Google, bet nespalvotose skaityklėse jos atrodytų labai varganai.
Žinoma, ši skaityklė kol kas tik bandomoji, o ir elektroninio rašalo spalvų kokybė smarkiai atsilieka nuo LCD ekranų ir kažin ar kada nors pasivys planšetinių kompiuterių spalvų ryškį ir aiškumą. Bet gera pradžia – pusė darbo.
Lobiai, rasti knygose
Na, o aš manau, kad popierinės knygos tikrai geriau už skaitykles vienu dalyku – jose galima rasti įvairiausio gėrio. Štai JAV Porterio apygardos bibliotekininkas, vartęs bibliotekai padovanotas knygas, vienoje jų rado senovinį pistoletą. Trisdešimt pirmo kalibro, paauksuotą, su medine rankena. Ant jo, rasta ir parako pėdsakų – pistoletu akivaizdžiai naudotasi. Deja, nustatyti, kam jis priklausė jau nebeįmanoma. O kokia būtų puiki, apsakymo verta istorija.
Kitos radybos taip pat vertos apsakymo. Dar vienas JAV gyventojas knygoje rado dvidešimt tūkstančių dolerių. Keistos radybos, nes knyga mėtėsi sąvartyne. Kas ir kodėl išmetė tokią brangią knygą – iki šiol nežinoma. O visų keisčiausia tai, kad radusysis nori tuos pinigus grąžinti. Įdomi ir radusiojo asmenybė. Jis – emigrantas iš Brazilijos. Šis žmogus nuolat apeina sąvartyną ieškodamas išmestų knygų ir žurnalų. Knygos ir žurnalai jam reikalingi meninėms instaliacijoms ir anglų kalbos mokymuisi. Pelningas pomėgis.
Europos ir JAV geriausieji
O dabar – truputis apdovanojimų. Europos literatūros apdovanojimą (PRIX EUROPÉEN DE LITTÉRATURE) šiemet pelnė rusų rašytojas Vladimiras Makaninas. Tai šiuolaikinis rusų prozos klasikas, rusų Bookerio ir premijos Большая книга laureatas. Premiją jis gavo už tai, kad „parodė Europai, kaip rusai išgyveno komunizmo žlugimą ir bandė prisitaikyti prie naujos tikrovės“. Žinomiausios jo knygos – Где сходилось небо с холмами (Kur susitinka kalvos ir dangus), Андеграунд (Andergraundas) ir Две сестры и Кандинский (Dvi seserys ir Kandinskis).
Makaninas šiuolaikiniame rusų prozos kontekste – savotiškas dinozauras, išaugęs iš klasikinės prozos tradicijų ir vis dar besivadovaujantis jos kriterijais. Ir, žinoma, tikrai geras ir įdomus rašytojas. Lietuviškai, deja, išleista jo vienintelė apysakų knyga. Ir ta – 1988 metais.
Užsienyje jis verčiamas ir leidžiamas gana dažnai, tiesa, jo knygos niekada netapo bestseleriais, bet skaitytojų žinomos ir vertinamos.
JAV nacionalinį knygos apdovanojimą šiemet pelnė 58 metų indėnų kraujo turinti rašytoja Louise Erdrich už romaną The Round House (Apskritas namas). Apie šią knygą jau rašiau ankstesnėse apžvalgose – tai antroji trilogijos apie odžibvių genties berniuką, siekiantį atkeršyti už išprievartautą motiną, knyga. Ji parašyta kaip detektyvas, bet tai kartu ir brendimo romanas – vaikas kaktomuša susiduria sužiaurinu suaugusiųjų pasauliu. Na, ir žinoma, amžina JAV tema – indėnų ir juos išstūmusių baltųjų santykiai.
Už geriausią dokunmentinę knygą apdovanota rašytojos Katherine‘os Boo knyga Behind the Beautiful Forevers: Life, Death, and Hope in a Mumbai Undercity (Kas slypi po nuostabiomis amžinybėmis: gyvenimas, mirtis ir viltis Bombėjaus lūšnynuose). Apie šią knygą taip pat jau esu minėjęs.
Apdovanojimas už viso gyvenimo pasiekimus šį kartą atiteko garsiam kriminalinių romanų rašytojui ir scenaristui Elmore‘ui Leonardui, dar vadinamam „Detroito Dikensu“. Lietuviškai jo gausios kūrybos išversta nedaug ir prastai. Tiesa, filmus pagal jo scenarijus tikrai matė daugelis: Džekė Braun, 3:10 traukinys į Jumą, Kontraktas su neūžauga ir daugelis kitų.
Kas dar metė rašyti?
Garsaus JAV rašytojo Philipo Rotho pareiškimas, kad jis meta rašyti, sukėlė daug triukšmo tiek literatūriniame pasaulyje, tiek spaudoje. O štai žinomo vengrų rašytojo ir 2002 metų Nobelio premijos laureato Imres Kerteszo panašus apsisprendimas liko nepastebėtas.
Išgyvenęs Aušvico ir Buchenvaldo koncentracijos stovyklose I. Kerteszas rašė apie jose patirtą siaubą ir Holokaustą. Tačiau dabar, sulaukęs 83-ejų, nusprendė neberašyti. Jis mini dvi tokio sprendimo priežastis: Parkinsono ligos komplikacijas ir tai, kad jaučiausi apie Holokaustą pasakęs ir parašęs viską, ką norėjo parašyti. Savo archyvą rašytojas perduoda menų akademijai Berlyne.
Lietuviškai 2011 metais pasirodė garsiausia Imre Kerteszo knyga Sorstalanság (Be likimo).
Stambių leidyklų susijungimo manija, atrodo, tęsiasi ir toliau. Visai neseniai buvo paskelbta apie leidyklų Random House ir Penguin susijungimą, o dabar, nepatikrintais gandais, ketina jungtis HarperCollins ir Simon&Schuster milžinės.
Jei taip įvyks, didysis šešetukas taps labai nelygiu ketvertuku: dvi gigantiškos korporacijos ir dvi mažesnės leidyklos – Macmillan ir Hachette. Nieko nuostabaus, kad knygynų savininkai jau juokauja ir apie pastarųjų susijungimą. Išeitų dar viena milžinė skambiu ir daug pasakančiu pavadinimu – Machete. Tiesa, pačios leidyklos tokius susijungimo planus vadina per ankstyvais ir tik galimais.
Bet mes nujaučiam – taip tikrai anksčiau ar vėliau nutiks. Smulkesnėms leidykloms ir nekomerciniams autoriams tai į gerą neišeis. O gal kaip tik paskatins ieškoti naujų būdų išgyventi ir atkreipti į save dėmesį. Kol milžinai žaidžia savo žaidimus, smulkūs vabalėliai – savo.
Laimingos pabaigos išpaikinti
Britų bibliotekininkai neseniai atliko tyrimą – jie pažiūrėjo, kiek kartų per pastaruosius dvidešimt metų buvo imta 50 garsiausių literatūros klasikų knygų. Ir paaiškėjo, kad kai kurie autoriai – ypač Dickensas ir Jane Austen – yra skaitomi dažniau, nei anksčiau, o kiti grimzta į užmarštį. Kur čia šuo pakastas?
O pakastas jis visai negiliai. Pasak XIX amžiaus literatūros profesoriaus Johno Boweno, „skaitytojai renkasi optimistiškus ar linksmus romanus arba romanus su laimingomis pabaigomis“. Ir, žinoma, tuos, kurie buvo neseniai ekranizuoti. O ekranizuojami dažniausiai optimistiški ir linksmi romanai arba romanai su laimingomis pabaigomis.
Deja, mes gyvename tragedijų vengiančiame amžiuje ir visiškai pamirštame, kad be meilės istorijų ir komedijų egzistuoja platus kitų kūrinių spektras. Tame pačiame XIX amžiuje į tai buvo žvelgiama kitaip. Tragedijos buvo tokios populiarios, kad 1849 metais Niujorke kilo riaušės tarp dviejų populiarių to meto aktorių – Edwino Forresto ir Wlliamo Charleso Macready šalininkų. Minia kumščiais sprendė klausimą, kam vaidinti Makbetą ir Hamletą. To pasekmės: 25 žuvusieji.
O šiais bet kokia kaina žiūrovus ir skaitytojus siekiančiais pamaloninti laikais niekas nenori, kad Romeo ir Džiuljeta mirtų. Šių laikų Šekspyras būtų užverstas verksmingais gerbėjų prašymais leisti porelei susituokti ir gyventi namelyje prie jūros.
Mus išpaikino laimingos pabaigos ir mes jaučiamės nusivylę, jei nesame nuraminami, kad viskas galų gale baigsis gerai ir sėkmingai. Ir pamirštame, kad kai kurios žmogiškosios patirtys gali būti išreiškiamos tik per tragediją. Juk tragedija parodo, kad kartais ir geriausiųjų laukia liūdnas galas. O žmogaus dvasia didi net tada, kai ji nelaimi, o drąsa, viltis ir siekimas išsiveržti iš tau primestų ribų – jau savaime yra vertybės. Štai kodėl Hamletas nėra depresyvus, net jeigu pjesės pabaigoje visi miršta, o pagrindiniam herojui neatitenka mergina.
Nenorėdami priimti tragiškų gyvenimo pusių mes ne tik meluojame sau, bet ir prarandame sugebėjimą matyti žmogaus gyvenimo vertę, O ji nepasiriboja tiesmuku laimės siekimu.
P.S. Kalėdos jau netrukus ir ištiktiems dovanų pirkimo karštinės siūlau užsukti į porą pinterest.com su knygomis susijusių puslapių. Juose rasite viską ką galite ir ko nepajėgiate įsivaizduoti. Idėjų dovanoms marios ir štai čia. Susirūpinę pasaulio pabaiga ir gyvenimo laikinumu gali apžiūrėti rašytojų kapus. Norintiems kokybiškai ir gražiai gyventi toliau siūlau pasižiūrėti, kaip įrengti knygoms pritaikytus namus ar bent jaukų skaitymo kampelį.
Šventėms galima išsikepti literatūrinį tortą (man mieliausias – kruvinas Allanas Edgaras Poe) ar susiplakti vieną iš vienuolikos mėgstamų tėtušio Hemo kokteilių.
Na, ir pabaigai: geriausia šių metų muzika rašymui ir pora filmukų: štai šiame – Francio Scotto Fitzgeraldo ir jo žmonos Zeldos nuotraukos ir reti filmuoti kadrai. O šiame – pasakojama, kaip bandomos išsaugoti ir suskaitmeninti retos Vatikano bibliotekose saugomos knygos. Gerai sugaiškite laiką!