Ar susimąstote, apie ką galvoja jus skraidinantis lėktuvo pilotas? Šiais laikais dažna skrydis organizuojamas taip, jog keleiviai ir pilotai turi ypač mažai kontaktų. Fragmentas iš lėktuvo piloto profesiją turinčio autoriaus knygos: „Skyfaring: A Journey with a Pilot“ („Kelionė su pilotu“).
Pilotų bendravimas su keleiviais, palyginti su pastarųjų ir aptarnaujančio personalo bendravimu, ribotas, kaip ir mūsų suvokimas apie žmonių, keliaujančių kartu, svorį. Didesnių lėktuvų pilotai nuskriausti labiausiai. Tokiuose lėktuvuose telpa daugiau keleivių, tačiau pilotai mato jų dar mažiau. Prieš pirmą savo skrydį, pilotuojant 747, įlipau į tuščią reaktyvinį lėktuvą ir nuėjau į lakūno kabiną. Po įtemptos valandos viena bendradarbė iš oro uosto pranešė, kad įlaipinimas baigtas. Ji pasiėmė pasirašytą dokumentą, paspaudė mums rankas ir išėjo iš lakūno kabinos, iš paskos uždarydama duris. Iš 330 lėktuvo keleivių nepamačiau nė vieno.
Būna išimčių. Keleiviai, ir ne tik vaikai, lakūno kabinoje apsilanko prieš ar po skrydžio. Jei jums įdomu, nėra priežasties nepaprašyti. Prieš skrydį pilotai kartais gali būti užsiėmę, tačiau po jo laiko būna beveik visada. Tėvai dažnai nufotografuoja savo vaikus vienoje iš piloto kėdžių, ir kol kas neatsirado gimdytojo, nepriėmusio mano pasiūlymo toje kėdėje nufotografuoti juos pačius.
Tačiau lėktuve būtent stiuardesės bendraus su tiek daug įvairiausių kultūrų žmonių. Sujungus su valandomis, praleistomis daugiau miestų, nei beveik bet kas kitas žemėje aplankys – net daugiau nei dauguma pilotų, kurių lėktuvai skraido dažniausiai tik keliais maršrutais – sunku sugalvoti profesiją, siūlančią platesnį vaizdą į žmoniją.
Kartais keleivis lėktuve pasijunta blogai. Tokiose situacijose vėlgi ne pilotai, o būtent stiuardesės stengiasi padėti, primindami ryšį tarp stiurdesės ir medicinos seselės. 1930 m. Ellen Church tapo pirmąja medicinos sesele, kuriai buvo pasiūlyta padirbėti lėktuve, lydint keleivius. Pilotai į keleivių dramas įsitraukia netiesiogiai – yra prašomi keisti maršrutą, ieškant greitesnio nusileidimo galimybės ar panašiai. Tiesa, dažniau stiuardesės tarp keleivių ieško medicininį išsilavinimą turinčių žmonių. Gydytojai –dažni lėktuvų keleiviai. Neprisimenu atvejo, kai prireikus ilgo skrydžio metu lėktuve nebūtume atradę gydytojo.
Mano draugas, dirbantis avialinijų kapitonu Jungtinėse Valstijose, pasakojo apie savo skraidymo pradžią, kai pilotuodavo mažus lėktuvus kiekvienam, kas sumokėdavo. Dažnai jis – vienas, vėlai vakare – būdavo gavęs užduotį parskraidinti į namus žmogaus, mirusio toli nuo namų, kūną. Tai buvo laikai, kai bankai visada asmeninius čekius grąžindavo juos išrašiusiam žmogui grynaisiais, taigi kartais mano bičiulis vienas naktį lyg krovinį skraidindavo kūną su keletu krepšių išgrynintų čekių. Šią istoriją prisiminiau pirmą kartą skrisdamas lėktuvu, kuriame buvo ir žmogaus palaikai, apie tai informavo dokumentai, kuriuos mums pateikė. Nežinojome nei vardo, nei kokių kitų detalių, ir tikriausiai niekas geriau nesimbolizuoja modernaus pasaulio specifikos, kai toks svarbus veiksmas vyksta visiškai anaonimiškai.
Kartą sėdėjau lakūno kabinoje, ruošdamasis kilti, kai tiesiai prie lėktuvo atvažiavo tarnybinis automobilis, žybčiojančiais švyturėliais. Vairuotojas į kabiną atnešė dėžę, panašią į iškylai skirtą šaldytuvą, pasakydamas, jog joje – žmogaus akių ragenos transplantacijai. Veiksmas buvo toks pat anonimiškas, kaip ir žmogaus palaikų perkėlimas. Niekada nieko nežinojome apie donorą ar gavėją, o mūsų vaidmuo perduodant buvo visiškai atsitiktinis. Tačiau nuo tada, vos susidūręs su organų dovanojimo idėja (vairuotojo pažymėjimo paraiškoje ar kai mirė tėvai), pagalvoju apie tą skrydį ir žmones, kuriems buvo skirtos ragenos, kur jie dabar, koks jų regėjimas. Pamenu, kaip kruopščiai tą dėžę prisegėme lakūno kabinoje, ir kuo greičiau skridome į Londoną.
Tarp daugybės keleivių, kuriuos skraidinu, kartais pasitaiko pažįstamų. Keista skraidinti draugą ar šeimos narį, kai reikia sakyti pranešimą ir žinoti, kad vienas žmogus mano balsą girdės kitaip, kad vienas žmogus apskritai mane girdės. Po to jie sako, kad ir klausytis pranešimų buvo keista. Taip pat nutinka ir apsistojusiems pas mane draugams, kai jie pamato mane, vilkintį uniformą man išsiruošus į darbą ar ką tik iš jo grįžus. Jų akys laksto nuo pažįstamo veido prie uniformos.
Kartą skrydžio metu suvokiau, kad tarp keleivių yra mano kaimynė. Ji nežinojo, kad esu vienas iš pilotų. Nulipau į apačią pasisveikinti. Pamatęs ją sėdinčią ne ant laiptų mūsų name, o 747 lėktuvo, skrendančio per Atlantą, kėdėje, nustebau. Jos lengvo sumišimo išraiška taip pat staiga peraugo į šypseną, nes iš kaimyno, kuriam ji taip dažnai gamino, virtau identiškai uniformuotu visiškai nepažįstamu pilotu.
Kartais avialinijų pilotai skrenda tuščiu lėktuvu. Krovininiams lėktuvams skrydžiai be keleivių, žinoma, tapę rutina, tačiau tai jų paskirtis. Skristi keleiviniu lėktuvu be keleivių gana keista. Taip nutinka retai, pavyzdžiui, kai dėl oro trukdžių lėktuvas nutupdomas ne tame oro uoste arba kai jis turi būti pristatytas į techninės priežiūros bazę ar paimtas iš jos. Kartus, kai skridau tuščiu lėktuvu, galiu suskaičiuoti ant pirštų. Net prieš išvykstant kelia nerimą mintis, jog neprisijungs nė vienas keleivis. Tokiomis dienomis mus sutikę oro uosto darbuotojai tik gūžteli pečiais. Žinoma, nesant keleivių, darbuotojų darbas gerokai lengvesnis, tačiau panašu, kad ir jiems tai nepatinka.
Skrydžiai be keleivių dažnai būna ir be stiuardesių, todėl vienas iš pilotų, prieš lipdamas į viršų, prisijungti prie kitų lakūno kabinoje, privalo padėti uždaryti duris tuščiame ir tyliame pagrindiniame denyje. Atidaryti ar uždaryti lėktuvo duris nėra taip jau paprasta, ir iki pirmo skrydžio tuščiu lėktuvu niekad nebuvau darinėjęs 747 durų, neskaitant kasmetinių apmokymų pratimų ir pratybų su skrydžio palydovais prie lėktuvo maketo, prie durų į niekur. Pakilimas tuščiu lėktuvu taip pat kitoks. Lėktuvas atrodo nenatūraliai lengvas. Keleivių nebuvimas matuojamas dešimtimis tonų, ir tai retai pasitaikantis priminimas ne tik apie lėktuvų dydį, bet ir apie fiziškumą, skrydžio mechaniką „atplėšk nuo žemės“.
Parengė Indrė Lisauskaitė-Stonienė