 |
„Argi jis ne dailidė, ne Marijos sūnus, Jokūbo, Jozės, Judo ir Simono brolis?! Argi jo seserys negyvena čia, pas mus?!“ Ir jie piktinosi juo“ (Mk 6, 3).
Istorijos bėgyje, eilinėje kasdienybėje amžinasis Dievas priartėja prie žmogaus. Patraukia jo dėmesį, siųsdamas „ženklų“: pavyzdžiui, nelauktai patiriame Jo pagalbą; sutinkame žmogų, kuris su didele jėga paliudija Jį. Malda įtraukia ir mums ima patikti būti su Dievu.
Naujai išgirstame Jo žodžius. Iškart įžvelgiame Jo įsikišimą į mūsų gyvenimo įvykius ir vis aiškiau išryškėja „vedančioji gija“.
Tačiau gali nutikti ir taip, kad susitikimas su Juo mums atrodo tarsi poreikis, kuris trukdo, erzina ir provokuoja. Verčia palikti saugiai tvirtą žemę po kojomis, išdrįsti susidurti su nežinomybe, gal kažką keisti.
Ir iškart pradedame tokius svarstymus: kodėl šiam įvykiui suteikti ypatingą prasmę? Argi viską lemia ne atsitiktinumas, gamtos dėsniai ir socialinės pareigos? Kam savo sielos virpesius priimti tarsi Dievo siunčiamą „žinią“? Psichologas galėtų geriau paaiškinti įvairių mūsų reakcijų motyvus.
Mūsų aš jaučia riziką ir atmeta, iš tingėjimo arba savigynos. Dar blogiau: mūsų gyvenimas pasuka prasta kryptimi.
Jėzus atkeliauja į savo gimtąjį miestą. Susidomėjimas Juo nuolat auga. Jo mokymas žadina nuostabą. Iš Jo sklinda nenusakoma išmintis. Tačiau labai greitai Jo sužadintas žavesys virsta kažkuo kitu: žmonės stebisi: „Iš kur Jam visa tai? Argi Jis ne dailidė?“, tai yra niekuo neišsiskiriančios šeimos atžala. Ir neva skleidžia naują doktriną? Skelbia reikalavimus?
Be abejonės, koją pakišo pavydas. Ir ypač – „sveikas protas“.
Tai dėl šios priežasties Jėzaus laikais gyvenusieji atsisako pripažinti Dievo veikimą įvykiuose, su kuriais susiduria. Ir dar ne viskas: iškreipia Kristaus įvykį ir paverčia jį „papiktinimu“, kaltindami Jį ryšiais su blogio jėga, stumiančia į nuodėmę.
Ši „šešėlinė“ interpretacija atneša nusiraminimą po tokios galingos provokacijos. Tačiau už šią ramybę sumokama labai aukšta kaina! Tikėjimas Dievu ir išgelbėjimas Jėzuje Kristuje tampa nepasiekiami.
Tuo tarpu Nazareto gyventojams reikėjo surizikuoti pasitikėti. Tik tas, kuris užmezga intymų santykį su Išganytoju, bus išgelbėtas. Tas, kuris apsišarvavo savisauga, lieka uždaras ir išgelbėjimui. O piktavališkai įtarinėti, kad Kristaus trauka yra prieš Dievą nukreipta pagunda, išties tik nuramina žmogaus egoizmą, kad ir kokie „pagrįsti“ būtų jo argumentai.
Pagal LaChiesa.it parengė S. Žiugždaitė