 |
| Eimunto Nekrošiaus spektaklio „Dieviškoji komedija“ akimirka. Nuotraukos šaltinis – kafehauzas.lt |
Viena iš paskutinių 2012-aisiais perskaitytų knygų – Viktorijos Daujotytės „Laisvojo mąstymo properšos“ (Tyto Alba, 2012). Iš jos išsirašiau frazę, kurią puikiai galiu prisitaikyti ir sau: „Patirties tikrinimas žodžiais. Žodžių tikrinimas patirtimi“. Sakoma (ir neklystama), kad moterys mąsto garsiai kalbėdamos. Visgi man labiau patinka mąstyti rašant. Pavadinti savo patirtį žodžiais taip dar kartą giliau suvokiant kas buvo patirta. Besibaigiant aniems metams patyriau du spektaklius, kurių įspūdžiai atsivijo į šiuos metus ir prašosi įžodinami. Kadangi abu pastatymai yra ganėtinai švieži, juos greičiausiai rodys ir šiemet, taigi, jei dar nespėjote pamatyti – pamatysite.
 |
| Eimunto Nekrošiaus spektaklio „Dieviškoji komedija“ akimirka. Nuotraukos šaltinis – kafehauzas.lt |
Dažniausiai metus norisi užbaigti didingai: galbūt surengus kaimynams galingą fejerverkų šou daugiabučių kieme, o galbūt – „įveikus“ vieną kitą klasiką. Kadangi nebuvau nusiteikusi skaityti F. Dostojevskio ar klausytis G. Mahler‘io, tiesiog patraukiau į Eimunto Nekrošiaus spektaklį „Dieviškoji komedija“. Dar mokyklos suole gana ilgai ir nuobodžiai analizuoto patriarcho Dantės Alighieri kūrinys (nuostabus A. Churgino vertimas į lietuvių kalbą) premjeros aplodismentais Nacionalinio dramos teatro scenoje buvo sutiktas 2012 m. pavasarį. Kaip įprasta, prie pastatymo plušėjo visa genialioji Nekrošių šeima: režisierius Eimuntas Nekrošius, jo žmona kostiumų dailininkė Nadežda Gultiajeva bei jų sūnus scenografas Marius Nekrošius. Atpažįstamas braižas, nors maloniai nustebino netikėtas kostiumų, o gal scenografijos dailininko sprendimas: laikui nepavaldžiame pilkai-juodame kolorite atsiradę lipnūs rožiniai-geltoni-salotiniai ofiso lapeliai (sticky note‘ai). Ganėtinai buitiška detalė, bet, meistriškai ir laiku sureikšminta, tarsi pirštu bakstelėjo į mūsų nūdieną užvaldžiusią nuolatinio visko fiksavimo ir „etikečių“ klijavimo religiją: rimtesnis sakinys būtinai turi turėti autorių, kava su draugu – įrašyta į darbo kalendorių, vaiko ar katino gimimas – atspindėtas nuotrauka virtualioje facebook‘o lentoje. O kokia graži režisūrinė mintis leisti Beatričei tarsi avinėliui nusipurtyti nuo suknelės tuos ryškiaspalvius lipnius epitetus, panegirikas, tas citatas apie save, kurios susikaupė per ištisus 800 metų (niekaip nesitiki, todėl norisi dar kartą pamatyti užrašyta: Dantė Alighieri gyveno 1265–1321m.).
 |
| Eimunto Nekrošiaus spektaklio „Dieviškoji komedija“ akimirka. Nuotraukos šaltinis – kafehauzas.lt |
Nors kūrinį režisierius puikiai perskaitė ir dar puikiau pastatė, vis dėlto jautėsi pataikavimas itališkai publikai (vienas iš spektaklio koprodiuserių – Apulijos teatras). Neblogai pasigilinta į Italijos regionų tarpusavio santykius, nemažai šmaikštaujama itališka maniera pasitelkiant aliuzijas į šios šalies aktualija. Virtuoziškai išplėtota popiežių tema (puikus komedijų meistro R. Vilkaičio vaidmuo). Vis dėlto lietuviškai publikai galėjo pristigti gilesnio, sunkesnio, metafiziškesnio žvilgsnio į, vienaip ar kitaip, ne ypatingai turistines vietas – pragarą ir skaistyklą. Spektaklį persmelkęs itališkas lengvumas ir grakštumas savotiškai kontrastavo su labai lietuviška (nuoširdžia, kiek liūdnoka, pradžioje netgi Vlado Šimkaus poezijos intonacijomis dvelkiančia) pagrindinių aktorių dueto – Rolando Kazlo (Dantės) ir Vaido Viliaus (Vergilijaus) – vaidyba. „Dieviškojoje komedijoje“ kaip ir daugumoje kitų E. Nekrošiaus spektaklių didžiulis krūvis tenka „judančioms dekoracijoms“, t.y. statistais kine arba mimansu operoje vadinamai grupelei aktorių. Jų niekaip pavadinti antraplaniais, nes jų funkcija – judėti scenoje nešiojantis tai netikrus paukščius, tai smėlio maišus (čia prisiminimai iš E. Nekrošiaus LNOBT režisuotos operos „Otelas“), tai pliauskas kryžiui, tai tiesiog tarsi užhipnotizuotiems daužytis į sieną ir kurti bendrą atmosferą. Tačiau būtent tokia tiksli ir visada teatrinių metaforų kupina nekrošiškoji choreografija jo dramos spektaklių pastatymams suteikia operiškumo, t.y. monumentalumo.
Spektaklis patiko, pavyko ir paliko šį bei tą toliau galvoje gromuluoti. Bet aktoriams besilankstant scenoje nežinia kodėl nekilo noras ploti atsistojus. Pastaruoju metu mūsų publika pasidarė perdėm geranoriška savo dievams ir pusdieviams ir beveik absoliučią daugumą pasirodymų scenoje nulydi stačiomis. O juk toks besaikis plojimas greit devalvuoja ir pačių aplodismentų vertę. Taip laukto katarsio išgyventi, deja, nepavyko. Bet juk labai gerais spektakliai tampa tik tada, kai šalia esti dar daugiau tiesiog gerų.
 |
| Vido Bareikio spektaklio „Kovos klubas“ akimirka. Simo Sirutavičiaus nuotrauka |
Tuo tarpu už kelių dienų Jaunimo teatre plojau stovėdama net tris kartus. Jauno teatro režisieriaus Vido Bareikio spektaklis „Kovos klubas“ (premjera įvyko rudenį) prasidėjo iki langų pripustytame vidiniame teatro kieme. Jame ir baigėsi, nors pagrindinis veiksmas visgi vyko tradiciškai ir šiltai – scenoje. Tai jau trečias talentingojo V. Bareikio ir teatro judėjimo „No Theatre“ (kiti spektakliai – „Telefonų knyga“ ; „Mr. Fluxus arba šarlatanai“) prisistatymas gero teatro išlepintai Lietuvai. Kadangi mačiau ir „Šarlatanus“ (kurie vyko iš tiesų netradicinėje spektakliams erdvėje – „Kablyje“ įsikūrusiame riedlentininkų parke), drįsiu pareikšti – kaip kažkada į mūsų sceną įsiveržė jaunas ir genialus Oskaras Koršunovas, taip šiandien į ją veržiasi naujas genijus – Vidas Bareikis.
 |
| Vido Bareikio spektaklio „Kovos klubas“ akimirka. Simo Sirutavičiaus nuotrauka |
Tad jeigu norite aktualaus, socialiai atsakingo, rimto, kontroversiško, jauno kūnu ir išraiška, bet brandaus turiniu teatro – tiesiog privalote tučtuojau pamatyti tai, ką kuria jie. „Kovos klubą“ režisierius statė remdamasis kultinio amerikiečių rašytojo ir žurnalisto Chucko Palahniuko (1962 m.) to paties pavadinimo romanu, kuriame nestokojama nihilizmo, satyros, juodos ironijos, brutalaus žodžiavimosi, smurtinio siurrealizmo, absurdo ir egzistencializmo. Užtenka pasigilinti kuo užsiiminėja „Kakofonijos draugija“, kuriai priklauso rašytojas ar pasižiūrėti romano ekranizaciją (1999 m.) su tokiais holivudiniais veidais kaip B. Pittas ir E. Nortonas, ir taps aišku, kokiais dantiškais šiuolaikinio pragaro ratais sukasi spektaklio veikėjai. Scenoje juos įkūnija dar „Šarlatanuose“ žadą atėmęs Ainis Storpirštis (Pasakotojas), Dovydas Stončius (Taileris I), Vainius Sodeika (Taileris II). Ypač pradžiugino scenoje vis pasivaidenantis Antanas Šurna (Durininkas), kuris vien savo vardu, sukauptu aktoriniu kapitalu, solidžiu amžiumi suteikia užsiveliančioms siurrealistinėms šiandieninio pasaulio tragedijoms istorinę, psichologinę, moralinę perspektyvą jų nesumenkindamas, bet kaip tik nebyliai pabrėždamas jų amžiną cikliškumą.
Net nesinori narstyti ir ardyti meistriškai sunertos režisūrinės spektaklio konstrukcijos ar gilintis į sklandžiai veikiantį spektaklio mechanizmą. Užteks pasakyti, kad tai stipru, aštru, šviežia, išieškota, bet nė kiek nenuzulinta, neužvargta. Daug minties džiazavimo, tikrumo, humoro. Puikiai subalansuota judesių, žodžių ir muzikos dinamika ir estetika. Spektaklis, iš kurio išėjus jau nekantrauji dar kartą grįžti su būriu draugu, kad galėtum pasidalinti jo skleidžiama kiek šiurpia magija su kitais. O spektaklio muzika (ją kūrė ir atlieka grupė „Sheep got waxed“, P. Vaškas, A. Gecevičius, S. Šipavičius) įsispaudžia į atmintį ir kuriam laikui ten pasilieka tarsi koks garsinis desktop‘as.
 |
| Vido Bareikio spektaklio „Kovos klubas“ akimirka. Simo Sirutavičiaus nuotrauka |
Vis dėlto norisi ypatingai pagirti scenografijos dailininkę Martą Vosyliūtę. Jau seniai bemačiau taip genialiai išnaudotą sceną ir jo užribius. Veiksmas vyksta visame scenos paviršiuje tiesiogine prasme. Aktoriai laksto ne tik grindimis ir scenos ratu, nusileidžia žemyn tarp pirmosios žiūrovų eilės ir scenos, nuolat kyla ir leidžiasi ugniagesių vamzdžiu ar metaliniais laiptais galinėje scenos sienoje įrengtame antrame buto aukšte, šokinėja iš paskliautės ant scenos vidury sumestų čiužinių. Visiškas siurrealizmas prasideda kai ramiai ratu apstatytas-išeksponuotas buto turinys (šaldytuvas, televizorius, jūrinio erelio iškamša, klozetas ir kt.) staiga ima lėtai ir nenumaldomai suktis ratu, kol … pakyla į orą. O kur dar atskiros recenzijos vertas spektaklio prologas-epilogas: pasakiškos pusnys, hipnotizuojančios fakyrų liepsnos, lediniuose vėjo šuoruose užsisiūbavę popieriaus lapai, grėsmingas juodai raudonų vėliavų plaikstymasis, begalinis naktinio miesto dangus…
Šiuos du spektaklius – E. Nekrošiaus „Dieviškąją komediją“ ir V. Bareikio „Kovos klubą“ – tarsi kalėdinę dovaną šiems metams raudonu kaspinu apriša paties Ch. Palahniuk‘o citata: „Norėčiau, kad žmonės suprastų, jog mums reikia išmokti ramiai priimti chaosą ir dalykus, kurie atrodo pražūtingi mūsų gyvenimui. Nes tik per juos mes galime atpirkti savo kaltes ir pasikeisti. Mes turėtume džiaugtis nelaimėmis ir visu tuo, nuo ko aistringai bėgame. Šiuose dalykuose yra išsigelbėjimas, kurio nerasite niekur kitur.“
