Pakelėse ir pamiškėse išmesdami šiukšles, daugelis įsivaizduojame, kad anksčiau ar vėliau jos „pranyksta“. Tačiau kaip greitai šis procesas įvyksta?
Ilgamečiai mokslininkų tyrimai leidžia vis tiksliau nustatyti įvairių šiukšlių suirimo gamtoje trukmę. Tiesa, atliekų suyrimas didele dalimi priklauso nuo vandens, oro ir saulės spindulių poveikio. Todėl į plastikinį maišą suvyniotos ar užkastos atliekos irs daug lėčiau.
Vyniojamo popieriaus suirimo vidutinis laikas – apie mėnesį, nors įvairūs tyrėjai nurodo skirtingą laiką – nuo 2 savaičių iki 3 mėnesių. Paskaičiuota, kad popierinis rankšluostis suyra maždaug per tris savaites, tuo tarpu laikraščiui pilnai „išnykti“ reikia ne mažiau kaip pusantro mėnesio.
Žymiai ilgiau gamtoje irs palikta pieno ar sulčių pakuotė – tai užtruks ne mažiau kaip 5 metus. Ekologai skiria skirtingus jos suirimo procesus. Jei pieno pakelį sudaro tik „vaškuotas“ storas kartonas, yra didelė tikimybė, kad jis suirs per 2-3 mėnesius. Tačiau pakuočių, kuriose yra vidinis aliuminio folijos sluoksnis (tetrapakų) taip sparčiai suirs tik išorinis sluoksnis. Tačiau gamtoje išmestas aliuminis liks dirvožemyje ilgus metus.
Daug ginčų kyla dėl to, per kiek laiko suyra paprastas prekybos centro plastikinis maišelis. Nors dauguma šaltinių nurodo, kad jo „nebelieka“ per 10-20 metų, kai kurie tyrėjai teigia, kad šiukšlių laidojimo vietose, kur jų nepasiekia saulės spinduliai ir medžiagas ardantys mikrobai, plastikinis maišelis gali išsilaikyti net 400 metų. Todėl dalis prekybos centrų pradėjo maišelius gaminti iš biologiškai suyrančio politeleno arba iš augalų pagaminto poliaktido (PLA), kurį mikrobai sunaikina greičiau.
Dar ilgesnį laiką nesuyra plastikinis butelis, pagamintas iš polietileno tereftalato (PET), į kurį paprastai pilame mineralinį vandenį. Jei toks plastikas palaidojamas savartyne, tamsoje, jis suirti net per 400 – 500 metų. Jei savo gaivųjų gėrimą įpilsite į specialių sluoksniu padengtą plastikinį puodelį, bet paliksite jį gamtoje, jo visiškai nebeliks greičiausiai tik po 50 metų.
Ilgai gamtoje lieka ir metalinės skardinės. Įprastinė metalinė (plieno, alavo) pakuotė suyra maždaug per 50 – 70 metų. Daug ilgiau gamtoje išlieka šiuolaikiškos aliuminio skardinės su specialia danga. Spėjama, kad ji dirvožemyje gali išlikti daugiau nei 200 metų. Tuo tarpu jei ji atiduodama perdirbti, pas vartotoją „sugrįžti“ ji gali jau po 6 savaičių!
Vis dėlto, ilgiausiai gamtoje išlieka įprastiniai stiklo buteliai. Turbūt nieko nestebina visiškai nepakitę sode ar sodyboje rasti pokariniai ar net prieškariniai buteliai. Vieni mokslininkai teigia, kad stiklo butelis gali suirti per penkis amžius, kiti nurodo netgi tokį skaičių... kaip 1 mln. metų.
Štai kodėl taip svarbu gražinti perdirbti nenaudojamą stiklo tarą!
Popierinės, plastikinės, metalinės pakuotės ir stiklo buteliai anaiptol ne vienintelės šiukšlės, kurias palieka mūsų „švaruoliai“.
Įvairių vaisių žievė atrodo „organiška“ ir nepavojinga atlieka. Tačiau apelsino žievė gamtoje suyra tik per pusę metų. Banano žievė nesupūva 5 savaites, o nulupto obuolio žievelė išsilaiky du mėnesius.
Kartoninė pakuotė suirs per du mėnesius, klijuota medžio fanera aplinkoje išsilaiko 1-3 metus, tuo tarpu dažytos lentos nesuirs greičiau nei per 12 – 13 metų.
Medvilninis audinys gamtoje liks apie tris mėnesius, drobinis maišelis – apie metus, o štai nailoninio audinio gaminiai gamtoje nesuirę išsilaiko 30-40 metų. Dar ilgiau – net pusę metų gamtoje išliks odiniai gaminiai. Jų išsilaikymą gerokai prailgina įvairūs cheminiai junginiai, skirti apsaugoti, pavyzdžiui, batų paviršių odą.
Nereta mamytė ar tevelis net neįsivaizduoja, kaip ilgai gamtoje išsilaiko nesuiręs toks daugeliui kasdienis daiktas, kaip vienkartiniai kūdikių vystyklai. Ekologų vertinimu, šis gaminys gamtoje išsilaiko net nuo 65... iki 550 metų. Bet kokiu atveju, jūsų išmesti mažylio „pampersai“ pėdsaką paliks dar po dviejų amžių.
Daugelis galvoja, kad „ilgaamžiškiausia“ šiukšlė – tai stiklo duženos, kurios suyra tik per milijoną metų. Tačiau šiandien mokslininkai nustatė – dar ilgiau išsilaiko... putoplasto gaminiai. Yra manančių, kad šiai medžiagai iš viso nebūdingas joks irimo procesas.
„Žaliasis taškas“