Išgirdęs, kad Jonas suimtas, Jėzus pasitraukė į Galilėją. Jis paliko Nazaretą ir apsistojo Kafarnaume, prie ežero, kur susieina Zabulono ir Neftalio sritys. Išsipildė pranašo Izaijo žodžiai:
„Zabulono žeme ir Neftalio žeme! Paežerės juosta, žeme už Jordano, pagonių Galilėja! Tamsybėje tūnanti tauta išvydo skaisčią šviesą, gyvenantiems ūksmingoje mirties šalyje užtekėjo šviesybė“.
Nuo to meto Jėzus ėmė skelbti: „Atsiverskite, nes dangaus karalystė čia pat!“
Jėzus vaikščiojo po visą Galilėją, mokydamas sinagogose, skelbdamas karalystės Evangeliją ir gydydamas žmonėse visokias ligas bei negales. Net visoje Sirijoje pasklido apie jį garsas. Žmonės nešdavo pas jį visus sergančius, įvairiausių
ligų bei kentėjimų suimtus – demonų apsėstus, nakvišas bei paralyžiuotus, – o jis išgydydavo juos. Paskui jį sekė ištisi pulkai žmonių iš Galilėjos, Dekapolio, Jeruzalės, Judėjos ir Užjordanės.
Kiti skaitiniai: 1 Jn 3, 22–4, 6; Ps 2
Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Algirdas Akelaitis
Kalėdų laikas man beveik visada atrodo šiek tiek pasaldintas, todėl mėgstu tą „pošventinį“ Dievo Žodį, kuris pradeda mus kreipti nebe šventės, bet ištikimybės Gimusiajam keliu. Nesakau, kad šiandienos Evangelija yra šaltas dušas, bet jausmas, jog gavome į rankas kažkieno kūdikį su pridėtu rašteliu „prašome rūpintis juo iki mirties, o ir po jos taip pat“, gana stiprus. Kartais atrodo, kad porą savaičių trunkantis maratonas, kurio metu Jėzus „ūgteli“ nuo kūdikio iki trisdešimties metų vyro, atėjusio krikštytis, net Bažnyčiai yra sunkokai įveikiamas uždavinys. Tačiau prieš pradedant liestis prie šiandienio skaitinio, labai prašau Tave, mielas Skaitytojau, atsiversti ir perskaityti VISĄ ištrauką nuo dvyliktos iki dvidešimt penktos eilutės. Nes be 18-22 eilučių šiandienos Evangelija yra kaip įsimylėjėliai be saulėlydžio, arba Palangos tiltas be jūros...
Šiuo iškilmingu laikotarpiu, prisotintu smilkalų dūmų ir gražių pamokslų, mane kaip niekad traukia mažmožiai – nevaikiškas patarnautojų atidumas, nuoširdžiai bobučių traukiamos giesmės, pavargusių klebonų šypsenos ir t.t. Tad ir Evangelijoje šiandien tau teks kapstytis vienam, brangus Jėzaus mokiny, komentuotojas stabtelės tik poroje nereikšmingų vietų.
Kodėl Jėzus pasitraukia į Galilėją? Kodėl Kafarnaumas (pavadinimas gali reikšti „Paguodos miestas“)? Man smagu galvoti, kad Jėzus jį pasirinko todėl, jog čia gyveno Jo būsimieji mokiniai. Guodžia tai, kad nereikia gainiotis pametus galvą ir ieškant „tinkamos vietos“ – mokinystė tyko manęs ten, kur esu dabar.
Taip pat mane maitina ir kita mintis, kad Jėzus atsitraukė toliau nuo Jeruzalės. Zebulonas ir Naftalis buvo dvejetas iš kelių Izraelio giminių, kurios kadaise nesugebėjo išvyti kanaaniečių iš joms burtų keliu tekusių paveldo sričių. Ir judaizmo vynas ten buvo stipriai „atmiežtas“ visokiausio plauko pagoniškomis „užpiltinėmis“. Būtent čia, toliau nuo ortodoksijos, atsitraukia Tas, kuris yra ortodoksijos tikslas... Juk čia Lietuva su žmonėse atsibudusiu Dievo ilgesiu, kuris dažnai „maitinamas“ įvairiausių dvasingumų „mikstūromis“, horoskopais arba bandomas vienaip ar kitaip užgniaužti rėksmingo ateizmo kontraceptikais. Vadinasi, mes esame tinkama vieta Jėzaus atsitraukimui, Jėzaus veiklos pradžiai. Mes – dirva, kokios ieško Jėzus.
Ir ironija: Jėzus atsitraukė, o Dievo Karalystė prisiartino. Pastarasis žodis savo forma sako, jog tai, kas įvyko anuomet, mezga savo vaisius šiandienoje (galėtume sakyti „Karalystė ‚lieka‘ greta“). Dievo Karalystė prisiartino Jėzuje ir PER Jėzų. Todėl ir „atsiversti“ reiškia „visu savo gyvenimu atsigręžti į Jėzų“. Iki šiol nesuprantu, ką tai iš tikrųjų reiškia, tačiau tikra yra tai, jog šis atsigręžimas mane keičia.
Pabaigai pora „argi ne gražu?“
- Argi ne gražu, kad Dievo Karalystė išsipildo silpnume (žr. visai nešventišką ligų sąrašą)?
- Argi ne gražu, kad apaštalai, patys atsigręžę į Jėzų, eis gaudyti kitų ir žadinti juose meilę?
Bernardinai.lt archyvas
Evangelijos komentarų archyvas
Šventasis Raštas internete lietuviškai
