Šis tekstas – tai viena iš Ievos Jeruzalės dienoraščių dalių. Ypatinga savo dramatizmu ir klausimu apie skausmo bei kančios iššūkį mūsų žmogiškumui.
Todėl ir kartoju sau: nagi, nors sekundei pamiršk save ir pamatyk kitą, nors sekundei leisk jam būti.
Buvau girdėjusi šitą istoriją ir anksčiau, bet tik išgirdus ją Izraelyje nukrėtė tikras šiurpas. Tuo metu, kai mokytojos mama laukėsi, netoliese namų kilo gaisras, jei tiksliai prisimenu, ji stebėjo ugnį pro langą. Buvo girdėjusi, kad jeigu nėščia moteris išsigandusi paliečia veidą, kūdikis gimsta su žyme. Todėl įsikibo ranka į koją virš kelio. Mokytoja nuo gimimo turi didelę skaisčiai raudoną dėmę toje vietoje, beveik matosi, kaip į odą buvo įspausti pirštai.
*
Kelionės po Izraelį metu mes aplankėm tris Holokausto muziejus. Nenoriu čia kalbėti apie patį Holokaustą, bet tiesiog papasakoti apie tris labai skirtingas vietas, arba tiksliau – apie save jose, apie tai, ką pati ten patyriau ir kokį jausmą parsivežiau namo.
Jad Vašeme labai daug žmonių, tikriausiai taip kasdien. Prisimenu, kad stipriai šviečia saulė ir kaip įeinam ir išeinam iš muziejaus (jis taip pastatytas, kad rodos, įžengi vidun į kalną, o paskui vėl patenki į orą). Keista, bet nepamirštu daiktų, apie kuriuos lietuviškai pasakojo mūsų gidas (jei taip galima pavadinti), žmogus, baigęs Vilniaus Šalom Aleichemo žydų gimnaziją. Pavyzdžiui, tos mažos nuotraukos, – rusvos, apspurusiais kampais paslapties, kurioje šypsosi jauna moteris. Ji ir vyras, kuris pasiėmė nuotrauką su savimi, kai sužinojo, kad už poros minučių bus išvežtas, vos vienas kitą pažinojo. Po daug metų, kai vyriškis jau buvo miręs koncentracijos stovykloje, išgirdusi apie tai, moteris labai stebėjosi ir negalėjo suprasti, kodėl tokią kritinę akimirką jis panoro galėti matyti ją.
Gal pasirodys keista, bet man teikia vilties mintis, kad yra dalykų, kurių niekas niekada negalės įminti, paaiškinti ir taip pasisavinti.
Jad Vašemas labai didelis. Akyse liko nutriušusios, pilkos koncentracijos stovyklų uniformos, akmeninis Varšuvos geto grindinys ir žvilgantys tramvajaus bėgiai, blizgantis balzganas turtingų šeimų baldų raudonmedis ir tokie nesuvokiami daiktai kaip koks nors alavinis dubenėlis iš Aušvico.
Mane visada glumino daiktų kelionės laiku, – tokios ilgos, kad beveik rodos, jie nemirtingi.
Ir vis dėlto nors buvo išėjimas iš muziejaus-kalno, iš tikrųjų išėjusi pasijutau tik antrą kartą, kai nebežinojau kur pasidėti pušimis ir levandomis kvepiančiame kaitriame Jeruzalės ore, šalia Vaikų paviljono.
*
Kai mūsų kelionė jau gerokai įpusėjo, nuvažiavom į muziejų, kurio – nors ir gėda – neprisimenu nei vietos, nei pavadinimo. Tik tiek, kad jis skirtas Holokaustui ir žydų pasipriešinimui jo metu.
Jau vakarėjo ir kankino nuovargis. Pilko granito pastatas kažkuo priminė sovietinę statybą ir ilgas tuščias vasaros dienas Kaune, kai vaikystėje sėdėdavau močiutės darbe (ji dirbo buhaltere kažkur netoli Laisvės alėjos). Muziejuje beveik nebuvo žmonių. Viena, įvadinė, jo dalis buvo neseniai atnaujinta, o kitos salės, atrodė, nesikeitė jau kokius dvidešimt metų. Viskas tvarkinga, paruošta – tik žiūrėk, tik matyk – bet įspūdis toks, lyg čiupinėtum išskalbtas, bet daugybę metų spintoje prastovėjusias paklodes, prasmirdusias sustojusiu laiku, užmarštimi, niekuo neužpildytom minutėm, dulkių laukimu.
Daugiausia vaikščiojom vieni, žvalgydamiesi po išdidintas juodai baltas nuotraukas ir didžiulių salių tuštumą. Gėlė ledinis kondicionierių šaltis ir tyla. Atrodė beprasmiška. Visą laiką kamavo miego jėga ir gėdos jausmas, gėdos, kad nuobodu, kad noriu greičiau į šilumą, padėti kur nors galvą ir miegoti miegoti.
Visa tai man buvo nauja ir nelengva pripažinti. Kažkoks apleistumas ir apatija plūdo iš tų salių, o gal tik iš manęs. Negalėjau suprasti, kur išgaravo mano jautrumas, bet atrodė, kad pačios sienos ir ekspozicijos sako: eik iš čia, eik, nėra čia ką veikti.
*
Nazareth Illit mieste irgi yra Holokausto muziejus. Jis visai mažas, ir kai mūsų aštuoniolikos žmonių grupė suėjo į vidų, atrodė pilnas. Čia įvyko ir mažas susitikimas, – buvo ir padėkų, ir dovanų, ir dainų, ir oficialių žodžių, ir susirinkusių žmonių, ir fotografijų paroda skirta Lietuvai, ir vis lietuviškai prabylantys žmonės.
Man akyse stovi trys nesupaisomo amžiaus moterys, susijaudinusios, besišypsančios, viena tiesiog virpėjo. Jos buvo seserys iš J.Basanavičiaus gatvės. Kažkodėl iškart pradedu įsivaizduoti dalykus, užuot įsiklausiusi į tai, kas vyksta čia ir dabar. Pradedu įsivaizduoti šio miesto kasdienybę, kaitras, tylias popietes, dulkes nešiojantį vėją, miegančius žmones, pradedu įsivaizduoti jaukią tylą muziejuje eilinę dieną, pavienius pokalbius, juoką, virdulius. Pradedu įsivaizduoti tų žmonių kasdienybę ir kokio dydžio ši valanda yra jiems.
Iš pastovios ekspozicijos neprisimenu nieko konkretaus, tik bendrą įspūdį, susiliejusį vaizdą: guašą, kartoną, nuotraukas, raudoną tirštą spalvą, keistus paveikslus, parudavusį popierių, lipalą, dulkes, kažką seno ir neįtikėtino, galbūt tik mano atmintyje braškančias grindis. Atsimenu, svarsčiau, įdomu, kiek žmonių ateina į šitą muziejų. Dabar galvoju, kad tikriausiai ne taip jau mažai, bet niekaip negaliu įsivaizduoti po jį vaikštančių svetimšalių.
Glumino įspūdis, kad visi tame nedideliame kambaryje susirinkę žmonės pažįsta vienas kitą, kad dėl to viskas ir vyksta.
*
Jaučiuosi kalta dėl to, kad vertinau tai, ką matau. Keista, juk Jad Vašeme net neatėjo į galvą svarstyti apie profesionalumą, estetinę kokybę ir panašiai. Atrodo, nepadoru, šventvagiška tokioje vietoje apie tai galvoti, bet kuo toliau, tuo labiau tos mintys lindo į galvą. Tik vėliau, kai sėdėjom pievoj ir pučiant stipriam vėjui šnekėjomės apie praėjusią dieną, viskas pradėjo aiškėti. Tas paradoksas. Paskui stebėjausi, kaip pati anksčiau nesupratau. Jad Vašemas yra tobulas muziejus, lyg kristalas, kur visi įvykiai, daiktai ir istorijos išgryninti, išvalyti nuo dulkių iki pačios esmės. Taip stipriai viskas ten dvelkia, bet jau ne šiuo pasauliu. Tikrovė, jau praėjusi ir dabartinė holokausto tikrovė, matyt, yra arčiausiai trečiojo muziejaus su visais jo prieštaravimais, kažkur prieš ar už kristalų.
Sunku tiksliai įvardyti šiuos dalykus. Žinau tik tiek, kad Jad Vašeme man buvo labai skaudu, ten pirmą kartą taip ryškiai ir konkrečiai suvokiau žmogaus kaltę. Net ne to, kuris žudė, o bet kurio, kiekvieno, kuris gyvena, – savo kaltę. Tačiau tai netrukdė tą patį vakarą tiesiog tirpti iš džiaugsmo ir ramybės klajojant po Jeruzalę, gal netgi tam tikra prasme padėjo būti, įjautrino. Juk jaučiausi geras žmogus, nes taip gyvai viską išgyvenau, juk iš dalies verkti buvo gera ir dar – verkti buvo gražu.
*
Kai praėjus porai mėnesių mąsčiau apie šias vietas - muziejus, kažkodėl išniro kitas prisiminimas, iš pirmo žvilgsnio visai nesusijęs. Tai buvo prisiminimas apie vieną iš paskutinių vakarų Izraelyje, Jeruzalėje.
Visi labai norėjo eiti pasivaikščioti po Jeruzalės turgų, kurį prieš tai matėm prabėgomis – kvapnų, šiurkštų, margą. Be to, reikėjo pasirūpinti dovanomis. Dėl to kilo nemažas zyzimas, kol galų gale susitarėm. Buvo dar anksti, bet jau visai sutemę ir kaip pridera „kiaulystės dėsniui“, pasirodė, kad turgus visai išmiręs. Keista, bet dabar tas vakaras, ta šilta tamsa, tušti skersgatviai ir beprasmiškas klaidžiojimas atrodo lyg dovana. Tarsi būtent tada miestas išniro, išsivadavo nuo erzelio ir norų. Dabar buvo galima ramiai bastytis ratais. Tai tada iš arti pamačiau geltonai žydintį mimozos medį! Nusiskyniau šaką, ir ji blyškiai švytėjo tamsoje. Vėliau dingo kaip į vandenį. Kažkaip sugebėjau pamesti; atidaviau atgal.
*
Būtent tą vakarą, kai jau už poros dienų reikėjo išvažiuoti, pirmą kartą pamačiau save iš šalies ir nusigandau. Mat kelionė buvo išbandymas. Ir kelionė viską pasakė. Tada kalbėjomės su Vilte apie raudoną žymę ant kojos. Jeigu liepsnojančio pastato reginys paliko tokį skaistų raudonį, kokio tuomet dydžio žyme mes pačios esam paženklintos. Dabar atrodo, kad būtent Nazareth Illit mieste akimirkai sušmėžavo tos žymės kontūras.
Ieva Toleikytė. Jeruzalės dienoraščiai (I)
Ieva Toleikytė. Jeruzalės dienoraščiai (II)