Kiekvieną pavasarį gimnazijų abiturientams apsisprendžiant dėl studijų universitetuose, akademijose ir kolegijose, spaudoje pasirodo apibendrinimų apie paskutinių metų populiariausias specialybes ir studijų madas. Nors pasirinkimai iš metų į metus kiek keičiasi – pastaruoju metu daugiau dėmesio sulaukia medicina – iš esmės jie būna sąlygoti daug anksčiau padarytų ir žymiai mažiau apgalvotų, o dažnai ir visiškai atsitiktinių, sprendimų. Pastarieji – tai gimnazijoje privalomi mokslo profilio pasirinkimai. Jis iš esmės nulemia, kokius dalykus gimnazijos mokinys mokysis rimtai, kokius – tik paviršutiniškai, o kurių visai nesimokys. Šiuos sprendimus daro dešimtą klasę įpusėję mokiniai, daugiausia penkiolikmečiai ir šešiolikmečiai.
Gimnazijoje pasirinkto mokslo profilio svarbą tolesnėms studijoms supranta bemaž visi. Tačiau nesvarstoma, kokiomis prielaidomis remiantis šie pasirinkimai daromi ir kiek jie yra laisvi. Laisvam pasirinkimui reikia suvokti alternatyvas. Tuo tarpu specializacijos pasirinkimo reikalaujama iš žmogaus, kurio tiek intelektinė, tiek gyvenimo patirtis dar tėra labai ribotos. Beveik neišvengiamai tie pasirinkimai remiasi arba tėvų norais ir lūkesčiais dėl vaikų profesinės ateities, arba pačių mokinių išskaičiavimu, kokios profesijos ateityje bus paklausios darbo rinkoje ir leis susirasti gerai mokamą darbą.
Taigi šeimos lūkesčių savo vaikams, visuomenės prisegtų prestižo etikečių atskiroms profesijoms, bandymų apskaičiuoti vienos ar kitos profesijos poreikį dešimt metų į priekį ar dėl paprasto tingumo (fizika sekasi prasčiau negu anglų kalba) padaromi sprendimai, kurie labiausiai nulemia jaunų žmonių vėlesnius gyvenimo pasirinkimus. Siekiant kuo ankstyvesnės specializacijos, apribojamos samoningesnių pasirinkimų galimybės ateityje. Prievolė rinktis specializaciją sudaro laisvo pasirinkimo iliuziją, kurios skurdžios alternatyvos viso labo įgalina tėvus perduoti savo nuostatas, o kartu ir prietarus savo vaikams.
Studijų supratimą kaip profesinę specializaciją aš vadinu mūsų visuomenės aukštojo mokslo ortodoksija. Jos pagrindus sudaro tokios nuostatos: studijų universitetuose tikslas yra įgyti specialybę – profesinių įrankių ir įgūdžių rinkinį, kuris juos įgijusiam jaunam žmogui padės susirasti savo vietą darbo rinkoje, o visuomenei padės konkuruoti paslaugų ir prekių mainuose. Ši ortodoksija taip įsigalėjusi, kad beveik visos platesnės diskusijos apie aukštąjį mokslą, jose išsakomi už ir prieš, tėra tik variacijos profesinės specializacijos tema, neperžiangiančios siaurų jos vidinės logikos ribų. Nesuvokdami alternatyvų šiai ortodoksijai, mes kaip visuomenė toliau plaukiame pasroviui, nešami jos vidinės logikos. Priėmus šios sampratos prielaidas, kaip tam anekdote belieka aiškintis tik detales.
Studijų kaip profesinės specializacijos samprata iš vienos pusės yra labai ribojanti. Kita vertus, ji yra tiesiog pavojinga. Specializacijos vidinė logika slepia regresą ad infinitum: norint tapti kuo geresniu savo srities specialistu, reikia kuo labiau specializuotis. Kadangi mokslai ir technologijos sudėtingėja, jie sąlygoja vis siauresnius specializacijų laukus. Kartą įžengus į specializacijos lauką ir panorėjus iš jo išeiti, taisyklės (privalomi išlaikyti egzaminai) bei instituciniai barjerai greitai tampa neperžiangiama kliūtimi keisti specializaciją. Specializacijos laukai ima panašėti į vis siaurėjančius tunelius, kuriuose kalbama uždaru profesiniu žargonu, atitolinančiu vienos srities specialistus nuo kitų.
Tuo pačiu metu konkuravimas skatina nuolat ankstinti specializaciją. Šitaip vis jaunesni žmonės turi apsispręsti, kuo gi jie bus ateityje. Tačiau retas šešiolikmetis turi ryškų talentą (dažniausiai muzikinį arba matematinį), kuriuo gali remtis pasirinkdamas, į kuriuos dalykus sutelks dėmesį gimnazijoje. Dažniausiai ir beveik neišvengiamai, tokie sprendimai mažai ką bendro turi su vidine motyvacija, o labiausiai yra veikiami tėvų ir visuomenės nuomonės (pastarosios dvi viena nuo kitos gali ir nesiskirti). Užuot leidę jauniems tiesiog atrasti save, neribojant pažinimo ankstyvų specializacijų ribomis, mes vis ankstesniame amžiuje verčiame juos tapti profesionalais ar amatininkais. Sukurdami pasirinkimo iliuziją, mes kaip visuomenė vis jaunesniems žmonėms užsklendžiame tikro, sąmoningo, individualiais atradimais paremto pasirinkimo galimybę.
Toliau pabandysiu suformuluoti alternatyvą. Iškart turiu paminėti kelias išlygas. Pirmiausia, kalbėdamas apie aukštąjį išsilavinimą, turiu galvoje bakalauro studijas aukštojoje mokykloje. Magistro ir doktorantūros lygmenys liks už mano aptarimo ribų. Šiuose studijų lygmenyse specializacija būtina ir neišvengiama. Kita vertus, bakalauro studijose galima veiksminga alternatyva, kurią pabandysiu pateikti. Antra, plačiau neaptarinėsiu amatininkų ugdymo, nors jo palyginimai su aukštuoju mokslu yra reikalingi, norint suprasti pastarojo esmę.
Tie ketveri ar penkeri metai, kuriuos universiteto studentai praleidžia bakalauro studijose, turėtų būti laikas, per kurį universitetai atliktų savo esminę misiją visuomenei. Ši misija nuo senų laikų buvo suprantama kaip laisvo piliečio ugdymas. Sakydamas laisvo, pirmiausia turiu galvoje intelektualiai nepriklausomo nuo prietarų ar vyraujančių daugumos skonių ir nuostatų, visais laikais ir visur, bet ypač demokratinėje visuomenėje, lengvai paverčiamų minios tironijos įrankiais. Todėl unversitetinis išsilavinimas buvo vadinamas tiesiog laisvaisiais menais – artes liberales – pirmiausia todėl, kad tokių menų įvaldymas suteikdavo gebėjimą nuosekliai ir savarankiškai, tai yra nepriklausomai nuo daugumos nuomones, galvoti. Antra – todėl, kad laisvieji menai skyrėsi nuo amatų – tai yra taikomųjų ‘menų’ - tiesioginio praktinio pritaikymo neturėjimu. Laisvieji menai nėra įgyjami trokštant praktinės jų teikiamų įgūdžių naudos, nors tokią naudą gali ir suteikti. Pirmiausia jie tenkina prigimtinį žmogaus siekį pažinti pasaulį ir jį suprasti tokį, koks jis iš tikrųjų yra, o ne koks atrodo. Kartu laisvieji menai išlavina gebėjimus išmintingai naudotis pilietinėmis laisvėmis ir taip palaikyti laisvą visuomenę. Būti laisvam buvo neatsiejama nuo sugebėjimo kritiškai mąstyti.
Laisvieji menai - skirtingai nuo pas mus gajaus jų tapatinimo su humanitariniais mokslais – neapsiribojo vien literatūra, filosofija ir teologija. Fizika, matematika ir astronomija sudarė neatskiriamą šio išsilavinimo dalį. Laisvieji menai prasidėdavo nuo logikos, retorikos ir gramatikos - viduramžiais vadintų trivium - lavinusiu gebėjimą nuosekliai galvoti bei reikšti savo mintis ir baigdavosi aritmetika, geometrija, astronomija ir muzika - quadrivium - suteikdavusiems kiekybinę dimensiją stebimiems gamtos reiškiniams. Kad stebėtum, tai turi būti įdomu – stebinti. Stebinti gali ir darnus dangaus kūnų judėjimas – visiems matomas, bet kartu paslaptingas. Todėl astronomija buvo laikoma natūralia gamtos pažinimo pradžia
Artes liberales aprėpė skirtingas disciplinas ne vien dėl įvairovės. Šios tarpusavyje viena kitą papildydavo, todėl buvo laikomos neatsiejamos. Verta prisiminti, kad tradicija byloja ant Platono akademijos durų Atėnuose buvusį užrašą: ‘teneižengia neišmanantys geometrijos’. Šiandien tai skamba kaip nesuprantamas ir kone nepagrįstas reikalavimas. Nė vienas universitetas nedrįstų formuluoti tokio reikalavimo studentams, norintiems studijuoti filosofiją – šiandienos būsimieji filosofijos studentai jau baigę vidurinę mokyklą žino, kad geometrijos jiems ‘nereikės’. Galbūt todėl Platonas jų nepriimtų į savo akademiją: tie, kurie pradedami taško ir linijos apibrėžimais nuosekliai prieina prie sudėtingų teoremų įrodymo ir patys įsitikina, kad kitaip, nei byloja įrodymas, būti negali, vėliau geriau geba atskirti tikrovę nuo regimybės ir nebūna tokie lengvabūdiški, atsainiai kaip išminties viršūnę išsakydami teiginį, kad viskas yra reliatyvu.
Šiandieniuose Lietuvos universitetuose formaliai atiduodama duoklė senajai lavinimo sampratai. Tai vadinama bendruoju išsilavinimu. Tačiau bendras išsilavinimas mūsų universitetuose tėra tolimas senojo universitetinio išsilavinimo, pagrįsto laisvaisiais menais, atgarsis. Praradęs savo konceptualų pateisinimą aukštojo mokslo, grindžiamo specialistų rengimu, sampratoje, jis tėra tik atgyvena, kurios kaip senos relikvijos dar nedrįstama atsikratyti. Tai duoklė prasmę praradusiai tradicijai, tuščias ritualas, kuris parankus, kai reikia pademonstruoti, kad universitetai formuoja kultūringus žmones, bet kuris iš esmės tik nukreipia dėmesį ir lėšas nuo to, kas laikoma rimtais dalykais – tai yra specializuotų studijų. Akademinį požiūrį į bendruosius dalykus atspindi jų dėstymo būdas. Bendrasis išsilavinimas teikiamas per plačius įvadinius kursus, kurie, pavyzdžiui, per vieną semestrą supažindina studentus su Vakarų filosofija nuo Talio iki Vitgenšteino. Dėstant tokia sparta, plačiais mostais padengiama Vakarų civilizacija, leidžiant studentams suprasti, kad tai viso labo formalus reikalavimas ar distrakcija nuo rimtų karjeros dalykų. Tai, kad paviršutiniški kursai studentus veikiau atgraso nuo tolesnio gilinimosi į šitaip dėstomus dalykus, nepasiekia šių mokymo programų sudarytojų regos lauko. Rimtas požiūris būtų per semestrą išnagrinėti vieną Platono dialogą, kurio intelektualinė provokacija ir klausimų svarstymo būdas studentams suteiktų tiek postūmį, tiek priemones tolesnėms studijoms.
Remiantis aukščiau išsakyta kritika, pameginsiu bendrais bruožais suformuluoti geidžiamos edukacinės alternatyvos bruožus. Pirmiausia ji turi provokuoti jauno žmogaus mąstymą klausimais, kurie svarbūs jam kaip žmogiškai būtybei, o ne kaip darbo rinkos dalyviui. Bakalauro studijos - tai vienintelė proga gyvenime (išskyrus autodidaktiką), kai galima tokius klausimus kelti ir bandyti rasti į juos atsakymus. Tai reiškia, kad visos kultūrinės ir politinės nuostatos yra kvestionuojamos. Toks išsilavinimas turėtų sukurti intelektualinę atsparą visam gyvenimui; lyg namai, į kuriuos nuolatos galima grįžti, o ne tarpinė stotelė, pro kurią pravažiuojama specializacijos kryptimi. Ta atspara – tai klausimai, kurie žmonėms atrodo arba bent kažkada atrodė svarbūs – bei geriausi žinomi bandymai į tuos klausimus atsakyti. Antra, išsilavinimas laisvųjų menų programoje turi siekti atkurti saitus tarp skirtingų pažinimo sričių, o ne traktuoti juos kaip atskiras nesusijusias disciplinas, praplečiančias studento akiratį, tačiau iš esmės viena kitai nieko nesakančias. Jei fizika ir literatūra, politinė filosofija ir istorija viena kitai neturi ką pasakyti, tai anksčiau ar vėliau atsidursime toje pačioje situacijoje, nuo kurios norime pabėgti. Vienu atveju atskiros disciplinos vėl atsiras privilegijuotoje, tai yra specializuotas profesines žinias teikiančio mokslo padėtyje, o kitos taps tik įvadiniu pasirodymu, kuriam dėmesys skiriamas tada, kai lieka laiko. Didžiausia tikimybė, kad gamtos mokslai, kurių pasiekimai yra neabejotini ir kurie mažiausiai priklauso nuo socialinių ar humanitarinių mokslų paspirties, toliau gyvuos kaip prabangi elitinė kaimynystė, atlaižiai žiūrinti į už tvoros gyvenančius kaimynus. Kita vertus, humanitarinės disciplinos – taip pat ir filosofija, kažkada pretendavusi į mokslų karalienės statusą pažinimo hierarchijoje – toliau fragmentuosis, ieškodamos savo pateisinimo kaip gamtos mokslų advokatės (medicinos etika), ar kaip pamatinių atskirų disciplinų principų ieškotojos (istorijos filosofija) vaidmenyse. Disciplinų saitai, egzistuojantys gamtos moksluose, kur biologija neatsiejama nuo chemijos, o fizika nuo matematikos, visuomet išlaikys savo vidinę logiką ir seką, o kartu ir patrauklumą studentams, kuriems humanitariai mokslai, stokojantys vidinių sąsajų, liks kaip švediškas stalas laisvalaikiui, bet ne rimtoms studijoms. Tokiu atveju nebeliks jokio rimto argumento, kuris galėtų įtikinti, kad specializaciją verta atidėti, skiriant rimtą dėmesį rimtiems klausimams. Jei tariamai rimtų klausimų kėlimas baigiasi tik painiava, savo pašaukimo ieškojimas studentui veikiau gręsia ne savęs atradimu, bet šizofrenija.
Antra, toks išsilavinimas turi suformuoti laisvą asmenybę, o ne specialistą. Tai reiškia asmenybę, gebančią savarankiškai įvertinti savosios aplinkos,kultūros ir visuomenės nuostatas, palaikyti su jomis dialogą ir formuluoti savajį atsaką joms. Priešprieša tarp specialisto ir laisvo žmogaus nėra akivaizdi. Iš pažiūros tiek vienas, tiek kitas yra laisvi piliečiai demokratinėje visuomenėje. Tačiau išsilavinimas yra žmogiškos prigimties ir joje slypinčio potencialo atskleidimas. Nusakydami išsilavinimo tikslą, kartu nusakome ir savo požiūrį į žmogaus prigimtį. Profesinių įgūdžių lavinimas, kuriuo pagrįstas specialistų išsilavinimas, išskiria pažinimą į tokį, kuris yra naudingas karjerai, ir tą, kuris profesinių įgūdžių lavinimui nepasitarnauja. Ši nematoma demarkacijos linija surikiuoja pažinimo prioritetus taip, kad visa, ko žmonės siekia ne dėl karjeros, lieka paskutinėje eilėje. Pažinimas, siekiantis atsakyti į klausimą, kokį gyvenimą verta gyventi, kuris nėra instrumentas karjeros tikslams pasiekti, lieka laisvalaikio užsiėmimu, kuriam galima skirti laiko, kai bus pasiekti karjeros tikslai. Vėliau laisvalaikis pasiekus karjeros tikslus būna panašus į bandymus sodinti daržoves ploname ir nepurentame dirvožemio sluoksnyje, kuriame vėl greitai įsigali aplink dominuojanti augalija. Specialybės išsilavinimu apsiribojęs žmogus lieka savo specialybinių paradigmų lauke.
Užuot atskleidęs jauniems žmonėms kitų gyvenimo pasirinkimų galimybes ir patrauklumą, „specialistų“ išsilavinimas slepia savyje nuostatą, kad tos alternatyvos yra ne intelektualinio pasirinkimo dalykas, o iš anksto nulemtos darbo rinkos, į kurią žmogus anksčiau ar vėliau pateks. Pasirinkimas sąlygojamas arba bandymo nuspėti, kas darbo rinkoje bus paklausu po dešimties metų, arba tų, kurie turi gyvenimo patirties – dažniausiai tėvų, – rekomendacijų. Pirmuoju atveju pasirinkimas priklauso nuo atsakymą į klausimą: „Kieno ir kokius poreikius aš tenkinsiu“? Antruoju: „Kokius poreikius tenkindamas, būsiu labiausiai vertinamas visuomenės narys“? Tiek vienu, tiek kitu atveju yra daroma prielaida, kad yra pamatinė tikrovė, kuri diktuoja žmogaus pasirinkimą. Vienu atveju – tai darbo rinka ir paklausos bei pasiūlos santykis joje, kitu atveju – visuomenės nuomonė, nustatanti atskirų specialybių prestižų rangus. Šiose alternatyvose uždarytas specialybinis pasirinkimas praranda bet kokią humanistinę dimensiją: kad ir kaip rinktumeisi, pasirinkimas yra arba materialinių poreikių, arba visuomenės nuomonės tenkinimas.
Laisvieji menai sukuria galimybę grąžinti išsilavinimą į plačių žmogiškų alternatyvų lauką, o ne iš anksto surakinti jį tarp naudos ir prestižo. Plačių alternatyvų laukas nebūtinai reiškia visas civilizacijas apimančią kultūrinę erudiciją. Šiame kontekste laisvieji menai dažniausiai kritikuojami, kadangi remiasi Vakarų tradicija. Šis neaprėpia kitų kultūrų ir negali pretenduoti į visapusiškumą. Tai tiesa. Tačiau užmirštama, kad, norint atrasti tvirtą filosofinį pagrindą, vienaip ar kitaip reikia pradėti nuo savosios kultūros nuostatų ir savosios visuomenės prietarų kvestionavimo. Mus supančios tyliosios daugumos įsitikinimai beveik visuomet, dažniausiai to neįsisąmoninant, remiasi kokiu nors mūsų pačių – tai yra vakarietiško – palikimo fragmentu. Todėl, norint užmegzti su jais prasmingą pokalbį, verta pradėti nuo savosios civilizacijos pamatų suvokimo.
Geresniuose Amerikos universitetuose dvejus pirmuosius bakalauro studijų metus studentų reikalaujama pasirinkti kursus visuose trijuose pagrindiniuose universiteto padaliniuose: gamtos ir tiksliųjų, humanitarinių ir socialininių mokslų. Taip siekiama užtikrinti, kad, prieš pradėdamas specializuotis savo pasirinktoje srityje, žmogus susipažintų su pagrindinėmis mokslų ir menų disciplinomis, perprastų jų metodus bei kalbą ir taip įgytų platų išsilavinimą bei atrastų savo pašaukimą specializuotoms studijoms. Ši studijų struktūra pati savaime yra daug pranašesnė nei ankstyva, dar gimnazijos metais prasidedanti specializacija, taip įsivyravusi Lietuvoje. Tačiau pasirinktiniais kursais skirtingose disciplinose paremtas išsilavinimas tėra tarpinis sprendimas, iš principo netenkinantis nei pačių studentų poreikių, nei paties laisvojo išsilavinimo misijos.
Pirmiausia taip yra dėl jau minėto tarpdisciplininių sąsajų nebuvimo tarp skirtingų disciplinų. Susidūrę su telefonų knygos storio kursų katalogais, iš kurių studijų programą turi susidaryti į universitetą įstoję studentai, jie pasigenda gijų, kurios vestų nuo vienų klausimų prie kitų. Dažniausiai šitoks susidūrimas atveria dėstytojų interpretacines perspektyvas, bet neįgalina studento susieti studijuojamų dalykų į visumą, padedančią užduoti tolesnius klausimus. Sąsajos tarp disciplinų egzistuoja ne vien ten, kur viena mokslo sritis yra įrankis kitai. Iš laisvo išsilavinimo perspektyvos tokios sąsajos atrandomos ir tada, kai gamtos mokslininkas gali kažką sužinoti iš literatūros, ir atvirkščiai. Šimtai skirtingų takelių, kuriuos siūlo įvadinės laisvųjų studijų programos, turėtų padėti studentui atrasti savąjį kelią. Tačiau dažniau rezultatas yra pasimetimas: programų įvairovė lemia, kad dažnai nėra dviejų studentų, studijuojančių tą pačią programą ir galinčių diskutuoti iškylančiais klausimais. Tarp studijuojamų dalykų neatradus gijų, skatinančių užduoti kitus klausimus ir padedančių atrasti atsakymus į juos, studijos su iš anksto numatytais reikalavimais ir dalykų seka tampa patrauklesne alternatyva. Tai studentą stumteli tolyn nuo laisvųjų studijų atgal į profesinės specializacijos glėbį. Paragavus iš atsitiktinių ingredientų padaryto patiekalo, padidėja banalaus, bet nuspėjamo meniu patrauklumas.
Tarpdisciplininėms sąsajoms atsirasti labiausiai kliudo storas interpretacijų sluoksnis, kuris trukdo skaityti knygas taip, kaip norėjo savo mintis perteikti jų autoriai. Pradėti nuo interpretacijų, nepabandžius pirmiausia suvokti paties klausimo, išprovokavusio interpretacijas, yra ydinga humanitarinių mokslų praktika. Lyg ir turėdama padėti studentams lengviau suprasti interpretuojamų idėjų turinį, ji kartu atima iš studentų tiesioginio prisilietimo prie knygose esančių minčių pojūtį. Šis tiesioginis sąlytis su iškiliais mastytojais jei ne visiems, tai bent daliai smalsiausių studentų visam gyvenimui palieka atradimo jausmą. Šis pojūtis dažnam gali būti pakankama atspara ieškoti toliau. Kad taip įvyktų, reikia leisti, kad pažinimo dienotvarkę formuotų pačios knygos, o ne jų interpretatoriai. Pastarieji lyg ir parodo studentui trumpesnį kelią į tikslą. Tačiau į jį atvykus beveik visada paaiškėja, kad tai paties interpretatoriaus kioskelis.
Vietoj intelektualinių tarpininkų peršamų interpretacinių koštuvų, laisvųjų studijų programa turi geresnę alternatyvą. Tai studijų programa, pagrįsta iškilių klasikinių tekstų skaitymu ir aptarimu tarp studentų ir dėstytojų. Šios knygos taip pat turi aprėpti skirtingas disciplinas: ne tik Homero „Odiseją“ ar Šekspyro dramas, graikų tragedijas ir rusų klasikus, bet ir Euklido geometriją, Ptolemėjaus astronomijos traktatą ir Niutono Principia; ne tik Plutarchą, Herodotą ir Gibboną, bet ir Platoną, Locke, Hobbes ir Rousseau. Klasikiniai tekstai laisvųjų studijų kontekste yra tie, kurie iškėlė pamatinius klausimus ir pasiūlė atsakymus ne pagal mūsų naudojamas disciplinų kategorizacijas ir šiandien priimtinus mokslinius metodus, bet kažkokio nesuvaržyto noro pažinti pasaulį, atrasti jo tvarką ir peržengti nusistovėjusias tiesas dvasioje, taip išprovokuodami kitus su jais diskutuoti, sutikti arba nesutikti. Jų tiesioginis poveikis gali būti labai gilus, jei studentams neprimetama išankstinė nuostata, sakanti, kad didžiosios knygos – viso labo dulkėtas antikvariatas, kuriame kiekviena iš tų knygų teparodo, pavyzdžiui, ką senovės graikai galvojo apie bendrąjį gėrį, bet kurios nieko nebekalba mums, nes mes esame pažangesnė civilizacija, o gėris ir blogis nėra mokslinės sąvokos. Klasika yra dulkėtas antikvariatas tik dėl mūsų laikais vyraujančio istoricizmo ir mokslinio metodo dogmų, kurias pasitelkiu kaip iliustraciją, kaip neįsisamonintos interpretacinės nuostatos, profesorių perteiktos studentams, užgožia galimybę patiems tekstams tiesiogiai užduoti klausimus. Viskas, ko reikia, tai nusistatymo, kad tų knygų autoriai turėjo ką pasakyti apie pasaulį, kad dėl to pravartu pabandyti suprasti, ką jie norėjo pasakyti. Tuomet mūsų antikvariate atsiras daugiau šviesos nei dulkių.
Klasikinių knygų programa kaip alternatyva laisvai pasirinktų kursų skirtingose pažinimo srityse studijoms turi savų trūkumų. Vieną iš jų, liečiantį apsiribojimą Vakarų civilizacijos tekstais, jau aptariau anksčiau. Kitas dažnas argumentas yra įtarimas, kad klasikinių knygų studijos yra indoktrinacija Vakarų kanonu. Argumentas išsikvėpia, kai reikia nusakyti peršamą doktriną. Bet kas, kas skaitė tas knygas, gali pasakyti, kad Vakarų kanonas tuo ir turtingas, kad jo autoriai vienas su kitu nesutarė. Didžiųjų knygų programa dar vadinama „didžiuoju pašnekesiu“, taip pabrėžiant jos daugiabalsiškumą. Geriausiu forumu šiai programai yra studentų diskusija remiantis perskaitytu tekstu, pokalbį moderuojant profesoriui. Bendras skaitomų knygų sąrašas sukuria bendrą intelektualinę atmosferą, kurią formuoja tų knygų padiktuoti klausimai ir bendra jų aptarimo kalba.
Ar laisvaisiais menais, o ne specializacija nuo pirmos dienos pagrįstos bakalauro studijos nėra nepateisinama prabanga demokratinei visuomenei, kurioje mokesčių mokėtojų pinigais finansuojamas aukštasis mokslas turi atitikti visuomenės poreikius? Artes liberales dvelkia elitizmu, prabangiu privačių interesų tenkinimu. Galima prieštarauti, kad tokios studijos gal ir gali turėti savo vietą aukštojoje mokykloje, bet turėtų būti apmokamos privačiomis lėšomis, nes visuomenei jų teikiama nauda tėra miglota. Ši kritika irgi reikalauja atsakymo.
Pirmiausia, artes liberales studijos bakalauro lygmeniu yra geriausias būdas studentui atrasti savo tikrąjį pašaukimą. Vidurinėje mokykloje prasidedantis profiliavimas veikiau sukuria apgalvoto pasirinkimo iliuziją, bet tėra pagrįstas viso labo negatyvia selekcija (‘matematikos man nereiks’) ir atskirų profesijų patrauklumu rinkoje. Gimnazijos abiturientai turi labai menką supratimą apie tai, kas yra jų vidinis pašaukimas. Labai dažnai jie šį faktą pripažįsta. Tai yra visiškai natūralu: kad atrastum savo pašaukimą, reikia apmąstyti alternatyvas. Būtent pirmieji dveji studijų metai universitete turi būti laikas, kai jaunas žmogus persvarsto alternatyvas, studijuodamas plačią laisvųjų menų programą. Susidurdamas su reikšmingais klausimais apie save ir pasaulį ir bandymais į tuos klausimus atsakyti, jis pažadina savyje kitus klausimus. Tuo pačiu metu klausimų ir požiūrių įvairovė skatina ieškoti savų atsakymų, kritiškai apmąstant ankstesnius bandymus. Susidūrimas su tradicija provokuoja kritinį mąstymą ir autoritetų kvestionavimą, nes patys autoritetai nėra vienminčiai. Tokios studijos yra pagrindas sąmoningam apsisprendimui dėl tolesnės profesinės specializacijos, pagrįstos ne tėvų spaudimu ar būsimos karjeros statusu visuomenėje, o tvirta vidine motyvacija. Kas yra brangiau visuomenei: turėti tūkstančius nemotyvuotų aukštųjų mokyklų studentų – profesionalų be pašaukimo, ar suteikti jiems galimybę kelerius metus pažvelgti į civilizacijos intelektualinį ir kūrybinį palikimą, pajusti saitus, kuriais tradicija daro įtaką nūdienai, ir taip padėti pagrindus laisvam apsisprendimui dėl savosios profesinės ateities?
Antroji priežastis, dėl kurios visuomenė turi remti laisvąsias studijas, yra ta, kad kritinis mąstymas yra būtina sąlyga egzistuoti gyvybingai demokratijai. Demokratija reikalauja argumentuoto kiekvieno piliečio apsisprendimo visuomenei svarbiais klausimais. Be demokratijoje slypinčio pavojaus pasiduoti daugumos tironijai, egzistuoja ir iliuzinė atsvara šiai tironijai. Tai – ekspertų valdžia. Pastaroji intuityviai labai patraukli specialistams. Tačiau piliečių apsisprendimai yra visuminiai, o ne specialybiniai. Jie reikalauja gebėjimo peržengti savosios profesinės specializacijos ribas. Kai visuomenei svarbūs klausimai, kurie peržengia individualios profesinės kompetencijos ribas, atiduodami ekspertų, menamai išmanančių vieną ar kitą sritį, sprendimui, kartu „deleguojama“ pati pilietinė atsakomybė. Kuo dažniau ji deleguojama ekspertams, tuo mažiau lieka demokratijos, paremtos sąmoningų piliečių rūpesčiu ir apsisprendimu. Apatija, įsigalinti pilietinę atsakomybę atiduodant subrangovams, suteikia galią „nepriklausomiems ekspertams“, palaikantiems siauras interesų grupes.
Sugrąžinti išsilavinimą iš Lietuvoje vyraujančios aukštojo mokslo ortodoksijos, paremtos ankstyva specializacija, laisvųjų studijų link bakalauro lygmeniu alternatyvos reikalauja didžiulės transformacijos. Primiausia – tai konceptuali transformacija – galimos alternatyvos suvokimas. Bet praktiškai sukurti laisvųjų studijų programas yra ne švietimo sistemos reformos, bet atskirų universitetų, buriančių įsitikinusius entuziastus, misija. Tačiau yra du praktiniai dalykai, kurie galėtų būti nesunkiai įgyvendinti visos švietimo sistemos lygmeniu, siekiant pradėti šalinti ankstyvos specializacijos sukurtas ydas. Pirmasis – tai privalomų vidurinio mokslo baigimo egzaminų sąrašo išplėtimas, be lietuvių kalbos į jį įtraukiant matematikos, laisvai pasirinkto gamtos ir humanitarinio dalyko egzaminus.Tai įgalintų gimnazijų abiturientus, siekiančius aukštojo išsilavinimo, turėti platų pasirinkimo lauką, neliekant dešimtoje klasėje, dažniausiai patariant tėvams, padaryto specialybinio pasirinkimo įkaitais. Gimnazijos abiturientas, ateidamas į universitetą, turi teisę nežinoti, kokią profesiją jis ilgainiui pasirinks. „Atrask save“ – toks turėtų būti bakalauro studijų šūkis.
Antrasis pakeitimas liečia galimybes studentams aukštosiose mokyklose keisti pasirinktas specializacijas. Išlyginamosios studijos turi būti atviros studentams, netgi gerokai pažengusiems vienos specializacijos taku, bet norintiems pereiti į kitą. Tokiu būdu ankstyvos specializacijos klaidos netaptų permanentinėmis ir atvertų studentams galimybes daugiau eksperimentuoti, nebijant užsidaryti siaurame specializacijos narvelyje.
Įsigalėjusi aukštojo mokslo ortodoksija, paremta ankstyva specializacija, pavertė mūsų akademijas profesinio ruošimo mokyklomis. Kažkada buvę laisvos minties ir pasipriešinimo despotijai lopšiais, jos tampa miesčioniškų nuostatų vindikacijos institucijomis. Kaip aštuoniolikto amžiaus prancūzų aristokratija, jos išlaiko savo senąsias privilegijas, vis labiau atsikratydamos to vaidmens, už kurį tas privilegijas gavo. Jei akademija jauniems žmonėms negali atverti kitokių alternatyvų, nei nauda darbo rinkoje arba prestižas, tai ji viso labo tėra konvejeris, perteikiantis vienos kartos prietarus kitai kartai. Teigti, kad naudos siekimas – pagrindinė kiekvieno žmogaus motyvacija, yra blogas skonis ir supratimo stoka. Tyliai pripažinti, jog kitos motyvacijos yra tik įmantri priedanga naudos siekimui, tai moralinė kapituliacija ir universitetui patikėtos misijos atsisakymas. Mūsų išsekusiai demokratijai atgaivinti reikia jaunų žmonių, gebančių matyti kitas alternatyvas.