Sausio 7 d. minime Šv. Raimundą Penjafortietį (1175-1275).
Raimundas gimė Vilafrankoje, Katalonijoje. Nuo dvidešimties metų dėstė filosofiją Barselonoje, tapo bažnytinės teisės daktaru, o 1219 m. - vyskupo Berengarijaus bendražygiu. 1222 m. jis įstojo į dominikonus. Raimundas šiam ordinui paruošė vadovėlį apie sąžinės problemas, klajojo po Ispaniją, pamokslavo maurams ir į vergovę vėl patekusiems krikščionims bei vadovavo maldoms už karą dėl savo šalies išlaisvinimo. Kartu su šv. Petru Nolasku jis organizavo Dievo Motinos Atpirkimo ordiną (mersedarijonus), skirtą kalinių išlaisvinimui. 1230 m. buvo pakviestas popiežiaus Grigaliaus IX į Romą būti jo nuodėmklausiu. Čia Raimundas praleido 3 metus, rinkdamas popiežių dekretus, išleistus po 1150 m.. Jų klasifikavimas tapo kanonų teisės kertiniu akmeniu iki pat 1917 m. peržiūrėjimo. Grįžęs į Ispaniją, vėl užsiėmė nuodėmklausio ir pamokslininko darbu, o nuo 1238 m. iki 1240 m. buvo savo ordino generolu. Paskutinius 34 gyvenimo metus jis aktyviai atvertinėjo į tikėjimą tūkstančius žmonių, keletoje dominikonų mokslo centrų įvedė hebrajų ir arabų kalbų mokymąsi, paskatino šv. Tomą Akvinietį parašyti "Summa contra Gentiles" bei pastatė keletą vienuolynų Šiaurės Afrikoje.
Jis mirė Barselonoje, Ispanijoje, 1275 m. sausio 6 d. Kanonizuotas 1601 m.
"Šventųjų gyvenimai"