Savaitę praleidusi vienoje Vilniaus vaikų ligoninių su savo penkių mėnesių kūdikiu tikrai jaučiuosi tarsi sugrįžusi iš įspūdingos, pilnos naujų jaudinančių ir sukrečiančių patirčių kelionės po Medicinos šalį, pažinusi jos kultūrą, papročius, valgymo tradicijas, religiją ir apeigas ir t. t. Ligoninėje sutikome naujų žmonių su savitais požiūriais ir pasauliais, ir kasdien jų tiek daug, jog, atrodo, iš ramaus namų gyvenimo patekau į pilną vyksmo ir santykių laboratoriją. O gydėmės, atrodo, mažiausiai, daugiausia buvome eksperimentų objektai. Dabar sugrįžę pradėsime gydytis iš tikrųjų ir ieškotis ambulatorinės gydytojų pagalbos.
Paguldė bendrąja tvarka į tą palatą, kurioje buvo vietų, nesvarbu, kad kūdikio susirgimas buvo virusinio pobūdžio, o kiti ten gulėję vaikai sirgo bakteriniais plaučių uždegimais, galbūt sukeltais chlamidijų ar mikoplazmų, kurios plinta per orą.
Abi mano palatos kaimynės buvo iš socialinės rizikos šeimų, augusios internate, pažeisto pasitikėjimo savimi, žemos savivertės ir kupinos nuoširdaus troškimo įsikabinti į visavertės visuomenės gyvenimą. Mes nepaprastai susidraugavome – šios socialinės grupės žmonės visada moka sukurti šiltus santykius, atjausti ir palaikyti vieni kitus. Stebėjausi, kaip mano kaimynė, antrą dieną gyvenanti be pietų, mat slauganti kūdikį mama gauna tik pusryčius ir vakarienę, kantriai skambindavo savo penkiems broliams ir seserims, kukliai užsimindama, kad neturi ko valgyti.
Pasidalindavau su ja, pasiūliau, kad mano vyras galėtų jai ko nors nupirkti, ir tik jai išvažiuojant iš ligoninės sužinojau, jog ji čia atvyko su paskutiniais dvidešimt litų. Dešimt išleido bandelėms su kava, o kitą dešimtuką pasiliko kelionei autobusu, nors jos aštuonių mėnesių kūdikis tik tik kapstėsi iš plaučių uždegimo. Ji neišdrįso pasakyti gydytojai, jog nebeturi pieno mišinuko savo vaikui ir jį girdo menkaverte ligoninės arbata. Ji neįstengė prisipažinti, kad jos brolis atsisakė ją parvežti namo į Giedraičius už pasiskolintus trisdešimt litų.
Niekada nepamiršiu skyriaus, kuriame gulėjome, vedėjo. Jis kiekvieną rytą septintą valandą punktualiai pereina visas palatas ir susitinka su kiekvienu ligoniu arba jį prižiūrinčia mama ar tėčiu. Pirmą rytą jis mane pažadino klausimu: „Tai kas jus išvijo iš namų?“ Paskui davė keletą nurodymų, kaip kūdikį guldyti lovelėje, kaip maitinti, kad pienukas nekiltų iš skranduko aukštyn ir kosėjant nesukeltų dusulio.
Kai mūsų palatos gydytoja pasuko pernelyg kūrybine gydymo kryptimi ir pati pradėjo painiotis, kas čia mums tinka, o kas – ne, kai vaiko būklė po trijų dienų visiškai pablogėjo, jis mus dažniau aplankydavo ir konsultuodavo. Man gydytojas priminė garsųjį romėnų karvedį Julijų Cezarį, gebėjusį į kiekvieną savo kariuomenės karį kreiptis vardu ir juo pasirūpinti.
Kitas didelis įspūdis – tai skyriaus indų plovykla. Ji po kiekvieno maitinimo lūždavo nuo lėkščių su beveik nesuvalgytu maistu. Keturi apie dešimties litrų kibirai dienos pabaigoje būdavo su kaupu perpildyti neskanaus arba beskonio ligoninės maisto.
Niekaip negalėjau suprasti, kodėl negalima iš vakaro pateikti meniu, pereiti per palatas ir sužinoti, kas ką valgys, ir paruošti tiek maisto, kiek bus pageidaujančiųjų. Manęs niekas neklausė, ar aš norėsiu valgyti, ar ne, įnešdavo į palatą, padėdavo ant stalo ir – nei labas, nei viso gero. Neūkiškumas šioje srityje, turint omenyje mūsų ligoninių skurdą, mane šokiravo. Galvojau, kiek daug būtų galima nuveikti ligonių labui už tuos pinigus, kurie išmetami į balą netikusio maisto pavidalu.
Niekada nežinojau nė vienos mūsų palatos sesutės vardo. Šios, nors ir būdamos „beasmenės“, širdyje paliko švelnumo, rūpestingumo, rečiau – atsainumo įspūdį. Niekada čia niekas įėjęs į palatą nepasisveikina, niekada niekas neprisistato, kas esąs. Visi vienodai užeina nepasibeldę – ar gydytojas, ar sesutė, ar neaiškus „tipas“, renkantis aukas vaikų namams, ar spaudą platinantis malonus pensininkas.