 |
| Klaipėdos krašto sukilėliai. Klaipėda, 1923 m. Vytauto Didžiojo karo muziejaus nuotr. |
Sausio 11 d. Vytauto Didžiojo karo muziejuje Kaune pristatyta kilnojamoji nuotraukų ir dokumentų kopijų paroda „Klaipėdos krašto sukilimui – 90“. Parodą prengė muziejaus Karybos istorijos (1795–1940) skyriaus vyr. muziejininkai Edvinas Vaidotas ir Andriejus Stoliarovas.
1919 m. birželio 28 d. Versalio sutartimi Klaipėdos kraštas buvo atskirtas nuo Vokietijos ir perduotas laikinai valdyti Antantės valstybėms. Prancūzija vienintelė iš Antantės valstybių į Klaipėdą atsiuntė savo karius. 1922 m. pabaigoje Lietuvos Vyriausybė gavo žinių, jog Klaipėdos krašto ketinama paskelbti laisvuoju miestu-valstybe. Norėdama išvengti tokių įvykių eigos bei remiama Vokietijos ir Sovietų Sąjungos, Lietuvos Vyriausybė nusprendė Klaipėdą užimti jėga.
Klaipėdos kraštą turėjo užimti specialiai šiam tikslui suformuota Ypatingosios paskirties rinktinė, kurią sudarė Lietuvos kariuomenės kariai, šauliai ir savanoriai. 1923 m. sausio 9 d. Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas išleido Manifestą, skelbiantį sukilimo pradžią. Tuomet iš Lietuvos į Klaipėdos kraštą žygį pradėjo Ypatingosios paskirties rinktinės kariai.
Užėmimo operacija vyko sausio 10–15 d. Sukilėlių pajėgas sudarė apie 1400 vyrų. Vos pora šimtų prancūzų karių negalėjo išlaikyti Klaipėdos savo rankose. Sukilimo metu žuvo 12 lietuvių, 2 prancūzai ir 1 klaipėdietis žandaras.
1923 m. vasario 16 d. Ambasadorių konferencija nutarė Klaipėdos kraštą pripažinti Lietuvai, o Prancūzijos karo laivams palikus Klaipėdą, vasario 20 d. į ją įžengė Lietuvos kariuomenės daliniai. 1924 m. gegužės 8 d. Paryžiuje pasirašyta Klaipėdos krašto konvencija, kuria kraštas pripažintas Lietuvai de jure.