 |
Vasarą literatūros gyvenimas apmiršta, visi guli hamakuose ar šešėlyje ir skaito tas išsvajotas ir atostogoms sukauptas knygas. Spauda, rašanti apie knygas, sudarinėja vasaros skaitinių dešimtukus ir klausinėja, ką skaito rašytojai. Naujienų nėra. Tad lyg ir turėjau parašyti kažką vasariška, bet žiūriu, kad kronikos šį kartą – rūsčios, pamokomos ir perspėjančios. Ką padarysi.
Kas skaito mus?
Anksčiau leidėjai ir autoriai neturėjo būdo sužinoti, kas nutinka su knyga ją nupirkus – kai ji patenka skaitytojui į rankas. Ar jis numes knygą, perskaitęs keletą puslapių, ar praris ją vienu prisėdimu? Ar skaitytojai dažnai praleidžia įvadą? Ar dažnai skaitydami rašo paraštėse ir pasibraukia tam tikras patikusias vietas? Dabar, vis labiau populiarėjant elektroninėms knygoms, galima pasižiūrėti, kas slypi už parduoto tiražo skaičiaus – kaip skaitytojai skaito nusipirktas knygas.
Tai čia pas mus, Europose, ir ten, už Atlanto. O kaipgi Rusijoje? Iš ten pasiekė žinia, kad vaikų literatūros paklausą ir rinką, pasirodo, formuoja močiutės. Jos – svarbiausios literatūros vaikams pirkėjos, ir leidėjai visų pirma orientuojasi į jas, o ne į pačius vaikus. Močiučių skonis, žinoma, daug konservatyvesnis, ir tiek jos, tiek tėvai automatiškai perka tas knygas, kurias jiems skaitė vaikystėje jų tėvai. Užburtas ratas.
Nežinia, blogai čia ar gerai, bet auga dar viena vaikų karta, vartanti ir skaitanti Michalkovo ir Maršako knygeles, o ne šiuolaikines makabriškas „supuvusių“ Vakarų knygas vaikams.
Na ir, žinoma, tėvai dažnai perka vaikams tas knygas, kurių nespėjo perskaityti vaikystėje. Arba negalėjo, nes Sovietų Sąjungoje niekas jų neleido.
Bausmės didelės ir mažos
Ech, suklumpa ir geriausieji... Oxford University Press (OUP) leidykla teismo sprendimu turės sumokėti 1,9 milijonų svarų sterlingų baudą už tai, jog du leidyklos filialai bandė papirkti Kenijos ir Tanzanijos vyriausybių pareigūnus, kad užsakymai vadovėlių leidybai atitektų joms.
Atgailaudama OUP pati pasisiūlė Rytų Afrikos šalims paaukoti 2 milijonus svarų sterlingų mokytojų ruošimui ir kitiems edukaciniams tikslams.
„OUP stengiasi išlaikyti aukščiausius etinius standartus, todėl šie įstatymų pažeidimai mums sukėlė didžiulį nerimą ir susirūpinimą. Vos tik šie dalykai paaiškėjo, mes tučtuojau pranešėme atitinkamoms tarnyboms, pakeitėme to regiono vadybą ir ėmėmės priemonių prieš prasižengusiuosius“, – pranešė generalinis leidyklos direktorius Nigelas Portwoodas.
Panašus skandalas buvo kilęs 2010-aisiais, kai Pasaulio bankas išbraukė britų leidėjus Macmillan iš savo finansuojamų kontraktų. Leidykla prisipažino davusi kyšius, norėdama patekti į Sudane vystomą švietimo projektą. Macmillan teko sumokėti net 11 milijonų svarų sterlingų baudos.
Ak, tie švietimo projektai ir vadovėliai. Didžiuliai šiame versle besisukantys pinigai apsuka ir dar apsuks galvas ne vienam leidėjui. Ir nebūtinai Afrikoje.
Tęsiam bausmių temą. Cassandra Tolley, moteris iš Pietų Kalifornijos, gavusi aštuonis metus kalėjimo ir penkis lygtinai už vairavimą išgėrus, gavo ir papildomą bausmę: perskaityti Senojo Testamento Jobo knygą ir parašyti apie ją pranešimą.
Moteris kovojo su priklausomybe jau ne vienus metus, teisme pasiskelbė krikščione, o jos naudai liudijęs pastorius rūpinsis dviem iš trijų jos vaikų, kol ji atliks bausmę.
„Jobui pavyko, – sako nusižengusiąją globojantis pastorius, – todėl ir šią neįprastą bausmę davęs teisėjas nori, kad Cassandrai pavyktų.“
Įdomi tendencija. Neseniai spauda rašė apie tai, kad skaitantiems knygas Brazilijos kalėjimuose bus trumpinamas įkalinimo laikas. Gal tokią praktiką ims naudoti ir daugiau šalių?
P. S. Niekam ne paslaptis, kad internetas, o vėliau ir socialiniai tinklai buvo sugalvoti tik tam, kad mes galėtume keistis kačiukų nuotraukomis ir netrukdomi jomis gėrėtis. Manau, „Užkietėjusio skaitytojo kronikos“ neleistinai ilgai ignoravo šią pagrindinę interneto paskirtį. Todėl dabar dalinuosi su jumis kačių nuotraukomis knygynuose.
Nuo kačiukų galima pereiti prie gražiausių vaikiškų knygų. Parinkimas subjektyvus – JAV, Didžioji Britanija ir Vakarų Europa (turint omenyje, kiek talento ir darbo būdavo įdedama ir vis dar įdedama į vaikiškų knygų iliustravimą Rytų ir Vidurio Europoje), bet knygos labai gražios. Jos štai čia.
Vibruojanti Hario Poterio šluota? Sylvios Plath pirštinės karštiems puodams iš orkaitės traukti? Pačios kvailiausios ir keisčiausios su rašytojais ir literatūra susijusios prekės peržengia visas gero skonio ir sveiko proto ribas.
Neįprastų, keistų ir pamirštų žodžių žodynas, kur žodis ne tik paaiškintas, bet ir įdomiai ir gražiai nupieštas, slypi čia.
O pabaigai – skyrelis knygų aksesuarų ir aksesuarų su knygomis mėgėjams bei puslapis norintiems žinoti, ką gi žmonės skaito Niujorko metro.
Marius Burokas