Jėzus kalbėjo savo mokiniams:
„Budėkite, nes nežinote, kurią dieną ateis jūsų Viešpats. Supraskite ir tai: jeigu šeimininkas žinotų, kurią nakties valandą ateis vagis, jis budėtų ir neleistų jam įsilaužti į namus. Todėl ir jūs būkite pasirengę, nes Žmogaus Sūnus ateis, kai nesitikėsite.
Kas yra ištikimas bei protingas tarnas, kurį šeimininkas paskyrė savo metu maitinti šeimynos? Laimingas toksai tarnas, kurį sugrįžęs šeimininkas ras gerai besidarbuojantį. Iš tiesų sakau jums: jį paskirs valdyti visų savo turtų.
O jei anas tarnas bus blogas ir tars pats sau: 'Mano šeimininkas neskuba grįžti', ir pradės mušti savo draugus, valgyti, ūžti su girtuokliais, – to tarno šeimininkas sugrįš vieną gražią dieną, kai jis nelaukia, ir tokią valandą, kurią jis nesitiki, jis žiauriai nubaus jį ir paskirs jam dalį su veidmainiais. Ten bus verksmas ir dantų griežimas“.
Kiti skaitiniai: 1 Kor 1, 1–9; Ps 145
Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Arūnas Pranciškus Peškaitis OFM
Jėzaus perspėjimas ir prisakymas budėti šiek tiek keistokas, gal net gąsdinantis. Kai girdime žodį „budėkime“, galvojame apie sunkų darbą, kuris mūsų laukia, apie neramybę, nerimą, apie tai, kad kažkas, ko mes nesitikim, turi ateiti, apie tai, kad galime būti užklupti darantys kokį nors nusikaltimą ar šiaip negerą darbą. Žodis „budėti“ kelia nerimą. Natūraliai kyla klausimas: kaip gali šita vieta ir šitas klausimas derėti su Evangelijos ramybe, su Jėzaus meilės skelbimu, kaip jis gali derėti su Dievu, kuris pats laukia ir įtempęs žvilgsnį turbūt svajoja apie grįžtantį, ateinantį sūnų palaidūną? Labai keisti Evangelijos paradoksai, prieštaravimai. Kodėl mums taip svarbu budėti? Jeigu jau mylime, jei esame ramybės vaikai, taikdariai, argi tai nėra pakankamas laukimo pagrindas - laukti to, kuris ateis; ar tai nėra pakankamas pagrindas laukti šeimininko, Viešpaties, laukti jaunikio. Nieko kito nebelieka, kaip galvoti, jog Jėzus per daug gerai žino mūsų kasdienybę, mūsų žmogiškos prigimties silpnumą ir pažeistumą. Jis žino, kad mūsų meilė gali užmigti, pavargti, nusilpti. Jis žino, jog tas protingas ir ištikimas tarnas, kuris toks buvo, nebūtinai toks liks.
Jis gali tapti blogas - gyvenimas keičiasi. Žmogus, gavęs ramybę, nebūtinai ją išsaugo; o jeigu saugo kaip anas kito palyginimo pilietis, užkasęs ramybės skatikus ir neleisdamas jų į apyvartą, tada toks saugojimas pavirsta savo priešingybe. Toks žmogus iš ramybės padaro saugumą, savęs adoravimą, norą užsidaryti, norą nebendrauti su tuo, kuris yra šalia jo, ir taip jis praranda ramybę, taip ateina nerimas.
Taigi raginimas budėti yra raginimas grįžti prie tos mūsų dovanos, prie to mūsų patyrimo, kurį vadiname atsivertimu ar gimimu iš Dvasios, raginimas grįžti prie Jėzaus, duodančio ramybę. Budėti reiškia išlikti tame laukime. Ramybe reikia dalytis. Tai ir yra gerasis tarnas, maitinantis šeimyną.
Dalybos visada buvo Evangelijos sėkmingiausiems personažams skirta lemtis. Dalybos, kuriose mes esame auginami, dalybos, kurių ilgimės patys. Galiausiai tos dalybos kyla iš to, kuris savimi pasidalijo ir kuris tik vienas gali pasakyti – budėkite, nes nežinote nei dienos, nei valandos, ir supraskite, kad tas budėjimas ir yra išlikimas – santykyje, ramybėje, gyvenime. Gyvenime, kuris į jus nužengia iš aukštybių.
Bernardinai.lt archyvas
Evangelijos komentarų archyvas
Šventasis Raštas internete lietuviškai
