 |
|
Zenekos nuotrauka |
Šiose skaitytojo kronikose pakalbėkime apie šiuolaikinio rašytojo laukiančias problemas ir bėdas. Kaip elektroninių knygų, skaityklių ir piratavimo laikais apsaugomos rašytojų autorinės teisės, kaip jie gali užsidirbti ir ko jiems tikėtis iš ateities?
Prancūziškos ambicijos
Pradėsime nuo ne kartą kronikose minėtos Prancūzijos. Šioje šalyje valstybė aktyviai reguliuoja kultūros dalykus, remia nacionalinę kultūrą. Čia minėsimas įstatymas priimtas dar pavasarį, tačiau situacija juk nepasikeitė ir tai, ką daro prancūzai, gali būti aktualu ar pamokoma ir mums.
Pagal šių metų kovo mėnesį priimtą įstatymą prancūzų vyriausybė nusprendė perkelti į skaitmeną šimtus tūkstančių prancūzų autorių knygų, nepasiklaususi jų leidimo. Iš pradžių privalomai suskaitmenintos bus visos iki XX amžiaus pradžios išleistos knygos, kurios jau nebeparduodamos (bukinistų krautuvėlės neimamos domėn) knygynuose. Suskaitmenintos šios knygos vėl bus parduodamos, tik šį kartą jau elektroniniu formatu. Knygų sąrašą ruošia Nacionalinė biblioteka, o jų platinimu ir pardavinėjimu užsiims speciali kompanija. Keturiasdešimt procentų šios kompanijos kontroliuos valstybė, o likusius – leidėjai. Projektui skirta 30 milijonų eurų, o pelną dalinsis kompanija ir teisių turėtojai.
Prancūzų kultūra, ypač kalba ir literatūra, tai mėgstamas šios šalies valdžios arkliukas, grumiantis su baisiausiu prancūzų kultūros priešu – populiariąja JAV kultūra.
O skandalingu šis įstatymas vadinamas todėl, kad knygos bus skaitmeninamos nepasiklausus autorių ir nepaisant to, ar jau baigėsi šių kūrinių autorinių teisių galiojimo laikas. Įstatymu numatyta, kad per pusę metų autorinių teisių turėtojai gali pareikšti norą išimti savo knygas iš projekto. Tiesa, tada minėtoji knyga per du metus vėl turi būti išleista ir pasirodyti knygynuose. Jei taip nenutiks, knyga sugrįš į skaitmeninimo projektą. Šis įstatymas labai panašus į atvirą susitarimą, kurį kompanija Google siūlė autoriams. Jiems taip pat buvo žadami procentai nuo tiesioginių ir reklaminių suskaitmenintų knygų pardavimai ir galimybė nutraukti sutartį. Google sutartis sukėlė audringus JAV ir Europos rašytojų protestus ir atsidūrė teisme.
Tačiau į šventas ir neribotas autoriaus teises Prancūzijos įstatymų leidėjai tikriausiai kėsinosi vadovaudamiesi tradicine Prancūzijos kultūrinio pranašumo ideologija. Prancūzų kultūra, ypač kalba ir literatūra, tai mėgstamas šios šalies valdžios arkliukas, grumiantis su baisiausiu prancūzų kultūros priešu – populiariąja JAV kultūra. Todėl valstybė nepailsdama ir nuolat užsiima nacionalinės kultūros palaikymu ir jos platinimu bei garsinimu kitose šalyse. Tam tinkamos visos priemonės – užsienio filmų seansų ribojimas, tiesioginis leidybos industrijos rėmimas ir kita.
Turint omenyje šiuo metu susiklosčiusią situaciją, tai šiek tiek primena kovą su vėjo malūnais. Į Europą iš Amerikos žemyno atsirito elektroninių knygų banga: Amazon su pigiomis Kindle skaityklėmis ir kanadiečiai Kobo, taip pat siūlantys savo knygas ir skaitykles. Deja, kovoti su šia banga sunku, nes palyginus su amerikietiška elektroninių knygų rinka, Europos šalyse pasirinkimas itin skurdus. Prieš siūlomą milijoną knygų nepašokinėsi. O ir leidėjai (tarp jų ir prancūzai) elgiasi, kaip įpratę: jie labai atsargūs ir neskubrūs, jie linkę ilgai laukti ir skaičiuoti, jie neturi ar nemoka sudaryti naujo tipo sutarčių su autoriais, galų gale dauguma jų tiesiog nemoka leisti elektroninių knygų...
Šiuolaikinei kultūrai reiktų ne tolesnio autorinių teisių apsaugos griežtinimo, o reformos.
Todėl minėtojo įstatymo priėmimas patvirtina faktą, kad laisvoji rinka, reguliuojama pasenusių įstatymų, nesusidoroja su savo tiesiogine užduotimi: aprūpinti kūrėjus lėšomis pragyvenimui, o kultūrą – pakankamu tekstų ir žinių kiekiu. Dauguma knygų komerciniu požiūriu – niekam nereikalingi tekstai, todėl dauguma autorių kuria nė nesitikėdami kokio nors ypatingo pelno, todėl didžiulis kiekis knygų (nes jos „nepelningos“) greit išnyksta iš knygynų, neperleidžiamos niekada ir dingsta iš kultūrinės erdvės. O juk galėtų ir turėtų joje būti.
Galbūt šis ambicingas prancūzų knygų skaitmeninimo ir sugrąžinimo į apyvartą projektas padės jiems pasivyti JAV ir Didžiosios Britanijos knygų industriją, galbūt padės atgauti įtaką Europoje ar bent jau prilygti Vokietijai, kur elektroninių knygų rinka daug gyvesnė.
Šiuolaikinei kultūrai reiktų ne tolimesnio autorinių teisių apsaugos griežtinimo, o reformos. „Palaipsniui viskas, kas gali būti paversta skaitmena, bus paversta skaitmena, ir intelektinė nuosavybė taps vis labiau kopijuojama, o parduoti ją brangiau, nei už jos nominalią vertę, taps vis sunkiau. Todėl reikia vystyti ekonominius mechanizmus, įtraukiančius šią galimybę“, – tvirtina Nobelio premiją už ekonomiką pelnęs Paulas Krugmanas.
Sumiksuok man knygą
Kita problema – piratavimas. Į tai taip pat esama įvairių požiūrių. Štai garsus britų rašytojas China Mieville‘is (vienas iš tų garsių, apie kuriuos Lietuvoje yra girdėję gal tik vieni progresyviausių pasaulio skaitytojų – fantastinės literatūros gerbėjai. Čia be ironijos.) teigia, kad antipiratinės literatūrai taikomos priemonės yra neveiksmingos ir nesąžiningos.
Kalbėdamas tarptautiniame Edinburgo knygų festivalyje jis pasidalino keletu minčių apie knygos ateitį. Mieville‘io manymu ateityje knygos bus taip pat perdėliojamos ir „miksuojamos“, kaip šiais laikais muzikos gerbėjai daro su muzikiniais kūriniais ir albumais. „Rašytojai turi būti pasiruošę redaktorių-partizanų bangai, – sakė jis. – Ateityje, paklausti, ar jau skaitėte naujausią žinomo rašytojo kūrinį, jūs turbūt atsakysite ne „taip“ arba „ne“, bet savo ruožtu paklausite: „Kurį miksą?“
Jis teigia, kad literatūros ateitis – ne garsu ar vaizdu „pagerinta“ elektroninė knyga, o paties teksto atvirumas. Jo manymu, kiekvienas, norintis perdaryti vieną ar kitą romaną, galės tai padaryti be didelio vargo.
Nenuostabu, kad tokį Ch. Mieville‘io požiūrį kolegos rašytojai pavadino „utopiniu komunizmu“. Poetas Johnas Burnside‘as tvirtino esąs įsitikinęs, kad originalūs ir klasikos tekstai išliks nekintami: „Aš nepasitikiu valstybėmis, korporacijomis ar religiniais pamišėliais. Jei jie gaus galimybę prikišti rankas prie originalaus teksto, taip ir padarys. O tada, skaitydami „Nusikaltimą ir bausmę“, netikėtai sužinosite, kad Raskolnikovas atrado Jėzų, persikėlė į Jutos valstiją ir ilgai bei laimingai gyveno“.
Literatūra iš Saveljevo turgaus
O štai Rusijoje piratavimas daug rimtesnė bėda. Kuo gi skiriasi Rusija (na, tiek jau to, praktiškai kiekviena posvietinė šalis) nuo Europos ir Amerikos? Žmogus, perkantis elektroninę skaityklę Europoje ar Amerikoje, gan gudriai investuoja į skaitymo pomėgį: jis išleidžia apie 100 dolerių skaitymui skirtam įtaisui ir gauna už tai ne tik daug patogesnes sąlygas (visa biblioteka beveik besvoriame žaisliuke su beveik neišsikraunančia baterija), bet ir mažesnes knygų kainas ateityje (elektroninės knygos kainuoja pigiau už popierines).
Kaip pagelbėti autoriui elektroninių knygų laikais? Žinoma, jam gali mokėti perskaičius knygą. Perskaitei, patiko, nori, kad tas autorius parašytų dar vieną knygą, sumokėk už tą, kurią perskaitei.
Taigi, jis palaipsniui kompensuos išlaidas. Žmogus, perkantis skaityklę Saveljevo turguje Maskvoje gauna iš sandorio daug daugiau: už 3500 rublių, jei tik sąžinė jo negraužia, jis galės visą likusį gyvenimą skaityti nemokamai beveik viską, ką panorės. Skaityklė jam apsimokės maždaug per mėnesį intensyvaus skaitymo.
Nereikia būti genijum, kad suprastum, jog autoriui iš to nieko gero. O kova su piratavimu Rusijoje yra ta pati jau minėta kova su vėjo malūnais. Kas belieka autoriui? Na, rašyti jis vis tiek rašys, jei yra tikras menininkas, ir užsidirbs kuo nors kitu. Taip, skamba dvasingai, bet taip jau yra. Be to, nukentės visų pirma komercinė literatūra. Jai piratų smūgis tikrai gali būti skaudus.
Taigi, kaip pagelbėti autoriui elektroninių knygų laikais? Žinoma, jam gali mokėti perskaičius knygą. Perskaitei, patiko, nori, kad tas autorius parašytų dar vieną knygą, sumokėk už tą, kurią perskaitei. Parodyk jam pagarbą. Gal tai ir fantastika, o gal ir ne. Be to, ir skaitytojų elektroniniame pasaulyje autorius gali turėti daug daugiau. Galų gale ateitis parodys, nors pasiskaičius spaudą kartais atrodo, jog pasaulį ištiks ne apokalipsė, o klastingasis Amazonas...
Kam Nobelį?
Mėgėjai lažintis trina rankas – jau paskelbti pirmieji, neoficialūs, juodraštiniai sąrašai potencialių kandidatų Nobelio premijai už literatūrą gauti. Pirmosiose vietose (priklauso nuo to, kur žiūrėsi): visiems iki skausmo pažįstamas Haruki Murakami ir niekam Lietuvoje nežinomas kinų autorius Mo Yan, romano „Raudonieji sorgai“ autorius. Pirmajame dešimtuke – olandas Ceesas Noteboomas (jo romanas „Ritualai“ išleistas ir lietuviškai), albanas Ismailas Kadare, sirų poetas Adonis, amerikiečiai Cormacas McCarthy ir Philipas Rothas (sakoma, kad šis Nobelio premijos laukia kaip oro). Iš mūsų kaimynų realiausi pretendentai – lenkų rašytojai Adamas Zagajewskis ir Tadeuszas Różewiczius. Žinoma, yra ir Umberto Eco.
Šįkart turbūt statyčiau už Adonį (jis pernai pralaimėjo Tomui Tranströmeriui) arba už Philipą Rothą (tai jau asmeninis pasirinkimas). Galbūt Nobelio komitetas, graužiamas sąžinės, kad niekuo negali padėti pilietinio karo siaubiamai Sirijai, kaip dažniausiai ir būna, žengs politinį žingsnį, ir premiją tikrai gaus Adonis.
Galbūt Nobelio komitetas, graužiamas sąžinės, kad niekuo negali padėti pilietinio karo siaubiamai Sirijai, žengs politinį žingsnį, ir premiją gaus sirų poetas Adonis.
Aiškėja ir prestižinio Orange Prize for Fiction likimas. Apelsiną greičiausiai perims Obuolys, t.y. apdovanojimus finansuos iPado, iPhone ir iPodo kūrėjai Apple. Tiesa, kol kas neaišku, ar apdovanojimo pavadinimas keisis į kokį nors iOrange.
Na, ir paskutinė maža naujienėlė. Aktorius Jamesas Franco, kuriam yra teką vaidinti Aleną Ginsbergą 2010-ųjų filme „Staugsmas“ (Howl) ketina režisuoti filmą pagal garsųjį Williamo Faulknerio kūrinį „Kai aš gulėjau mirties patale“.
Visą vasarą buvo renkami aktoriai, o filmavimas turbūt jau prasidėjo. Bijau nusivilti, tad nepranašausiu nieko...
P. S. Iš pradžių pasigrožėkime menu iš knygų. 2010-aisiais Kvebeko provincijoje esančiuose Les Jardins de Métis soduose Berlyno kraštovaizdžio architektas Thilo Folkertsas ir Kanados menininkas Rodney LaTourelle sukūrė instaliaciją iš knygų. Per dvejus metus ji tapo „Yrančių knygų sodu“: knygos apaugo grybais, samanomis, jose įsikūrė įvairūs gyviai. Apžiūrėti visa tai galima čia.
O štai kitoks, tradiciškesnis, Thomaso Alleno knygų menas. Labai mielas ir kažkodėl primena sovietinę vaikystę. Na, ir šis tas rankdarbių iš veltinio mėgėjams – Jane Austin ir Mobis Dikas, t. y. „Mano jaukioji klasika“.
Mainų ekonomika klesti. Jei esate Niujorke, norit alaus ir turit knygą, galite ją iškeisti į alų štai šiame knygyne. Negeriantys gali savo knygas iškeisti į kavą. Books for beer, man!
Norintys įsitikinti, kad rašytojai tikrai pamišę ir dėl rašymo padarys bet ką, perskaitykite šias istorijas. Keletas jų – plačiai žinomos, bet keletas mane apstulbino.
Ir desertui – Oskaro Vaildo balsas. Maždaug nuo 45 sekundės jis skaito dvi strofas iš „Redingo kalėjimo baladės“.