Straipsnio pavadinime iškeltas klausimas griežčiausia prasme turi tik vieną, be to, nieko nepaaiškinantį atsakymą. Juk politiką be vertybių pakeisti gali tik politika su jomis, tačiau tuoj pat iškyla problema – tokio dalyko paprasčiausiai nebūna. Šis pareiškimas gali skambėti kiek netikėtai, ypač todėl, kad yra įprasta kalbėti apie „vertybinę“ politiką, nesigilinant į šio žodžių junginio prasmę. O pamąstyti apie tai, ypač porinkiminėje Lietuvos politinėje arenoje vykstančių procesų fone, verta kiekvienam.
Buvę rinkimai ir skandalai dėl jų metu vykusio dar neregėto masto sukčiavimo, porinkiminės koalicijos dėlionės ir tragikomiškas koalicijos formavimas atnešė didžiulę nepasitenkinimo ir nusivylimo bangą. Vieni beviltiškai klausinėja „kiek galima?“, kiti savo protestą bando išreikšti kreipimaisi, pareiškimais ir akcijomis, tačiau, kaip sakoma, šunys loja, o karavanas eina. Kodėl politikoje tiek daug kalbų apie vertybes ir tiek maža ryžto iš tikrųjų jomis vadovautis?
Prieš bandant atsakyti į šį klausimą pirmiausia reikėtų išryškinti vieną dalyką. Politikos apibūdinimų apstu: vieni tai vadina darbu, kiti – menu, treti – pašaukimu. Kai kas ją vadina aukščiausiu siekiu, o kiti – beprasmybe, tačiau niekas politikos savaime nevadina vertinga, vertybe. Tačiau, kaip jau minėjau, politika ir vertybės kalbose, straipsniuose, diskusijose eina koja kojon. Tačiau labiau įsigilinus paaiškėja, kad politika nei pati savaime yra vertybė, nei turi savo atskiras, savarankiškas „politines“ vertybes.
Atsakymo toli ieškoti nereikia. Nesiimant išsamesnės analizės verta trumpai pažymėti, kad modernioji politikos samprata yra prieštaringa, nes grindžiama viena kitos nepapildančiomis prielaidomis: pirma, kad valstybė yra įrankis ir mechanizmas, o kita, kad politinis gyvenimas turi savarankiškas vertybes. Šį prieštaravimą (kaip mechanizmas gali turėti vertybes?) straipsnyje „Politika be vertybių“ išryškinęs prof. Alvydas Jokubaitis tuoj pat atsako, kad „politika yra panaši į tuščią vietą, dėl kurios užpildymo varžosi skirtingų moralinių, religinių ir filosofinių įsitikinimų žmonės“. Taigi politika yra lyg statybų aikštelė, kurioje vyksta skirtingų architektų varžytuvės. Todėl, pavyzdžiui, demokratija nėra vertybė savaime, nes jos vertę ir reikšmę sukuria piliečių požiūris į demokratijos teikiamas vertybes: žmogaus teises, laisvę, dalyvavimą valstybės valdyme ir kitas. Taigi, trumpai tariant, politika yra būtent kitų sričių vertybių įprasminimo, aktualinimo, pritaikymo terpė.
Turint tai omenyje kyla nemaloni mintis: politikos be vertybių iš tiesų niekas nepakeis. O dar tie pareiškimai, kad politikai išvis lemta nunykti ir ją pakeis didelė, tačiau lyg Šveicariškas laikrodis veikianti ir dėl to geriau valdanti, biurokratinė mašina... Tačiau mums taip galvoti nevertėtų. Kalbą reikėtų pasukti kita linkme ir bandyti atsakyti į klausimą, kokias savybes privalo turėti politikas? Ar vertindami politiką vertiname ją pačią, o gal tuos, kurie ją vykdo?
Į pirmąjį klausimą atsakymo verta ieškoti aukščiausiojo Katalikų bažnyčios vadovo žodžiuose. Popiežius Benediktas XVI prieš pusmetį, Milane kalbėdamas viešosios valdžios atstovams, išskyrė tris šv. Ambraziejaus mokyme randamus elementus: teisingumą, meilę laisvei ir raginimą pasidaryti mylėtiniams. Tai principai, kuriais, anot Šventojo Tėvo, turi vadovautis politikai. Benediktas XVI teigia, kad teisingumas yra „iškili viešoji dorybė, nes yra susijusi su visos bendruomenės gėriu“. Meilė laisvei leidžia atskirti gerus ir blogus valdančiuosius, o, pasak šv. Ambraziejaus, gerieji myli laisvę, blogieji – vergystę. Galiausiai raginimas pasidaryti mylėtiniams reiškia, kad troškimas tarnauti piliečių gerovei yra „akivaizdus meilės ženklas“, kuriuo politika yra „sutaurinama, tampa pakylėta artimo meilės forma“. Popiežiaus maldos intencija rugsėjo mėnesiui buvo panaši: „Kad politikai būtų dori ir sąžiningi, kad mylėtų tiesą“. Įdomu tai, kad politika dažnai nepelnytai išaukštinama kaip reikalaujanti kažko daug daugiau, tačiau būtent ši Šventojo Tėvo malda parodo, kad iš jų reikalaujama to paties, ko ir iš bet kokia kita veikla užsiimančio žmogaus. Nesvarbu, ar tu santechnikas, gydytojas, vairuotojas ar prekeivis, dorą, sąžinę ir tiesą savo kasdiene veikla turi liudyti kiekvienas žmogus.
Ką noriu pasakyti? Nepriklausomai nuo veiklos srities, kiekvienas žmogus pirmiausia yra Dievo tarnas. Politikai nėra jokia išimtis, tiesa, jie prisiima kur kas didesnę atsakomybę ir veikia ne tik savo, bet ir jais pasitikinčių žmonių vardu. Todėl bendrojo gėrio kūrimas yra aukščiausias kiekvieno politiko tikslas. Ir vis dėlto pirmiausia jis turi būti pavyzdys žmogiškąja prasme.
Tikiu, kad į antrąjį klausimą – ar vertindami politiką vertiname ją pačią, ar ją vykdančius – atsakymą jau žinote. Be jokios abejonės, politikos savaime vertinti negalime, nes ji, kaip minėta teksto pradžioje, yra tik statybų aikštelė, tuščias laukas. Todėl jeigu paklausia „Kaip vertinate šiandieninę politiką Lietuvoje?“ – pirmiausia susimąstote apie atskirus įvykius ir žmones. Tačiau tai paprasta išvada. Tad klausiame toliau – kaip turėtume vertinti atskirus politikus ir jų veiklą? Mano atsakymas būtų toks: niekuo neišskirtinai. Taip, iš tiesų yra tam tikri kriterijai, kalbant apie politiko kompetenciją, darbus, veiklą. Vis dėlto pirmiausia į politiką reikia žvelgti kaip ir į kiekvieną žmogų. Visiems galiojantys 10 Dievo įsakymų yra toks paprastas ir kartu sudėtingas dalykas. Atrodytų, kad tai tik 10 gero elgesio taisyklių, bet ar yra žmogus, galintis drąsiai „mesti akmenį“? Todėl turime pripažinti, jog žmogus – nuodėmingas. Bet svarbiausia čia tampa tai, ar dėl padarytų nuodėmių atgailaujama. Tad, paprasčiausiai tariant, ieškoti reikia ne „politikos su vertybėmis“, o moralinių, dorų, teisingų politikų.
Tad grįždami prie šiandienos politinių Lietuvos realijų, deja, matome, kad Šventojo Tėvo išsakyti pamokymai politikams yra tikrai labai sunkus uždavinys. Iš tiesų melo matome ypač daug. Tačiau mūsų pareiga atskirti tuos geruosius ir mylinčius laisvę nuo blogųjų, mylinčių vergystę. O atskyrus mūsų pareiga ir kitiems parodyti, sudrausminti. Todėl man labai patiko ateitininkės Santos Kančytės Ateitininkų tinklaraštyje paliktas įrašas iškart po to, kai į viešąją erdvę iškilo Giedriaus Drukteinio kandidatūra į kultūros ministrus: žmogaus, kuris sakosi galįs dirbti bet kokiai partijai, taigi ir komunistų, kuris sakosi neturintis jokių sentimentų Lietuvai ir kuris pasiryžęs išvažiuoti tą pačią minutę, kai jam čia pasidarys blogai. Santa, prisiminusi tris Šventojo Tėvo kriterijus politikams, rašė: „Man, tiesą sakant, ne taip rūpi pats Giedrius Drukteinis. Tikiuosi, kad užteks sveiko proto žmonėms, galintiems atmesti jo kandidatūrą, ir jo valdžioje nematysime. Kas man kelia daug didesnį nerimą – tai partija, kuri šį kandidatą siūlo, nes jos pačios bent ketverius metus (jei koalicija nežlugs anksčiau) niekas neatmes, o tai reiškia, kad daugybė žmonių, kurie šiai partijai priklauso ir kuriems aukščiau cituojamas požiūris į valstybę, Lietuvą, jos piliečius ir politiką neatrodo kliūtis tapti ministru, vis dėlto valdo mūsų šalį.“ Taigi ji atskyrė meilę laisvei nuo meilės vergijai.
Šie pamąstymai yra raginimas nelikti abejingiems. Neretai girdžiu metamus kaltinimus jaunimui, esą šis nenori, o gal net bijo išsakyti savo balsą politiniais klausimais. Susimąstant vėl ir vėl iškyla generolo Povilo Plechavičiaus frazė, kad mylintis Dievą privalo dirbti Lietuvai. Todėl šiuo tekstu norėjau parodyti, kad politika, valstybės valdymas, yra ne kieno kito, o mūsų visų reikalas – res publica. Taigi aiškėja ir atsakymas į pavadinime suformuluotą klausimą. Ją pakeisime būtent mes – neabejingi Lietuvos piliečiai, Tėvynės patriotai, Dievo vaikai.
