 |
Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijoje mačiau visokių parodų iš ciklo mokytojas – mokinys ir visuomet jose ieškojau meno, ieškojau netiesioginio ryšio tarp mokytojo ir mokinio, tarp profesionalo ir pradedančiojo, tarp vaiko ir suaugusiojo, tarp atradusio ir ieškančiojo, tarp pametusio ir tebeturinčio, tarp norinčio ir galinčio, tarp galinčio ir nežinančio, kad gali...
Tai buvo menininkų Ingos Dargužytės, Lino Liandzbergio, Eglės Velaniškytės, Jūratės Stauskaitės, dabar jau a. a. Algio Skačkausko kūrybiniai projektai su bendriniu pavadinimu „Mokytojas – mokinys“. O kiek dar jų neprisimenu...
Ir visada visko tose parodose atrasdavau: idėjų, kūrybinių iniciatyvų, kruopštaus darbo ir, žinoma, – meno. To taip visus jautrius žmones kankinančio ir taip ieškomo, ir taip laukiamo, ir taip geidžiamo meno.
Oi, kokia keista galerija, kurioje taip tiksliai kartą per mėnesį rengiamos parodos, kurioje įvairiomis formomis bei atskirais projektais pristatomi vaikų darbai ir patys vaikai.
Bet ne taip seniai Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijoje eksponuota tapytojos Loretos Zdanavičienės ir jos mokinių darbų paroda „Objektas“ – tas žaismingas ir kūrybingas žvilgsnis į mus supančius daiktus, įtraukė mane į vieną keistą apmąstymą. Mano apmąstymas primena buvimą objekto nelaisvėje. Jis nelyg svarus, akivaizdžiai padidėjęs Objektas iš didžiosios raidės – baigia užstoti mane – subjektą, nes vis neduoda man ramybės.
Bet apie viską iš pradžių.
 |
Na, ne nuo Adomo ir Ievos, o tik nuo René Decartes‘o laikų, kai jis, sėdėdamas sau patogiai prie židinio, kažkodėl pajuto, kad tik mąstydamas egzistuoja. „Cogito ergo sum“, – sušuko jis, ir kažkaip visi tuo patikėjo, ir viskas sujudėjo. Aš, subjektas, mąstau apie tave, objektą. Taip paskui vis tįstantį, didėjantį ir neaiškėjantį objekto kausimą bei jo būtinybę subjektui ištisos kartos mąstytojų leidosi į materialumo ir idealumo paieškas, prasidėjo didžioji subjekto ir objekto perskyra, tas didysis dualizmas, atvedęs mus iki Sigmundo Freudo psichoanalizės ir Karlo Gustavo Jungo psichoterapijos.
O man viskas prasidėjo nuo minėtos parodos „Objektas“. Parodoje mačiau daug daiktų daikčiukų, visko pilna. Viskas dailiai išrikiuota, sukabinta, niekas nieko neužstoja, bet kaip aš, subjektas? Aš, subjektas, parodoje, žinoma, puoliau vertinti, analizuoti ir visaip kitaip aiškintis, iš ko ir kaip tie objektai padaryti, kokios jų sudedamosios dalys, kiek jos atpažįstamos; klausinėjau savęs, ar jos įgavo naują pavidalą, naują gyvenimą, naują kokybę, t. y. naują objektyvumą, ar vis dar tebėra buvusių batų, skėčių, balionų, dviračio ar pačiūžų perdirbiniai. Tyrinėjau, ar sukurtas meno objektas atitrūko nuo savo pradinių verčių, reikšmių ir prasmių, ar tik primena man naudingus, nors ir nebenaudojamus, daiktus. Žodžiu aš, subjektas, labai protingai ir, žinoma, kiek įmanoma objektyviau skaidžiau, narsčiau ir smulkinau jau ir taip smulkius objektus, kad įsisąmoninčiau juos ir taip suvokčiau (užvaldyčiau) parodą. Juk mano reikalas apžiūrėjus objektus – juos interpretuoti. Jie mane veikia, aš vienaip ar kitaip tarp objektų subjektyviai jaučiuosi ir stengiuosi tą jausmą kuo objektyviau aprašyti, bet kam tas objektyvumas reikalingas?
 |
Ir kam gi jis reikalingas? Jis neišveda manęs į jokį viražą, miražą ar bent pasažą primenantį, pavyzdžiui, žemuogių pievelę prie mažo mažo, bet labai sraunaus, triukšmingo upeliuko. Akivaizdi objekto nelaisvė, į kurią patekau bandydama parodą „Objektas“ suvokti protu ir objektyviai.
Dar tas juodojo kvadrato raudonas kambarys, kuriame pilna skėtinių „ready-made“ rūšies voratinklių su vorais iš papjė mašė. Objektų voratinkliai galutinai suraizgė mano objektyvųjį protą ir aš nebežinau, ką subjektyvaus begalvoti net apie Loretos Zdanavičienės, dailininkės ir pedagogės, kūrinius, jau sudėtingesnių techninių sprendimų reikalaujančius objektus iš užtrauktukų, vinučių, sąspaudų, kniedžių bei lygintuvų. Bet be tų sudedamųjų dalių ir originalaus jų jungimo nieko daugiau negalėjau įžiūrėti – ir ne vien todėl, kad jie buvo eksponuojami ne taip, netiksliai... Nežinau kodėl, todėl geriau pacituosiu dailėtyrininkę Nijolę Nevčesauskienę, kuri žino, kad: „Loreta Zdanavičienė – tapytoja. Tačiau „pamėgusi eksperimentus, plačiai naudoja rastų formų objektus, senų daiktų perdirbinius. Tai nauja atsvara ir alternatyva spalviniam tapybos kodavimui. Pasenę lygintuvai jungiami su keramikos formomis, virsta jų pratęsimais, apjuosiami senų metalinių užtrauktukų grandinėmis. O asambliažiniai strūkturuoti paveikslai formuojami panaudojant spaudžių, užtrauktukų, kabliukų, virtinėmis rišančiomis savą ritmo grindinį, aštrių vinių ir blizgių paviršių persiliejimus, liudijančiais jautrumą ne tik gamtos, bet ir techninių substancijų sluoksniams. Šie dirbiniai atrodo lyg viduramžiški šarvai, sutvirtinantys subtilias meditatyvines būsenas tapyboje. Greta šių racionalių sprendimų būtinai egzistuoja ryški ir kontrastinga spalva, įdomūs, netikėti formatai. Tačiau brutalios lygintuvų asambliažinės skulptūros estetiškai yra užprogramuotos ir kvietimu pokštauti, eksperimentuoti, nuolat keistis.“
Na taip, akivaizdi objekto nelaisvė, į kurią patekau bandydama jį suvokti protu, o neįsijausdama širdimi; iki ausų nepanirdama į tas švelnias, kruopščias ir labai sukauptas bei susikaupusias valandas, kurias praleido vaikai, kurdami savo kūrinius, tuos vadinamuosius nepraktiškuosius objektus, kurių jau neapsivilksi, nepasimatuosi, neprisiklijuosi.
 |
Belieka kaip kokiam Blaise'ui Pascaliui pasikliauti tikėjimu, nes nieko protingo nebeliko. Beliko tikėti, kad vaikų ir jaunimo dailės mokyklos mokiniai patyrė daug džiaugsmo kurdami, konstruodami ir patys išgalvodami objektus, tarsi kokį dviratį išradinėdami. Jų entuziazmas ir šūksnis „eureka!“ būdavo toks stiprus ir pirmapradis, toks nieko nepaisantis, kad įtraukdavo ir pačią mokytoją, kuri nejučia pakoreguodavo savo pradines idėjas ir sumanymus. Tai būtų neįmanoma be mokytojos atsidavimo, be jos šilto ir labai nuoširdaus bendradarbiavimo su mokiniais kaip tam tikrais savo mokytojais ir įkvėpėjais, ir tik paskui pasekėjais.
Akivaizdu, man reikia įkvėpti gryno oro ir pakilus nuo žemės pažiūrėti į visa tai paprasčiau – tarsi iš paukščio skrydžio. Ir nekelti sau klausimo: kam paukščiui skrydis arba kas iš to bus, kas iš to išėjo? Jis skrenda ir skrisdamas žino, nes negali kitaip. Jame tarsi veikia kažkokia autopilotinė skrydžio programa, skrydžio programavimo dieviškoji įranga.
Kaip paukščiui skristi, taip žmogui kurti.
Dažnai kūryba ir yra ta programinė įranga, skatinanti žmogų tobulėti. O vaikų kūryba, pakerinti protinguosius ir viską žinančiuosius savo nuoširdumu, atvirumu, patiklumu ir šiokiu tokiu nesąmoningumu, dar labiau primena paukščio skrydį dėl skrydžio. Vaikams svarbiausia kurti ir kuriant būti. Beje, noriu pabrėžti, kad toks buvimas ir yra svarbiausias dėmuo, ant kurio laikosi mokyklos rūmo jau dvidešimties metų senumo pamatai su vienokiomis ar kitokiomis akademiškumo variacijomis. Todėl akivaizdu, kad parodą apie objektą pirmiausia turėčiau vertinti kaip socialinį – kūrybinį, šiltą, jautrų, darbštų, entuziastingą, na, dar ekologišką, gamtosaugos projektą, kuris tikrai įvyko, ir netgi baigėsi paroda.
Patikėkit, labai mažai vaikų kūrybinių projektų baigiasi tokia solidžia paroda – viešu pareiškimu į aliuziją, kad vaikų kūryba tėra „tik toks“ jų raidos etapas. Na, tokia nemeno rūšis, greta dramblių, nuteistųjų, sergančiųjų astma ar kitokių atstovų kūrybinių pasireiškimų.
Tegul mano objektyvieji subjekto išgyvenimai objekto džiunglėse beieškant meno bus tik neryškios pastabos greta nuoširdaus, atidaus, kruopštaus darbo kuriant objektus, rengiant parodą ir ją atidarant. Ne menas šioje parodoje yra svarbiausia. Paskaitykite, ką pasakoja Loreta Zdanavičienė ir įsitikinkite patys:
Į savo žaidimus įtraukiau mokinius (5–12 metų vaikus). Paprašiau atsinešti seną nereikalingą, sulūžusį daiktą. Aptarėme su vaikais, kad šiame vartojimo amžiuje mes vis perkame ir perkame, o panaudoję metame lauk. Ne išmesdami senus daiktus, o kurdami iš jų naujus objektus tarsi prisidėtume prie gamtos saugojimo, neleisdami senienoms iškeliauti į sąvartynus. Mūsų pamokų tikslas – senam nereikalingam daiktui suteikti naują turinį „prikelti naujam gyvenimui“, parodyti vaikams, kad gražius daiktus galima ne tik nusipirkti, o ir susikurti pačiam. Į pamokas vaikai atsinešė mikserį, feną, sudaužytą automobilio lempą, kiaurasamtį, telefoną, arbatinuką, sulūžusių skėčių, vaikišką mašiną ir daug kitų sunešiotų nebereikalingų daiktų. Kūrybinį procesą pradėjom nuo eskizų. Pradžioje vaikai nupiešė savo sugalvotas idėjas, paskui pradėjo dirbti su medžiaga. Naudojom senus laikraščius, gipsinį bintą. Seni vaikiški „kedai“ pavirto į dvi pelytes ant ratukų, o arbatinukas į keistą padarą panašų į dramblį, kaip fenas į mergaitę su šokdyne. Sukurtus objektus iškėlėm ant popierinių kolonų. Vaikai sukūrė savo žaislų pasaulį.
„Tėtis įvažiavo į stulpelį ir sudaužė lempą. Aš ją gavau iš tėčio. Nežinojau, ką iš jos galima padaryti. Tik staiga į galvą atėjo mintis – langučių dėžė! Kai padariau daug langelių pradėjau patobulinimus: priklijavau gipso miltelių, priklijavau rankeną, nudažiau baltai ir iš šonų raudonai pataškavau. Pavyko visai neblogai.“ Ignas Blaževičius (8 m.)
„Gulbės idėja prasidėjo nuo seno vaikystėje pamesto riedučio, kurį radau tamsaus rūsio kampe. Iškart kilo mintis jį atnaujinti. Pridėjus riedučiui šiek tiek gyvybiškų detalių jis pavirto į gražų didelį paukštį.“ Miglė Semenauskaitė (12 m.)
„Atsinešiau skėtį, nuvilkau medžiagą. Pamačiau voratinklį, sugalvojau, kad nuo voratinklio turi būti nusileidęs voras. Taip atsirado instaliacija voratinklis.“ Vilija Linartaitė (10 m.)
Projekto „mokytojas – mokinys“ ciklas suka dar vieną ratą pagal laikrodžio rodyklę, šįsyk jau trečią. Lauksim ketvirto prieš pat Kalėdas – kaip kokio kūdikėlio užgimstant. Paroda vadinsis „Peršviečiami“.
Tekstas iliustruotas nuotraukomis iš tapytojos Loretos Zdanavičienės ir jos mokinių darbų parodos „Objektas“