„Jei žinotum, kur krisi – pagalvę pasidėtum“, – byloja lietuvių liaudies išmintis. Tačiau žinoti juk norisi, tiesa? Ypač šiais išmaniųjų įrenginių ir protingų sistemų laikais. Visi norime iš anksto žinoti, kurioje parduotuvėje rasime pigiausią prekę, kuriuo keliu važiuoti, kad išvengtume transporto spūsčių, ar kurioje šalies dalyje siaučia stichinė nelaimė ir ten geriau nekišti nosies.
Kad ir kaip atrodytų toli pažengusios technologijos, visiškai numatyti gamtos išdaigų, tokių kaip sausio pradžioje Šilutės rajone kilęs potvynis, ramybės neduodantis snygis ir iš koto verčiantis uraganinis vėjas, ar pramoninių katastrofų, pavyzdžiui, cheminės ar radiologinės avarijos – nepavyks, tačiau iš anksto joms pasiruošti ir užklupus tinkamai reaguoti – įmanoma. Tam tereikia gyventojų saugumą užtikrinančios visuomenės informavimo sistemos, su kuria jus šiandien ir supažindinsime.
Įprasta, kad už visuomenės informavimą atsakingos valstybinės civilinės saugos tarnybos, kurios perspėja ir informuoja gyventojus bei susijusias institucijas apie gresiančią ar susidariusią ekstremalią situaciją, galimus padarinius ir įmanomus apsisaugojimo būdus. Lietuvoje šias funkcijas atlieka Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos.
Vis dėlto, kilus nenumatytam įvykiui, informuoti visus aplinkinius gali būti iš tiesų keblu. Juk neužteks paskambinti varpeliu ar pašūkauti iškėlus rankas. O telefono linijos tokiomis akimirkomis kaip tyčia būna užimtos giminaičiams ir draugams skambinančių vietinių gyventojų.
Atgavus nepriklausomybę, Lietuva paveldėjo TSRS laikais sukurtą sistemą, kuri technologiškai sudaryta iš elektromechaninių sirenų tinklo, išdėstyto savivaldybių centruose. Tokios sistemos gali perduoti tik vieną garsinį signalą, reiškiantį civilinį įspėjimą „dėmesio visiems“. Jį išgirdus privalu įsijungti nacionalinės televizijos ar radijo programą, kur pateikiama tikslesnė informacija.
Gyventojų perspėjimui buvo naudojama 500 centralizuoto valdymo elektros sirenų, kurios galėjo perspėti iki 50 procentų visų šalies gyventojų. Didžioji dalis žmonių, galinčių išgirsti sirenas ir įsijungti nacionalinės radijo ar televizijos programą, – savivaldybių centrų gyventojai. Tačiau kaimo gyventojų, kurių yra apie 1,15 mln. ir sudaro apie 33 procentus visų šalies gyventojų, pasiekiamų sirenomis yra vos 5 procentai. Vadinasi, naudojant tokią technologiją likusi valstybės gyventojų grupė paprasčiausiai nepasiekiama.
Akivaizdu, kad siekiant išvengti ar sumažinti ekstremalių situacijų padarinius ir operatyviau veikti buvo būtina modernizuoti komunikacijas. Juk gyvename XXI technologijų amžiuje, kuriame po visą pasaulį informaciją galima paskleisti vos kelių mygtukų spustelėjimu. Galime pasidžiaugti, jog Lietuva šioje srityje ėmėsi inovatyvių sprendimų ir Priešgaisrinės saugos ir gelbėjimo departamentas, vykdydamas Europos Sąjungos projektą, įdiegė novatorišką gyventojų informavimo sistemą. Informavimo sistema „Mass Alert“ leidžia siųsti perspėjimo pranešimus tiesiogiai į gyventojų mobiliuosius telefonus. Taip, visiškai teisingai – mobiliuosius telefonus, kuriuos dažniausiai visi nešiojamės kišenėje ar rankinėje.
„Mass Alert“ sistema naudoja korinio transliavimo (angl. Cell Broadcast) technologiją, veikiančią per mobiliojo ryšio teikėjų tinklus nurodytoje geografinėje teritorijoje. Kitaip sakant, kilus pavojui, žinutė perduodama tik tam tikroje pavojaus zonoje esantiems mobiliesiems telefonams. Naudotojai pasiekiami itin greitai ir nepaisant nelaimės metu dažniausiai apkrauto tinklo, nes šiuo būdu transliuojant trumpuosius pranešimus nereikia vykdyti abonentų paieškos ir žinoti gavėjo telefono numerio.
Andrius Kovarnis