 |
| Vilnius. Šv. Jurgio (Šv. Georgijaus) prospektas. 1918 m. |
Gyvenimas įvairiose valstybėse
Keistas likimas kartais ištinka žmogų, keliaujantį laiko plotais. Ypač jei jam tenka pergyventi valstybių skilimo ir kūrimosi lūžius, paženklintus ir teroro kartumu. Tokį gyvenimą, beje, trumpą, pergyveno ir vienas iš baltarusių literatūros pradininkų, baltarusių prozos meistras Maksimas Hareckis. Jam teko gyventi ir Rusijos imperijos saulėlydyje, kaizerinės Vokietijos okupacijoje, Lietuvos Respublikos kūrimosi laikotarpiu, trumpalaikiame komunistiniame LitBele (Lietuvos–Baltarusijos sąjungoje), lenkų okupuotame Vilniaus krašte ir pagaliau sovietinėje Baltarusijos Respublikoje, kur jį ir pasiekė Stalino valymai, „liaudies priešų“ demaskavimai.
Gyvenimas įvairiose valstybėse, valstybinėse santvarkose, įvairių kalbų gausume atsispindi ir jo pavardės kaitoje – Hareckis, Horeckis, Goreckis, Gareckis. Tai, beje, gerokai trukdo jo veiklos tyrėjams. Norint išsamiai viską sužinoti, ką jis rašė ir ką apie jį rašė baltarusių, lietuvių, rusų ir lenkų šaltiniai, reikia ieškoti vartojant visus keturis jo pavardės variantus. Tyrimams trukdo ir tai, kad XIX–XX amžiaus sandūroje dar nubuvo nusistovėjus baltarusių rašyba. Baltarusiai katalikai naudojo lotynišką šriftą, o baltarusiai stačiatikiai – kirilicą. Abiem rašmenimis buvo leidžiami baltarusiški laikraščiai ir knygos.
Maksimas Hareckis gimė 1893 metais. Laikydamas save tikru baltarusiu daug metų vykdė nelengvą pareigą – pažindino visus su baltarusių literatūra ir rašytojais. M. Hareckis pirmasis ėmė įrodinėti, jog baltarusių tauta turi literatūrą, ir kad ta literatūra turi nemažą istoriją. Tai neginčijamas jo nuopelnas, tuo didesnis, kad jis pirmas plėšė šį kultūrinį dirvoną: pats ieškojo medžiagos, pats ją sistemino, įprasmino ir pagaliau įvertino.
Baltarusių kalba buvo gniuždoma
Čia reikėtų pasakyti, kad lietuvių ir baltarusių kalba, literatūra, kultūra ne tik vystėsi viena šalia kitos. Jas neigiamai veikė, gniuždė tos pačios aplinkybės: Rusijos imperijos okupacinė valdininkija ir sulenkėjusi šlėkta. Baltarusių kalba buvo oficialiai neigiama, jos „nebuvo“. Rusijoje imperijoje buvo draudžiamos baltarusiškos mokyklos.
 |
| Maksimas Hareckis (1893-1938) |
Tik 1905 metais lietuviai ir baltarusiai tuo pačiu caro įsaku atgavo teisė į savo raštą. Tik 1906 metais Vilniuje buvo pradėtas leisti pirmasis legalus laikraštis baltarusių kalba „Naša dola“ (Mūsų dalia). Jį, tik šešiems numeriams išėjus, caro valdžia uždarė. Vilniaus baltarusiai nenurimo, tais pačiais metais pradėjo leisti naują laikraštį „Naša niva“ (Mūsų arimas). Beje, šiame laikraštyje bendradarbiavo ir M. Hareckis. Abu laikraščiai lygiagrečiai buvo leidžiami lotyniškomis ir rusiškomis raidėmis.
Štai tokiomis sąlygomis baltarusių patriotams teko dirbti. Dabar, žvelgiant iš XXI amžiaus, gali pasirodyti, kad M. Hareckio parašytoje „Baltarusių literatūros istorijoje“ (Vilnius, 1920 m.) ne viskas taip įvertinta, kaip nūnai mums atrodo. Nors ji ir sulaukė trijų laidų, beveik dešimt metų nepasitraukė nuo mokyklų suolų ir studentiškų skaityklų, o 1921 metais net pasirodė Vilniuje lenkų kalba kaip „Trumpos baltarusių literatūros istorijos apybraižos“ (Krotki zarys historji literatury bialoruskiej).
„Mano manymu, M. Hareckio „Baltarusių literatūros istorija“ yra išsamus ir tikras datų, biografinių ir bibliografinių žinių apie baltarusių rašytojus rinkinys. Ir dar viena aplinkybė išskiria šį veikalą: jis parašytas labai paprastai – perskaitei puslapį ir iš karto įsimeni, Tai jau M. Hareckio, rašytojo, nuopelnas. Gaila, kad nešališkas istoriko veidas daugeliui mūsų užstoja gyvą, savitą, turtingą ir spalvingą rašytojo paveikslą“, – rašė baltarusių literatūrologas Maksimas Lužaninas.
M. Hareckis kūrė ir prozą. Pirmuosius jo prozos bandymus pastebėjo ir įvertino kaip teikiančius vilčių nepriekaištingo skonio kritikas Maksimas Bogdanovičius. O vėliau baltarusių klasiku tapęs Jakubas Kolasas stebėjosi, kad rašytojas vaizduojamus reiškinius ir daiktus sugeba padaryti tiesiog apčiuopiamus.
Mane patį sudomino M. Hareckio asmenybė, kai į rankas papuolė jo knyga „Vilenskija kamunary“, kurią 1965 metais baltarusių kalba Minske išleido leidykla „Belarusj“. Sudomino, nes jis šioje knygoje labai sodriai, vaizdžiai nupiešė mano gimtąjį Vilnių XX amžiaus pradžioje.
Rašyta tremtyje
Ši knyga – po mirties išleistas kūrinys. Rašytas tuo laiku, kada M. Hareckis buvo ilgam atplėštas nuo literatūrinio darbo. Jo šaltinis – ankstesnieji 1931–1932 metų užrašai, kai autorius nuteistas ir ištremtas dirbo žemkasiu, kombinato techniku ir neturėjo elementariausių sąlygų, nekalbant apie laisvą laiką.
 |
| Apsakymų rinkinys „Run“ (Žiemkenčiai), Vilnius, 1914 metai. |
Nelengva buvo ir M. Hareckio gyvenimo pradžia. Jis gyveno lenkų okupuotame Vilniaus krašte. 1918–1923 metais mokytojavo Vilniaus baltarusių mokykloje. Rašė į Vilniuje ėjusius baltarusiškus laikraščius, kurie praktiškai visi pasisakydavo prieš lenkinimo politiką. 1921 metais lenkų valdžia nutarė baltarusių kalba leisti sau palankų laikraštį „Nasza Dumka“ (Mūsų mintis). Jį redaguoti kvietė Maksimą Hareckį. Tačiau jis nesutiko, o pradėjo leisti naują laikraštį „Bielaruskaja Wiedamasci“ (Baltarusių žinios), kuriame skelbė daug baltarusių grožinių kūrinių.
Už baltarusišką veiklą lenkai M. Hareckį 1922 metais areštavo. Kai išėjo į laisvę, patikėjęs bolševikine propaganda, jis nutarė vykti gyventi į Minską. Išvažiavo 1923 metais. „Trečiajame dešimtmetyje daugelis baltarusių inteligentų noriai stojo kurti „Baltarusiškus namus“ aplink Minską. Todėl baltarusių patriotai čia rinkosi“, – teigė istorikė Helena Kozlovska savo straipsnyje „Sušaudyta inteligentija“ (Szasopis“, 2007, Nr.5).
M. Hareckis sovietinėje Baltarusijoje iš pradžių buvo labai pakiliai sutiktas. Dėstė Baltarusijos valstybiniame universitete, priklausė Mokslų akademijai. Dirbo ir Baltarusijos kultūros institute, Ūkio akademijoje. Buvo pakartotinai leidžiamos jo knygos, išleistos Vilniuje, leidžiamos ir naujai parašytos..
Tačiau 1930 metais enkavedistai jį areštuoja. Ištremia į Smolensko sritį, vėliau – į Viatką. Formali priežastis – buvo įtarta, kad jis turėjo ryšių su Baltarusijos išlaisvinimo frontu. Tremtyje M. Hareckis rašo knygą.
Štai ištraukos iš rašytojo laiškų žmonai L. Černevskai-Hareckai ir vaikams:
,,1931 10 16 Viatka. (...) Kai turėsi laiko, Liolia, atsiųsk man banderole mano užrašus apie Vilnių, jeigu tau juos su visais rankraščiais grąžino; gal aš čia juos paruošiu spaudai. Rašysiu rusiškai ir baltarusiškai – kur nors priims.
1931 10 20 (...) Užrašus gavau ir tau apie tai pranešiau. Ten dalis rankraščio liko pas tave, tai tebūnie, apsieisiu ir be jos. Ką rašau? Visko po truputį. Dabar kaip tik tvarkau rankraštį. Dar nežinau, kas tai bus. Ar kažkokia apybraiža, ar pusžalė, iš įvairių vaizdų ir scenų sudėta, apysaka“.
Šią knygą jis spėjo užbaigti, ir rankraštį išsiųsti į Minską.
Tačiau Stalino valdžiai tremties kančios pasirodė per mažos. 1938 m. vasario 5 d. „troika“ nuteisia M. Hareckį sušaudyti. Nuosprendis įvykdomas vasario 10 dieną.
Tokio likimo susilaukė ir daugelis kitų baltarusių inteligentų. „Pradedant nuo antrosios 1937 m. pusės iki 1938 metų birželio Baltarusijos SSR buvo areštuota 25 700 „vieningo antitarybinio pogrindžio“ dalyvių“, – rašo Helena Kozlovska.
Taip Stalinas, atrodo, nutarė išspęsti „baltarusių problemą“ ir šį kraštą padaryti rusišku.
 |
| Didžiosios Poguliankos (dab. J. Basanavičiaus) gatvė. |
Tiškevičius, Vrublevskis, Ciotka, Kairys
Po Stalino mirties, 1955 m. M. Hareckis buvo reabilituotas. Jo knygos rankraštis dar dešimt metų pragulėjo įvairiuose stalčiuose, tačiau, ačiū palankiam likimui, nedingo. 1965 metais jo knyga išvydo šviesą.
„Pasirodžius „Vilniaus komunarams“, baltarusių prozos ribos smarkiai išsiplečia. Apskritai Maksimo Hareckio palikimas praplečia mūsų kalbos žodyno ir, svarbiausia, sakinio konstrukcijos galimybes. O pačiam Maksimui Hareckiui – tai naujas jo, kaip rašytojo, gimimas,“– tuomet rašė Maksimas Lužaninas.
Mane, kaip minėjau, šioje knygoje sudomino Vilniaus aprašymai. Iš jo sužinojau, kad caro laikais Vilniuje buvo Antakalnio kalėjimas, kad grafas Tiškevičius Vilniuje turėjo medžio apdirbimo kombinatą, rusų dviklasė mokykla veikė Stepono gatvėje, šalia stoties, o Prozorovo mergaičių progimnazija – Varnų gatvėje.
Ir vaizdas nuo Gedimino kalno buvo kitoks: „toli, anapus Neries matyti. Kairiau – aukšti fabrikų kaminai gražiai smilko dūmus, dešiniau – kalnuoti pušynai ir žalias Antakalnis, vidury, toli – laukai, erdvė, platumos“.
Man buvo nežinoma, kad vilnietis advokatas Tadas Vrublevskis (jo vardu dabar pavadinta gatvė miesto centre) gynė šarvuočio „Potiomkino“ sukilimo vadovus – leitenantą Šmitą ir jūreivį Vasinčiuką. Kad Vilniuje veikė įvairūs klubai. Baltarusių klubas – Vilniaus gatvėje 29, Palesės klubas – Varnų gatvėje. Vilniaus menševikai internacionalistai (buvo ir tokie) turėjo „internacionalinį klubą“ su valgykla, kuris veikė Vilniaus gatvėje 20. O lenkai-pilsudskininkai būrėsi aplink savo karinių pajėgų štabą, buvusį Užupyje, Ganesnio name, Nr.5.
Klubuose virė didelės aistros. Paskaitas skaitė baltarusių rašytoja Aloiza Paškevič-Kairienė, turėjusi slapyvardį Ciotka, kalbėdavo ir jos vyras socialdemokratas Steponas Kairys, vėliau tapęs Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signataru. Dabartiniai mūsų socialdemokratai laiko jį šios partijos kūrėju.
„Steponas Kairys, Lietuvos socialdemokratų lyderis linksta į lietuviškąjį nacionalizmą, Ciotka iš vienos pusės – labai stipriai užgauna darbininkų širdies stygas, o iš antros, – ir ji, žiūrėk, ir nuklysta į baltarusiškąjį nacionalizmą“, – aiškina M. Hareckio knygos herojus Maciejus Miška.
 |
| Apysaka „Anton“ (Antonas), Vilnius, 1919 metai |
Jurgio prospekte, Katedros aikštėje
Kai kuriose knygos vietose autorius gana plačiai ir įdomiai aprašo tuometinį Vilnių. Manau, kad ir Bernardinų dienraščio skaitytojams bus įdomu kartu pasidaryti po XX amžiaus pradžios mūsų sostinę:
„Nuo stoties, Pylimo gatve, liesų, nuvarytų kuinų traukiama, važinėjo gremėzdiška, skurdi konkė (arklių traukiamas keleivinis vagonėlis – V.Ž.). Jurgio prospekte (dabar – Gedimino – V.Ž.) vaikštinėjo kontušiukais apsirengę lenkų ponėkai; su prideramu orumu žvangino pentinais jauni rusų karininkėliai; madingai brangiais kailiais gobstėsi pirmo rango paleistuvės; nelyginant konkė, praplaukdavo rusų valdininkai, apsivilkę sunkiomis, solidžiomis uniformomis, pasidabinę kokardomis, kilpsaitėmis, sagomis; bėgo į pasimatymus gimnazistės ir gimnazistai; viskas buvo kaip pridera...
Daug restoranų, kavinių, barų, ir centre, ir visame mieste, o daugiausia buvo labai gerų aludžių darbininkų gyvenvietėse, priemiesčiuose. O kiek tų viešbučių – kokio tik nori brangumo, labai didelių, prabangių ir kuklučių, prieinamų! Ir kambarių, ir nakvynių, ir valgyklų, ir užkandinių. Vien viešųjų namų, taip pat įvairaus brangumo, buvo ištisas kvartalas Užupyje... Linksminkis, širdie, jei turi pinigų!
Aukštame ir gražiame Pilies kalne kasdien šaudė patranka. Aušros Vartuose, kaip ir dabar, gaudė vargonai, ir tiesiog gatvėje, ant pliko grindinio, klūpojo ir gulėjo prieš Aušros Vartų Dievo motiną įvairiausių luomų žmonės, net rusai, jeigu kurį prispausdavo bėda. Eidami pro Aušros Vartus, kaip ir dabar, visi keldavo kepures – ir helėnas ir žydas... Pamėgink nenukelti – lėkte nulėks! Net rusų viršininkai to paisė.
O kaip gražiai Katedros aikštėje stovėjo puiki Jekaterina Didžioji, lieta iš ketaus, oriai atstačiusi aukštas krūtis! Dabar jos nebėra, buvo ir supuvo, bet paminklas buvo tikrai geras.
Aikštėje, kuri ir rusų laikais vadinosi Universiteto aikšte, nors jie universitetą seniai buvo uždarę, kukliai pasirėmęs lazdele, stovėjo pakumpęs ketinis Muravjovas. Bet kiekvienam, kas bent truputį domėjosi istorija, atrodė, kad jis čia pat ta lazdele taip švilptelės, kad nebepasikelsi. (Ne veltui liaudis jį vadino Muravjovu-koriku – V.Ž.)
Gana menkas ir labai mažas, atrodė labai žemoje vietoje, „Teliatnike“, pastatytas paminklėlis garbanotam Puškinui. Nežinau. kas kada nuėmė didžiojo poeto biustą, bet kai 1922 metais jo postamentą perkėlė į aukštą vietą prie Kotrynos bažnyčios ir pastatė ant jo Moniuškos biustą, tai paminklas pasirodė dvigubai aukštesnis – miela žiūrėti į didįjį muziką, ypač, kad jis iš to pat krašto, kaip ir mano mama, taip pat minskietis.“
 |
| M. Hareckis (dešinėje) su broliu Gabrieliumi (1926). |
Skrybėlininkė buvo laikoma aristokrate
„Fabrikų ir gamyklų darbininkų Vilniuje tada buvo penki tūkstančiai. Daugiausia buvo odminių – apie tūkstantį. Paskui ėjo saldainių fabriko, degtinės ir alaus daryklų. lentpjūvių, malūnų bei plytinių darbininkai.
Amatininkų Vilniuje buvo žymiai daugiau – apie penkiolika tūkstančių. Daugiausia buvo batsiuvių ir siuvėjų. Daug buvo stalių. Paskui ėjo kojinių mezgėjos, saldainininkai, kepėjai, tabokininkai, papirosų kimšėjai, vokų, pieštukų dirbėjai, gėlininkai, šepetininkai, sagininkai, skardininkai, katiliai ...
Kojinių mezgėja tais laikais Vilniuje per dieną uždirbdavo šešiolika kapeikų, ir tai jau buvo gerai. O skrybėlininkė, uždirbanti dvidešimt, dvidešimt penkias kapeikas, buvo laikoma aristokrate.“
Dėl Šv. Jokūbo bažnyčios
Romano herojus Maciejus Miška prisimena: „Mano nelaimė, tuo metu Vilniuje buvo dideli kivirčai tarp lietuvių ir lenkų dėl Šv. Jokūbo bažnyčios Lukiškių aikštėje. Lietuviai buvo nuvažiavę į Vatikaną, pas patį švenčiausiąjį popiežių, pabučiavo jam kurpę ir gavo leidimą bei palaiminimą melstis vienoje Vilniaus bažnyčioje lietuviškai.
Nežinau, ar jie patys pasirinko, ar jiems Vilniaus vyskupas paskyrė tą Švento Jokūbo bažnyčią Lukiškių turgaus aikštėje, nelabai toli nuo garsiojo Lukiškių kalėjimo (kuriame lenkai 1922 metais buvo įkalinę ir patį M. Hareckį – V.Ž.).
Didelę šventę žymėjo tada lietuviai katalikai, pagaliau ir visi lietuviai, net socialdemokratai. Tautiškumas jungė juos į vieną krūvą. Lietuvių kunigai labai džiaugėsi.
Bet nesnaudė ir lenkų patriotai. Archyve jie iškasė supelėjusius popierius su įrodymu, kad šitos bažnyčios pamatus dėjo lenkas. Jie rašė savo laikraščiuose, kad suniekšėję ir gudrūs lietuviai apgavo patį švenčiausiąjį popiežių... Ir patyliukais ėmė kurstyti fanatikes katalikes davatkas ir politiškai atsilikusius amatininkus, tarnus, kiemsargius, virėjas, kad jėga, visi drauge neleistų lietuviams paimti bažnyčios... Paimti bažnyčią – pamaldoms šitokia paprasta mužikų kalba, kurios Viešpats Dievas ir klausyti nepanorės...
Pagaliau atėjo diena, graži pavasariška kovo mėnesio diena, kai Švento Jokūbo bažnyčioje buvo paskirtos pirmosios lietuviškos pamaldos.
Susirinko daug lietuvių. Bet dar daugiau prisigrūdo į aikštę prie bažnyčios lenkų: beždžionsnukės davatkos, linksmi padaužos vaikėzai, raudonveidžiai amatininkai su plačiais apsiaustais, jų ištikimi, bet apysausiai ir, kaip visada, gerai nenusiprausę meistrai ir samdiniai, tamsūs, pamaldūs tarnai, kaip mano mama, na ir bukagalviai aplinkinių kaimų šlėktos.
Abi armijos, o labiausiai lenkai, kaip „agresoriai“, atėjo su lazdomis, kukiais, tvirtais skėčiais, 0 kas ir akmenų prisidėjęs į kišenes – jei tektų kautis...
Muštynės lenkų išprovokuotos, aišku, įvyko. Pėsti ir raiti policininkai vaikė minią, kuldami kardų šonais, kapodami rimbais. Daug žmonių – lietuvių ir lenkų – suėmė. Visus tempė į nuovadą Dominikonų gatvėje, prie gaisrininkų komandos.“
 |
| M. Hareckis Minsko kalėjime. |
Karui prasidėjus
Visai kitokį Vilnių piešia M. Hareckis prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui. Ypač po rusų kariuomenės pralaimėjimų, kai atsirado vokiečių okupacijos grėsmė: „Kasdien iš stoties eina ešelonas po ešelono. Išvažiavo gubernatorius, archiriejus, išvažiavo valdininkai, popai, žandarai, policininkai, šnipai, daug turtingų žydų, o taip pat ir vienas kitas lenkų komersantas.
Išvežė relikvijas iš Dvasios vienuolyno, išvežė vertingesnius archyvinius dokumentus, retas senas knygas, bankų pinigus, Jekaterinos, Muravjovo paminklus. Jų pjedestalai kaip apluošėliai liko styroti, o statulas nuėmė, apkalė lentomis ir artilerijos arkliais nuskraidino į stotį pakrauti į platformas.
Kriminalinius iš kalėjimo, regis, paleido. O politinius visus išvežė – niekas nežino, kada ir kaip. Vežė labai slaptai, po nedaug, tamsią naktį. Nuvežė kažkur toliau nuo fronto, į Rusijos gilumą, gal į Sibirą...“
Vokiečių okupacija
Karui užsitęsus ir vokiečiams pasidarė nelengva. Gelbėdamiesi nuo bado jie Vilniuje įvedė savo, vokišką tvarką: „Tarp kitko, vokiečiai įsakė ir mieste nepalikti dirvonuoti nė vieno sklypelio žemės. Dykvietėse, skveruose, kiemuose reikėjo daryti ežias. Net visi grioveliai palei gatves buvo sukasti, užsodinti – daugiausia griežčiais ir runkeliais.
Šis vokiečių praktiškumas ir atkaklumas mums, nerangiesiems vilniečiams, kėlė nusistebėjimą. Nors badas jau ir mus buvo pamokęs rūpestingumo...
Jau nebebuvo atsitikimų, kad kas mokėtų baudą už tuščią sklypelį savo kieme. Priešingai, žmonės ginčijosi, barėsi, kad kiekvienam butui išeitų bent metras žemės viršaus.
Vokiečiai davė ir sėklos, visiškai dykai – tik sėk. Neturi kastuvo ar geležinio grėblio – duoda iš karinių dalinių ar iš nuovados – tik eik ir imk. Iš karinių arklidžių ir gurguolių veltui dalina mėšlą.
Kiekvienoje parduotuvėje labai pigiai pardavinėja mineralines trąšas. Verste užverčia lapeliais visomis vietinėmis kalbomis – kaip trąšomis tręšti ežias ir kur ką sėti: ką įsaulyje, ką šešėlyje – tik skaityk, mokykis.“
Štai tokį Vilnių matė baltarusių rašytojas Maksimas Hareckis, tragiško likimo žmogus.
 |
Knygos Vilniuje, Minske
Reikėtų priminti ir kitas M. Hareckio knygas. Jis išleido keletą apsakymų rinkinių: „Run“(Žiemkenčiai) pasirodė Vilniuje 1914 metais,„Dosvitki“(Priešaušriai) – 1926 metais Minske.
Parašė dvi apysakas: „Anton“(Antonas) buvo išleista Vilniuje 1919 metais, „Dvie dušy“(Dvi sielos) –1926 metais Minske.
Dokumentinis meninis dienoraštis „Na imperyjalistyčnaj vajne“(Imperialistiniame kare) išėjo 1926 metais.
M. Hareckis su kitais parengė baltarusių ir rusų kalbų žodynų (1919, 1924 m.), baltarusiškų dainų rinkinį „Narodnyja pesni z melodyjami“(1928 m.)
Dabar Minske, šalia buvusio Baltarusijos kultūros instituto, kuriame M. Hareckis dirbo ir kur buvo areštuotas, jam pastatytas paminklas.
Vilniuje, ant buvusio Vilniaus baltarusių gimnazijos pastato (Aušros Vartų g. 9) sienos, prikalta memorialinė lenta. Joje lietuvių ir baltarusių kalbomis parašyta, kad čia 1918–1923 metais mokytojavo baltarusių literatūros klasikas M. Hareckis.
Autorius yra Baltarusijos rašytojų sąjungos narys