 |
| Paminklas Janui Palachui Prahoje, Vaclavo aikštėje. Nuotrauka: Flickr.com |
1969 metais, protestuodamas prieš Čekoslovakijos okupaciją, įvykdytą Varšuvos pakto valstybių, susidegino Janas Palachas. Šio skaudaus įvykio metinių proga Čekijoje pradėjo veikti informacinis portalas apie protesto vardan susideginusius žmones. Puslapyje nuodugniai aprašytas ne tik Palacho likimas, tačiau ir 13 kitų susideginimų, protestuojant prieš neteisybę ir priespaudą: Sovietų Sąjungoje, socialistinio lagerio valstybėse, Vietname, Kinijoje, Tunise.
Anot Čekijos instituto, tiriančio totalitarinių režimų nusikaltimus, bendradarbio Petro Blažeko, per pastaruosius 50 metų taip protestavo šimtai žmonių. Blažekas primena, kad dėmesys į tokią radikalią protesto formą kaip susideginimas buvo atkreiptas po to, kai 1963 metais Saigone, siekdamas atkreipti dėmesį į Pietų Vietnamo vyriausybės vykdomus vienuolių persekiojimus, susidegino budistų vienuolis Thich Quang Ducas.
„Šį jo poelgį labai dažnai išnaudodavo įvairių šalių komunistinės vyriausybės, norėdamos įrodyti, kad Pietų Vietname esą klesti neteisybė. Puslapis „Gyvieji fakelai“ skirtas daugiau įvykiams Europoje. Labai dažnai tie, kurie susidegindavo soclagerio šalyse, protestavo prieš tuos pačius įvykius, kaip ir mūsų tėvynainis Janas Palachas. Mes taip pat pridėjome pačius garsiausius susideginimo atvejus pasaulyje – ir tuos, kurie įvyko prieš daugelį metų, ir tuos, kurie įvyko neseniai“, – Radio Svobodai sakė Petras Blažekas.
„Jie verčia ieškoti atsakymų į daugelį klausimų. Visų pirma kalbant apie fundamentalias žmogaus teises, kurių pažeidimas gali paskatinti žmogų pasirinkti mirtį. Čia taip pat iškyla mirties dėl kitų klausimas, teisingumo ir žmogaus vertės klausimas“ (Istorikas P. Blažekas)
Janas Palachas Čekijoje prisimenamas kiekvienais metais, tačiau labai dažnai šis įvykis minimas tik vyriausybei remiant. Šis puslapis – privati Karolio universiteto Filosofijos fakulteto studentų iniciatyva. Kiekvienais metais Jano Palacho, kuris buvo šio fakulteto studentas, susideginimo metinių proga prie memorialinės lentos, pritvirtintos prie pagrindinio fakulteto pastato fasado, jie rengia atminimo akciją. Istorikas Petras Blažekas – taip pat Filosofijos fakulteto auklėtinis. Pabaigęs mokslus, jis prisidėjo prie knygos, skirtos Janui Palachui ir susideginimo atvejams Sovietų Sąjungoje, publikavimo.
Naujame puslapyje pasakojama apie žmonių iš skirtingų šalių likimus. Daugeliu atvejų pasirinkusiems mirtį ugnyje nepavyko pakeisti situacijos, tačiau būta ir išimčių. Įvykiai, kuriuos šiandien žinome kaip „Arabų pavasarį“, prasidėjo po prekiautojo vaisiais ir daržovėmis Muchamedo Buazizio susideginimo Tunise. Jo poelgis sukėlė jaunų tunisiečių protestų prieš prezidento Zin el-Abidino Ben Alio politiką, bangą, nes jis nedarė nieko, kad sumažintų šalyje nedarbą. Šie įvykiai 2011-ųjų sausio 14 dieną privertė Alį atsistatydinti. Kai Buazizis mirė nuo žaizdų ligoninėje, jo pavyzdžiu pasekė jauni žmonės iš kitų arabų šalių – Alžyro, Egipto, Jemeno. Tačiau netgi tais atvejais, kai „gyvieji fakelai“ nepakeisdavo politinės situacijos, kaip pavyzdžiui, 7–8 dešimtmečiuose Lenkijoje, Čekijoje ar Sovietų Sąjungoje, istoriko Petro Blažeko nuomone jų aukų nėra beprasmės:
„Jie verčia ieškoti atsakymų į daugelį klausimų. Visų pirma kalbant apie fundamentalias žmogaus teises, kurių pažeidimas gali paskatinti žmogų pasirinkti mirtį. Čia taip pat iškyla mirties dėl kitų klausimas, teisingumo ir žmogaus vertės klausimas. Tai labai svarbios problemos.“
Patį didžiausią tyrimą, skirtą susideginimams, atliko Oksfordo universiteto profesorius Michaelis Biggsas. Jis aprašė 533 tokius atvejus, įvykusius skirtingose šalyse nuo 1963-iųjų iki 2002-ųjų. Biggsas, kaip ir naujojo puslapio autoriai, atkreipia dėmesį į tai, kad tokią protesto formą dažniausiai rinkdavosi Azijoje. Kad padarytum tokią išvadą, nebūtina būti mokslininku. Tam reikia tik atidumo sekant naujienų laidas. Nuo 2009-ųjų, protestuodami prieš Kinijos politiką Tibete, susidegino mažų mažiausiai 92 Tibeto vienuoliai. Vien tik praėjusių metų lapkritį užfiksuoti 28 tokie atvejai, tarp kurių ir vienas britas, padegęs save budistų vienuolyne, Prancūzijoje.
Tokio elgesio paaiškinimą galima aptikti induizmo ir budizmo filosofijoje, kur stipri aukojimo tradicija. Džatakose, neilgose istorijose apie buvusius Budos gyvenimus, susideginimas minimas kaip pasiaukojimo dėl kitų būdas. Induistai padarė įtaką ir kinų budistams, kurie mano, jog pirmasis protestas prieš jų teisių pažeidimus Kinijoje įvyko VI amžiuje. Budistų vienuoliai pabrėžia, jog tokią radikalią protesto formą jie renkasi, kad „nedraugų širdys sudrebėtų“. Nepaisydamas to, Tibeto dvasinis lyderis Dalai Lama ne kartą prašė jų susilaikyti. Kinijos valdžiai, kaltinančiai jį Tibeto separatistų palaikymu, Dalai Lama atsakė, kad komunistinės Kinijos lyderiams atėjo laikas suvokti naują realybę ir atsisakyti totalitarinio valdymo formų.
Totalitarizmas – pati dažniausia tokių kraštutinių protestų priežastis. Pirmasis iš jų buvo lenkas Riszardas Siwiecas. Jis bandė susideginti 1968-ųjų rugsėjį „Dešimtmečio“ stadione, Varšuvoje, protestuodamas prieš Varšuvos pakto kariuomenių įvedimą į Čekoslovakiją. Jo poelgis saugumo tarnybų dėka buvo nutylėtas, tačiau netrukus Vaclavo aikštėje susidegino Janas Palachas. Šią naujieną paskelbė ne tik Vakarų pasaulio, bet ir soclagerio šalių žiniasklaida. Per keletą vėlesnių mėnesių Čekoslovakijoje tokiu būdu protestavo 3 žmonės.
Praėjus trejiems metams nuo Palacho mirties, protestuodamas prieš Lietuvos okupaciją ir rusifikaciją, pagrindinėje Kauno gatvėje susidegino vakarinės mokyklos moksleivis Romas Kalanta. Jo užrašų knygelėje rado žodžius: „Dėl mano mirties kaltinkite tiktai santvarką.“ Kalantos laidotuvių dieną kilo demonstracija, o protestai tęsėsi dvi dienas. Juose dalyvavo daugiau nei 3 tūkst. žmonių, 402 iš jų buvo areštuoti. Praėjus kelioms dienos po šių įvykių, Kalanta buvo pripažintas psichiškai nesveiku. Soclagerio šalyse apie nesveiką psichiką buvo kalbama kiekvieną kartą, kai valdžia susidurdavo su susideginimu. Apie daugelį jų – Krymo totorių Musa Mamutą, rygietį Ilją Ripsą, ukrainietį Vasilijų Makucją ir kt. – sužinota tik sugriuvus Sovietų Sąjungai.
Vertė Zigmas Vitkus
Radio Svoboda ir Bernardinai.lt