Jėzus kalbėjo minioms:
„Su Dievo karalyste yra kaip su žmogumi, kuris beria dirvon sėklą. Ar jis miega ar keliasi, ar naktį ar dieną, sėkla dygsta ir auga, jam visiškai nežinant kaip. Žemė savaime duoda vaisių: pradžioje želmenį, paskui varpą, pagaliau pribrendusį grūdą varpoje. Derliui prinokus, žmogus tuojau imasi pjautuvo, nes pjūtis atėjo“.
Jėzus dar sakė: „Su kuo galime palyginti Dievo karalystę? Arba kokiu palyginimu ją pavaizduosime? Ji – tartum garstyčios grūdelis, kuris, sėjamas dirvon, esti mažiausias iš visų sėklų žemėje, bet pasėtas užauga ir tampa didesnis už visas daržoves, išleidžia plačias šakas, taip kad jo pavėsyje gali susisukti lizdą padangių sparnuočiai“.
Daugeliu tokių palyginimų Jėzus skelbė žmonėms žodį, kiek jie sugebėjo suprasti. Be palyginimų jiems jis nekalbėdavo, o savo mokiniams skyrium viską išaiškindavo.
Kiti skaitiniai: Žyd 10, 32–39; Ps 37
Evangelijos skaitinį komentuoja Vincas Kolyčius
Dangaus karalystė panaši į žmogų, kuris dirvoje pasėjo sėklą. Dangaus karalystė panaši į garstyčios grūdelį. Evangelijoje pagal Matą dar pasakyta, kad dangaus karalystė panaši į raugą. Šių trijų sakinių pakanka suprasti, kad Jėzus čia kalba apie dangaus karalystę, esančią vis dėlto žemėje. Vien tik žemėje yra vieta augti augalams ir piktžolėms, vien tik žemėje yra tešlos, kurią reikia rauginti. Galutinėje karalystėje viso to nebus.
Palyginimas apie garstyčios grūdelį, išauginantį medį, vaizduoja Dievo karalystės augimą žemėje. Dievo karalystė kilo iš grūdelio. Ji ta pati pačiam Jėzui, „grūdui, kritusiam į žemę ir apmirusiam“. Tačiau iš šio kritusio grūdo gimė visas kūnas, t.y. Bažnyčia. Ji tapo dideliu medžiu, savo šakomis apimančiu visą pasaulį. Ir mes visi esame vieni iš tų paukščių, susisukusių lizdus didžiame medyje – dangaus karalystėje. Ta karalystė prasideda nuo visų, kurių širdys yra atviros Dievo žodžiui ir iš lėto keičiasi. Matome, kad dideli dalykai dažniausiai prasideda iš mažų. Jėzaus mokinių būrelis buvo mažas, bet jų skelbiama Geroji Naujiena pasklido po visą pasaulį.
Šiandien Jėzus kalba ir mums, kad nepritrūktume drąsos, bijodami, jog esame „maži“, nereikšmingi ir nieko negalime padaryti. Jis mums primena, kad, liudydami savo tikėjimą, galime keisti savo aplinką, galime keisti pasaulį. Sėkla pati iš savęs negali keistis, kol ji nėra pasodinta žemėje, taip pat ir mes negalime pasikeisti, pakeisti savo gyvenimo, bet turime laukti, kol Dievas mums suteiks Šventosios Dvasios galią. Tik kai visiškai atsiduodame Jėzui Kristui, tada mūsų gyvenimas keičiasi, veikiant Šventajai Dvasiai, kuri gyvena mumyse. Apaštalas Paulius sako: „Mes nešiojamės šitą lobį moliniuose induose, kad būtų aišku, jog ta galybės gausa plaukia ne iš mūsų, bet iš Dievo“ (2Kor 4, 7) Tikėkime, kad prisiartino Dievo karalystė.
Šventoji Dvasia, liepsnok mano širdyje, padidink mano uolumą ir pastangas kurti Dievo karalystę šioje žemėje, keisk mane ir parodyk tuos momentus, kada aš nukrypstu nuo Jėzaus nurodyto kelio.
Bernardinai.lt
Evangelijos komentarų archyvas
Šventasis Raštas internete lietuviškai
