Aleksandras Alekseičikas Kirinovas (g. 1940 m. Minske) – Lietuvos psichoterapeutų patriarchas, lietuviškosios psichoterapijos kūrėjas, nusipelnęs Lietuvos gydytojas, Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro ribinių būsenų skyriaus vedėjas. Pirmus trejus savo gyvenimo metus praleido Minske, vėliau nuo 1946 m. gyvena Naujoje Vilnioje. Iš Baltarusijos šeima pasitraukė dėl vokiečių politikos. Mokėsi vietinėje rusų mokykloje. Baigęs mokyklą, įstojo studijuoti medicinos į Kauno medicinos institutą. Vėliau persikėlė studijuoti į Vilnių, VU MF. Baigęs medicinos studijas, trejus metus atliko praktiką Utenos psichiatrinėje ligoninėje. Stažavosi užsienyje: Varšuvoje, Prahoje, Berlyne, Maskvoje. Vienas iš jo mokytojų - VU doc. Napoleonas Indrašius, taikęs hipnozę, ja gydęs, maždaug nuo 1959 m. kėlęs idėjas kaip pradėti lietuvišką psichoterapiją, kurias pirmasis pradėjo įgyvendinti Alekseičikas. 1967 m. įsteigė pirmąjį Lietuvoje psichoterapijos kabinetą. Pradėjo vesti grupinės terapijos seminarus, psichoterapiją dėstė gydytojams bei psichologams. Vėliau sukūrė atskirą psichoterapijos skyrių. Alekseičikas yra parašęs knygų, viena iš garsesnių - ,,Gydyti gyvenimu". Jo gyvenimą ir pasaulėžiūrą atskleidžia knyga „Gyvename kartą, bet kiekvieną dieną". Tai gydytojas legenda.
Kaip atradote savo pašaukimą? Ar daug ieškojote, klydote, abejojote?
Paprastai atradau savo pašaukimą. Mano tėvai buvo gydytojai, mano sesė, vyresnė dvylika metų, buvo gydytoja, taigi mano kelias buvo aiškus: tradiciškai - į mediciną. Nors niekas manęs nestūmė, sakė, kad galiu išsirinkti, ką noriu, bet turbūt geresnės profesijos nėra. Be to, medicinoj labai daug sričių: patinka chirurgija – būsi chirurgu, patinka tinginiu būti – tuomet tau tinkamiausias rentgenologo darbas.
Kai pradėjau medicinos studijas, tada lengvai atradau, kad įdomiausia man sritis yra žmogaus siela. Nors tėvas buvo geras chirurgas ir norėjo, kad ir aš toks būčiau, pasirinkau psichiatriją. Ji taip pat skaidosi: gali tyrinėti, kaip vaistai žmogų veikia, kaip psichiatrija, kaip tikėjimas. O ypač dėl to, kad buvo uždraustas tikėjimas, man labiausiai ir rūpėjo šis aspektas. Be to, daug protingų žmonių šitoje srityje yra. Sakoma, kad chirurgas mažai žino, daug gali; psichiatras daug žino, mažai gali; terapeutas nieko nežino ir nieko negali. Man patiko tai, jog psichiatras daug žino, ir aš tikėjausi, kad ir daug gali. Su tikėjimu dirbdamas įsitikinau, kad tikrai įmanoma daug padaryti.
Kas yra Jūsų autoritetai? Ką laikote savo mokytojais? Kodėl?
Daug autoritetų (rodo ant sienos pakabintus portretus). Daug mokslininkų yra gavę Nobelio premijas, bet tarp jų nerasi psichiatrų. Tai – labai sudėtinga sritis. Vienas didžiausių mano autoritetų, filosofas ir psichiatras Karlas Jaspersas yra sakęs, kad psichiatrijoj genijų, deja, nėra, bet labai protingų žmonių - pilna. Aš jau 50 metų dirbu šitą darbą ir sovietmečiu, kai pas kitus ant sienos kabėdavo leninai, stalinai, aš buvau pasikabinęs šiuos žmones (vėl rodo ant sienos kabančius portretus). Aš nieko nedievinu, bet jie yra mano mokytojai: Vladimiras Bechterevas, Viljamas Džeimsas, Simonas Kanstoriumas, Alfredas Adleris, Karlas Gustavas Jungas, Karlas Rodžersas... Taip pat ir mano mokytojas, mano draugas Markas Jevgenjevičius Burno. Niekada pas mane Froidas nekabėjo. Stabmeldžiu niekada nebuvau. Taigi šie yra mano profesijos autoritetai, o gyvenime – pilna kitų.
Kas Jus įkvepia? Kokios knygos, muzika, filmai ir/ar kita?..
Kai aš gimiau, filmų buvo mažai. Draugas Stalinas turėjo tokią koncepciją, kad viskas, kas geriausia, yra Tarybų Sąjungoj. Daugiau nei 20 gerų filmų jų meistrai negali išleisti. Man patikdavo ne daugiau du ar trys... Kai Stalinas mirė, atsirado daugiau gerų: tokie filmai kaip ,,Devynios dienos vienų metų‘‘, ,,Broliai Karamazovai‘‘. Tai filmai, kurie tikrai darė didelį įspūdį ir padėdavo susigaudyti, kas yra tikras gyvenimas, kas yra tikri žmonės, kas yra tikras tikėjimas, o ne koks pseudo. O didžiausią įspūdį darė knygos. Vaikystėje – įvairios pasakos, o po to – grožinė literatūra. Levas Tolstojus – didelis žmogus, didelis filosofas ir tikintis (,,Kame mano tikėjimas‘‘, ,,Dievo karalystė mumyse‘‘), nors per daug originalus, per daug taikiai su Bažnyčia nesugyveno, iš dalies eretikas buvo. Jaunystėj jo autobiografinės knygos man darė didelį įspūdį. Po to Fiodoro Dostojevskio ,,Užrašai iš mirusiųjų namų‘‘ , ,,Broliai Karamazovai‘‘, Nikolajus Leskovas, giliai tikintis žmogus, antirevoliucionierius. Rusų sidabrinis amžius ir t.t. Vėliau atėjo laikas skaityt savo profesinę literatūrą: kad ir tas pats Karlas Jaspersas parašė knygą ,,Bendra psichotologija‘‘. Kai ją atsiverčiu, negaliu užversti ar čia būtų depresija ar siplnaprotystė – taip įdomiai rašo.
Ką galvojate apie mus, šiuolaikinį jaunimą?
Jei su humoru reikia pasakyti, tai kol kas galvoju, kad esate jauni ir durni. Tikiuosi, kad su laiku tai praeis. Sakoma, kad jaunystė – tokia liga, kuri gana greitai praeina. Juk palyginti su manim, tai jūs nei karo matę, nei stalinizmo, komunizmo savo kailiu nejautėt. Kas jūs esat tokie? Kol kas niekas. Kaip Vikentijus Veserajevas rašė ,,Gydytojo užrašuose‘‘: ,, Kiekvienas trejų metų vaikas yra genijus, kiekvienas trylikos metų vaikinas yra niekšas.‘‘ Tai yra gryna tiesa. Kai buvau mažas, gyvendamas tarp lenkų, puikiai išmokau jų kalbą. Būčiau gyvenęs tarp vokiečių ar italų, ir tas kalbas būčiau pramokęs. Po to trisdešimties metų būdamas mokiausi anglų kalbos... Tai tik paskaityt ką galiu, bet kalbėt negaliu išmokt. Taigi iš vienos pusės durniai esat, iš kitos – jau ne tik durniai, bet ir niekšai. Tačiau laikui bėgant tikiuosi iš jūsų bus žmonės. Ne iš visų, bet... Jei Ponas Dievas padės, tai bus.
Tokia čia pas mane išmintis parašyta: ,,Gydytojai skiriasi į tris kategorijas: gydytojas ,,nuo Dievo‘‘, gydytojas ,,Dieve, padėk‘‘, gydytojas ,,Neduok, Dieve‘‘. Tikiuosi, kad jūs visi būsit žmonės su Dievu, nors gal atsiras ir vienas nuo Dievo. Bet bijau, kad tarp jūsų bus ir tokių: ,,Neduok Dieve‘‘...
Kaip informacinės technologijos keičia mūsų visuomenę? Ar naudojatės socialiniais tinklais?
Internetas, man atrodo, yra didelis šiukšlynas. Labai sunku atrasti, kas iš tikrųjų ten yra vertinga. Dėl to aš praktiškai juo nesinaudoju. Kad technologijos keičia, kad veikia, kad atsirado interneto narkomanų, kurie sėdi ir sėdi – tai tiesa. Anksčiau, jei norėjau mergaitę sau išsirinkti, aplink jų buvo dešimt, dvidešimt. Dabar įlįsk į internetą ir galėsi iš tūkstančių išsirinkti. Bet manosios buvo tikros gyvos, o ten... Iš tūkstančio šimtąkart sunkiau išsirinkti nei iš dešimt. Tačiau moksle technologijos tai tikrai padeda: paspaudžiu – gaunu informaciją. O šnekant apie žmogiškus santykius, tai nereikėtų to daryt per internetą. Aš nenoriu būti prieinamas gydytojas. Mano asmeninį telefoną žino penki šeši žmonės. Toks mano požiūris, bet toleruoju ir kitas nuomones.
Kodėl svarbu išlaikyti tautinę tapatybę? Ką Jums reiškia ištikimybė Lietuvai?
Tai tikrai yra svarbu. Įsivaizduokit: jūs, visi atėję, būtumėt vienodais veidais. Tai siaubas būtų! Kaip gerai, kad mes visi esame skirtingi. Draugas rusiškai (drugoj) yra kitas (drug). Būtent kitoks kaip aš mane gali papildyti. Šnekant apie ištikimybę Lietuvai, aš veikiau esu ištikimas LDK. Taip, man lenkai, rusai, yra artimesni, nei, pavyzdžiui, žemaičiai, tačiau esu ištikimas LDK paveldui kaip visumai. Mano gimtoji kalba – rusų ir baltarusių. Aš visai kitaip šias kalbas jaučiu. Pavyzdžiui, kaip rusiškai skamba duša ir duch, o lietuviškai – siela ir dvasia – man skamba jau ne taip gerai.
Jei išsigandot, tai galiu pasakyti, kad aš esu mažas Lietuvos patriotas. Bet tas mažas mano patriotiškumas yra gerokai didesnis nei kai kurių didelis patriotiškumas. Jie tik taip save vadina – patriotais. Kai čia susirenka gydytojų taryba ir direktorius durnystes plepa, jie visi jam pritaria, o aš sakau – čia yra kvailystės. Vienintelis tikras lietuvis – laisvas, nepriklausomas – šioj ligoninėj esu aš. O jie visi padlaižūnai, nors ir dainuoja ,,Ant kalno mūrai, joja lietuviai‘‘. Nei kalnų jie matę tikrų žmogiškų... ,,Lietuva tėvynė mūsų‘‘ jiems nieko nereiškia, o man reiškia. Aš gimiau Minske, mano tėvynė – Lietuva. Čia viskas gana sudėtinga.
Kokie dalykai Jums svarbiausi bendraujant su kitu žmogumi?
Dalykai man nesvarbūs. Svarbi esmė. Esmė, kad duševni (kaip prie širdies dėk). Jei ką darau, tai iš savo įsitikinimų. Jei ką darau profesionaliai, tai žymiai geriau nei iš idėjos. Bet geriausia, kai darau kažką nuo dūšios. Taip pat svarbu su meile dirbti: kad ne aš daryčiau darbą, o darbas man darytųsi nuo sielos, dūšios... Kai širdis sustyguoja, viskas einasi kaip sviestu patepta.
Kada jaunas buvau, svarbus buvo grožis. Ne tik moterų. Atkreipdavau dėmesį, ar žmogus simpatiškas, patrauklus, gražus savo veiksmais. Bet laikui bėgant, kai pradėjau jaust kitą sielą, mano siela atsivėrė. Tai tapo svarbiausia.
Be to, žmogus turi būti kultūringas, apsiskaitęs, literatūrą išmanantis. Svarbiausia – poeziją: porą eilių pasakai ir viskas darosi iš karto aišku. Pavyzdžiui, po 10 metų grįžęs iš karo tarybinis poetas pasakė: ,,Aš buvau tam kare, dabar karas tęsiasi manyje‘‘. Kaip įdomu.
Aišku, kad tikėjimas taip pat yra svarbus, nors ne toks svarbus kaip kitka, nes tikrų tikinčių žmonių yra mažai.
Kokie yra Jūsų ryškiausi vaikystės ir mokyklos metų atsiminimai?
Iš vaikystės svarbiausieji: kaip aš myliu tėvą, kaip aš džiaugiausi, kai jis grįžo iš lagerio. Dar atsimenu, kaip mus bombardavo, kaip bombos krito. Mes nepribėgome prie slėptuvės, dar buvo likę 100 metrų, atsigulėm, o bombos krito. Taip pat atmenu, kaip slėptuvėj sėdėjom ir bombos krito. Esu matęs, kaip į žmogų šaudo: jis bėga kaip beprotis, slepiasi, o į jį šaudo. Po to dar išliko atminty, kaip mano tėvą gerbia, koks jis yra geras gydytojas ir kad aš esu dviejų gydytojų sūnus. Tai įpareigojo. Be abejo, kelionės: kaip su tėvu keliaudavau, žuvaudavau, į mišką eidavau grybauti ir t.t. Vienuose atsiminimuose skaičiau, kad JAV senatorius rašė dienoraštyje: ,,Šiandien su sūnumi gaudėm žuvį. Diena – šuniui ant uodegos.‘‘ O jo sūnus rašė taip: ,,Šiandien su tėvu gaudėm žuvį. Tai buvo geriausia diena mano gyvenime.‘‘ Aš irgi daug tokių dienų turėjau savo gyvenime...
Taigi, išliko daugybė įspūdžių. Ačiū Dievui, nėra tokio vieno, kuris stovėtų akyse ir mane persekiotų. Jų įvairių yra.
Ar tikite pasirinkimo laisve? Ar matote gamtoje harmoniją, grožį, ar tik atsitiktinumų grandinę?
Be abejo matau harmoniją ir pasirinkimo laisvę. Tačiau abejoju, kad jūs susigaudot, kas yra laisvė.
Prieš porą dienų buvo visų daktarų delegatų suvažiavimas Šiauliuose. Ten kalbėjome apie laisvę... Vienas gydytojas iš Druskininkų, jaunesnis truputį už mane, pasakė: ,,Ką galiu pasakyti apie dabartinę mūsų mediciną. Jau prieš 15 metų girdėjau, kad ne tokios Lietuvos mes tikėjomės. Aš galiu pasakyti, kad ne tokios medicinos aš tikėjausi.‘‘ Laisvė yra, bet visai ne tokia, kokios mes tikėjomės. Yra pasirinkimas, bet kaip sunku tame pasirinkime įsitvirtinti. Ne tik žinoti, kodėl taip yra, bet tapti pačiam laisvam. Tame suvažiavime kitas gydytojas taip pat protingai sakė, kad prie komunistų virš jo sėdėjo porą svolačių, o dabar jis mato virš jo sėdint porą šimtų svolačių ir jį valdant. Yra nelengva elgtis laisvai, kai virš tavęs tokie sėdi. Pavyzdžiui, gulėjo čia mergina, kuri persipjovė sau venas ir vaikščiojo po skyrių ir triumfavo. Mes ją į palatą už grotų pasodinom. Po savaitės buvo reikalauta, kad grąžintų ją čia. Susirinko komisija ir nutarė, kad ji čia būtų perkelta. Daktarai sutiko, bet aš nepriėmiau. Jei ji tokius dalykus daro, tai negali būti tarp padorių žmonių. Aš pasikviečiau savo visą skyrių ir sakiau tai komisijai: ,,Gerbiami bepročiai ir puspročiai, jei pervesit šitą ligonę, tai mes visi išeisim iš darbo.‘‘ Reikia mokėti savo laisvę apginti. Tai nėra malonus dalykas, bet užtat aš esu laisvas, nors ir esu gavęs tris papeikimus, vieną pastabą ir pasiūlymą išeiti geruoju. Neišsigandau. Demokratija ir laisvė yra įdomūs dalykai. Jais naudojuosi ir net piktnaudžiauju.
Ar tikite likimu, Apvaizda? Ar yra tekę kreiptis pagalbos į Išganytoją?
Tikiu likimu, ypač jei likimas yra mano, tas, su kuriuo susidraugauju. Taip pat likimu, kurį išsirenku pats, o ne mano direktorius ar konsultavimo komisija man išrenka. Mano likimas sako, kaip aš turiu elgtis, ir man padeda.
Į Išganytoją kreipiuosi kiekvieną dieną. Ypač man patinka istorija, kai kažkada buvęs žymus rusų karvedys Aleksandras Suvorovas gavo medalį iš austrų, kuriems padėjo tvarkytis su Napoleonu ir kitais priešais. Ant vienos medalio pusės vokiškai buvo parašyta Gott mit uns, ant kitos rusiškai – snami Bog. Suvorovas pažiūrėjęs į medalį, pasakė, kad tai tiesa, kad Dievas su mumis, tačiau kitoj pusėj turėję būt parašyta y bog snimi (Ir sudiev), nes austrai juk jį buvo pardavę, jam teko bėgti nuo prancūzų per Šveicariją... Bet tikiu šitu posakiu, kad Dievas su manim, bet yra ir kita pusė - visokių žmonių yra.
Parengė Gintė Gylytė