 |
|
Astos Plechavičiūtės nuotrauka |
Žvelgiu į Kalnaberžės dvaro nuotrauką, aptikęs kažkur internete. Labai geras paminklas mūsų paveldui pašlovinti. Labai. Tiek materialiniam, tiek dvasiniam. Net specialistų išvadų nereikia, nuotrauka įtikina: pastatas 2014-ųjų gali ir nebesulaukti, kol bylinėjamasi teismuose. Daugybė tokių „kalnaberžinių“ istorijų. Prie kiekvieno iš kelių šimtų tvarkytinų dvarų nepastatysi paveldosaugininkų brigados, tačiau...
„Jei būčiau dvaras, tai pabėgčiau“, – taip mąsčiau apie šią Gintaro Beresnevičiaus knygos pavadinimo parafrazę, klausydamasis kultūros ministro Šarūno Biručio abstrakčių postringavimų apie jo gerus norus išsaugoti paveldą, kalbėtis su politikais, siekti europinių fondų išmokų. Na, tai puiku, žinoma, kad rūpinsitės, ministre, kad būsite atviras dialogui, kad rūpinsitės ministerijos viešaisiais ryšiais. Tačiau bijau, kad kadencija pralėks dangstantis vien pranešimais apie valstybiškai reikšmingus pokalbius ta ar kita svarbia tema paveldosaugos srityje. Žinoma, kritikuoti taip ilgai galvos neturėjusios ministerijos galvą ne visai sąžininga, ypač, kol ji dar tik kojas apšyla, bet labai džiaugčiausi suklydęs. Vis dėlto niekaip negaliu sutikti, kad, keičiant požiūrį į paveldą, reikia pradėti „nebūtinai nuo savininkų“.
„Ne, na tikrai, jei būčiau dvaras ir negalėčiau pabėgti, tai bent nusiskandinčiau. Turbūt dalis mūsų dvarų senovėje taip ir elgėsi dėl nepakenčiamų šeimininkų ar savininkų elgesio“, – neapleido įkyrios suicidinės mintys klausantis ministro. O jis tuo metu maloniai tęsė mintį: „Valstybė esame mes ir turime susitarti, ar tam skirsime dėmesio ir išsaugosime, ar visą naštą užversime ant nelaimingo asmens, kuris per neapsižiūrėjimą dvarą įsigijo ir dabar neturi tokių galimybių ar nemato panaudojimo perspektyvų.“
Atmesdamas spekuliacijas „valstybė – tai mes“ vardu, noriu pasakyti, kad man kažkaip negaila tų vargšelių, per „neapsižiūrėjimą įgijusių“ dvarą. Man atrodo, jog nuo asmeninės savininko atsakomybės bei iniciatyvos daug daugiau priklauso, nei nuo iš viršaus numetamos ganėtinai efemeriškos valstybinės šeimininkiškos globos, kuri taip gražiai padės augti mūsų vaikaičiams, o dabar dar pasitarkim...
Kol LRT Radijo laidos „Kultūros savaitė“ vedėja Jolanta Kryževičienė kuo konkrečiau bando išklausti vis abstrakčiau kalbantį pašnekovą, – „galbūt rasti tiesioginių rodiklių labai sunku, bet netiesioginių, kad kultūra didina darbo produktyvumą, gerina nuotaiką, mažina sergamumą ir t. t., yra“, – fantazuoju toliau.
Jei jau kalbame apie sveikas iniciatyvas, investicijas į žmogų nuo mažumės ar į viso gyvenimo kultūrinimąsi“, tai siūlyčiau iš karto pradžiuginti mielus Lietuvos žmones, valstybiniu mastu skiriant kas mėnesį mokamas stipendijas tenkinti šiuos poreikius (ar bent tų poreikių atsiradimui). Mokslinė fantastika? Ne! Yra realių analogų. Štai Mariaus Buroko apžvalgoje paminėta Brazilijos kultūros ministrė, kuri įpareigoja valstybę „nepaisydama tos nelemtosios krizės, darbininkams kas mėnesį mokėti po 50 realų (64 litų) mėnesio stipendiją, skirtą kultūros renginiams: muziejams, teatrams, knygoms.“ Rizikinga būti apšauktam populistu ir likti nesuprastam, tačiau dabartinė Vyriausybė jau yra paskelbusi gausybę populistiškiau atrodančių programinių nuostatų.
Deja, kultūrai vietos net ir tarp jų sunkiai rastum. Tad, svajoju toliau, svarus valstybės indėlis būtų bent jau konkretus konkretaus kultūros žmogaus pasiūlymas, o ne stovėjimas po kultūros skėčiu, kol pasibaigs lietus. Kitaip interviu pabaigos žodžiai „manau, kad viską, kas buvo gera, reikia tęsti“ ir liks tik gerais, bet nieko nesakančiais žodžiais.
Na, o kol toje kultūros institucijoje bus aiškinamasi ir aiškinama, kas buvo gera, manau, ir toliau galiu drąsiai rašyti dvarų emigracijos tema.
Ir ne tik dvarų. Pasak VGTU profesoriaus emerito Konstantino Jakovlevo-Mateckio straipsnyje teigiama, kad Lietuvoje yra bent 300 saugotinų parkų. Spėju, kad dažnas tų parkų irgi mielai bėgtų iš šio krašto bent iki kaimyninės Lenkijos, o iš ten – gal prasmuktų piečiau kur nors... kur irgi yra bėdų, bet vis tiek su paveldu kažkaip prasmingiau elgiamasi – įdomu, ar dėl valstybinio, ar dėl asmeninio gebėjimo pamatyti žodyje „paveldosauga“ ne tik „paveldėjimo“, bet ir „saugojimo“ reikšmę.
Štai švilptelėčiau kokiam Sereikiškių parko (Bernardinų sodo) senajam ąžuolui, ir bėgte bėgtų jis nuo Vilniaus mero ir jo aplinkosauginių komisijų neatsigręždamas. Jei neteko matyti, kaip po „apgenėjimo“ atrodo vienas seniausių sostinės ąžuolų, galite pasigrožėti atėję iš kitos Vilnios pusės... Belieka spėlioti, atsigaus-neatsigaus... Pirmą kartą, kai pamačiau, užėmė kvapą...
O pereinant prie šio parko pertvarkymo modelio apskritai – pritarčiau aukščiau paminėtame straipsnyje specialisto išsakytai nuomonei: „valdininkai improvizuoja ir toliau siekia „pataisyti ir pagražinti“ Sereikiškių parką, taip sunaikindami jo autentiškumą ir vietovės dvasią. Ir įdomiausia, kad jie tai daro neva norėdami „patenkinti miestiečių, o ypač vaikų, poreikius“. Tokių „kilnių tikslų“ Vilniuje jau būta. Taip carinės okupacijos metais miestiečių labui „sanitariniais“ tikslais miesto širdyje buvo nugriauti Valdovų rūmai, sovietmečio metais „kultūros kėlimo“ tikslais pagrindinė sakralinė šventovė – Arkikatedra paversta paveikslų galerija...“
Taigi, jei 30 procentų dvarų (ačiū Jolantai Kryževičienei už tikslią statistiką LRT radijo „Kultūros savaitėje“) nuo Nepriklausomybės atgavimo pradžios jau yra sunykę, o parkų tvarkymo problemų irgi ne mažiau, tai nenustebčiau... kad...
... kad po daugelio metų, vieną gražų rytą, tarkim, mieli vilniečiai vietoj parko ras tik paviljonus ir žaidimų aikšteles, ir Vilnios krante išraižytą raštelį „Nepykit, daugiau nebegalėjau.“
P. S. Kažkur po upės vandeniu skambteli vienišas varpas... 2030-ųjų metų pradžia nežada nieko gero... Ministras atsiduso, pakėlė galvą, įkvėpė ir vėl paniro ataskaitos popierius: „dvarų emigracija šiemet siekia beveik 80 procentų, parkai susivienijo, puldinėja būriais, ypač Lietuvos vidury, o Kėdainių rajone kažkas ant Nežinomo dvaro kapo vis pasodina gėlių...“