Eidami į Benignos Kasparavičiūtės tapinių parodą jautėme, kad privalome užduoti sau šiek tiek klausimų, iš kurių pirmasis – ir kurgi, po velnių, mes einame? Retoriškas šio klausimo, gal labiau šūksnio, pobūdis galėtų (taip pat ir mums patiems) atskleisti, kad nesame visiškai tikri, ar tikrai turėtume pamatyti tai, kas savaime, regis, nėra užtektinai tikra – bent ne tiek tikra, kad nedvejodami įstengtume pavadinti tai menu (ar manieringiau – „menais“), ir tuomet, nė minutės nedelsdami, būtume pasirengę užduoti antrąjį klausimą, kuris, žvelgiant tam tikru rakursu, išplaukia iš pirmojo: ar mes tikrai einame?
Be abejo, mes suvokėme, kaip keistai ir, deja, kvailai tas klausimas skamba, bet kadangi parodos autorė anksčiau buvo iškėlusi klausimą „Kokia yra šiuolaikinės tapybos samprata tapyboje?“, mes taip pat privalėjome žvelgti į savo judėjimo (plačiau žvelgiant – veiklos) būdą dėmesingai, akylai ir be perstojo klausti savęs: kiek mūsų ėjime ėjimo? Ar pasikartojantys kojų judesiai sukuria ėjimo fenomeną, ar tik jo imitaciją? Ar eiti, net jei naiviai ir nepagrįstai susietume šį veiksmą su Valdo Papievio „Eiti“, galima ir neinant, – jei taip norisi ėjikui ir žiūrovams? Na ir pagaliau paskutinis klausimas (tiesa, su ankstesniaisiais susijęs tik iš dalies): tapyba. Klaustuko ties šiuo žodžiu nedrįsome padėti, nes žinojome, kad nūdieną šis žodis savaime turi klausiamąjį pobūdį, jo reikšmė susijusi su jį tariančiojo nepasitikėjimu, nuostaba, ryžtu tuoj pat jo reikšmę permąstyti savaip, todėl ir sakėme – tebūnie jis tekste (ir kontekste) be klaustuko. Tebūnie...
Taigi ėjome į B. Kasparavičiūtės parodą „Tapyba“ Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje ir nepaliaujamai laužėme galvas, svarstėme, dvejojome, niršome, vis užkliūdami už kokio Kunigaikščio Vilgaudo, kaip Grybas dygstančio tarp Pilies gatvės grindinio plytelių. O juk sekdami parodos, kurią netrukus pamatysime, pėdomis ir Laimos Kreivytės, uolutytėliausiai išliaupsinusios parodą savaitraštyje „7 meno dienos“, požiūriu, būtume verčiau turėję jos link artėti Nidos smėlynais, pamatydami juose, – cituoju L. K., – „vokiečių ekspresionistus, Sauliaus Kruopio plenerų panteistus, fotografų seminaro ekshibicionistus, VDA meno kolonistus ir jų haliucinuojančias vizijas“ arba, dar geriau, Sartro pėdomis nūdieną risnojantį kairuolių dievuką Slavojų Žižeką (toks Dainiaus Liškevičiaus neįgyvendintas projektas). Vis dėlto suvokdami, kad B. Kasparavičiūtės „pastarųjų metų kūrybinė tapybos linija yra tapyba savyje arba tapybos tapyboje problematika“, jautėme, jog ir mums maloningai suteikiama teisė savo ėjimą sulaikyti ėjime ir niekaip nesusaistyti jo su parodos problematika – šiurkščiai tariant, neatsigręžiant abejingai praeiti Šlapelių namą, kuriame vyksta paroda, ir kaip kas vakarą žingsniuoti į ŠMC kavinę gerti real espresso, – kavos juodumo tradiciškai derinti prie niūrios nuotaikos.
Šiaip ar taip, kirbėjo nuojauta: kad ir kokio intymumo santykį su paroda pasirinktume, jos poveikį vėliau vis tiek reikės simuliuoti (čia kiekvienas turi savų preferencijų), o konceptą – sukurti, pirmenybę teikiant argumentams, peržengiantiems racionalios diskusijos apie meną priemonių arsenalo ribas, – t. y. veikiau įsivaizdavome save tradiciškai ryjančius mėsainius arba plempiančius kokakolą, negu intelektualiai mintijančius, kuo B. Kasparavičiūtės tapyba skiriasi nuo pradinukų keverzonių.
Mažų mažiausiai būta jausmo, kad tikrasis šios parodos lankymas – tai tekstų apie ją skaitymas ir / arba bajerių skaldymas, bet ne darbų, kurie (būkim atviri) veikiau yra jų imitacija, o ne tikri darbai, stebėjimas; kitaip sakant, suvokėme, kad tekstai ir yra tikrieji darbai, o darbai, kurių, stokojant laiko, būtų galima ir nežiūrėti – tik pretekstas susidomėti tekstais – t. y. tikraisiais darbais, juolab kad tapytoja, kaip jau minėjome anksčiau, kurdama vadinamuosius „darbus“, mūsų patogumui išsivertė su pradinukų lygio priemonių ir idėjų arsenalu.
Štai ši įžvalga mus jaudino, nes jautėme, jog ją plėtodami įgysime teisę be sąžinės graužaties praeiti parodą, be to, ji mums suteikė galimybių šventvagiškai pasilinksminti, teigiant, esą laikantis tokios įžūlios ir keistokos pozicijos, parodos autorystės skeptras pradeda slysti iš prakaituotų ir nuilsusių Benignos rankų, ir, mūsų ciniškai sąmonei vadovaujant, jį netrukus pastebėsime žinomo menotyrininko K. Šapokos, niekuomet neatsispiriančio pagundai pagirti savo žmonos kūrinių ir parodų, arba neseniai minėtos menotyrininkės recenzijos („Tebūnie“) autorės L. Kreivytės, ar net mūsų, riebiai (ir be krislo humoro) besityčiojančių iš šios parodos, rankose.
(Be abejo, drįsome manyti, kad mūsų tekstas apie parodą yra patikimiausias – mes nesirėmėme menotyrininkų išvadomis ir nematėme kūrinių, kurie mums būtų galėję padaryti įtakos. Negana to, įkyriai kirbėjo mintis, jog tai nėra ir nebus tekstas apie parodą, kurios neaplankėme / neaplankysime – tiesiog šis tekstas pats yra paroda, – nes tai, kaip jau minėjome, turbūt yra patikimiausias tekstas apie parodą, kuri yra tekstas, ir, atsižvelgiant į tai, jos autoriai tikriausiai esame mes.)
Štai kodėl susigriebę už galvų patetiškai klausėme savęs: ar gali būti, kad pati B. Kasparavičiūtė, pajutusi, kad jos autorystė, gilinantis į parodos esmę, tampa vis labiau abejotina, ryžosi rašyti (tariamai ironišką) autorecenziją, tarytum įsivaizduodama, kad „Literatūroje ir mene“ publikuotas jos tekstas apie savo parodą yra patikimesnis negu mūsų kliedesiai, kuriuos su malonumu platiname, o gal netgi manydama, kad šitaip pagausino savo mene meno?
Tu klysti, Benigna, – šaukėme, linkdami prieš žvarbų vėją kaip liauni medžiai. Meną mene (kaip ir tapybą tapyboje) dauginti dera šiuolaikiškai, efektingai – sakykim, kasdien vis per pusę sumažinant ekspoziciją ir mažinant ją tol, kol paskutinio paveikslėlio mikroskopinė dalelytė paaiškės esanti nedali. Tuomet meno galimybė rastųsi pačiame dalybų procese (šiuo keliu, akivaizdu, pasuko greta esančios galerijos „Akademija“ personalas, palikęs salėje vieną antrąją Ričardo Nemeikšio „Blizgučių“). Arba, – droviai kuždėjome tarsi patys sau, – derėtų sekti Medalių galerijos pavyzdžiu ir priveržti kiekvieną darbą stipriu trosu – tariamai apsaugoti nuo vagystės, bet iš tikrųjų – pabrėžti didžiulę, tiesiog neapsakomą tų darbų vertę ir svarbą, net nepaisant fakto, kad čionykštėje kultūroje žodis „trosas“ asocijuojasi taip pat su veržimu, smaugimu. O gal geriau, – mąstėme balsu, – K. Šapokai, užuot eksponavus žmonos darbus ir užsiėmus jų kuravimu, reikėjo tiesiog nuo jų atsiriboti, sekant Vienožinskio meno mokyklos dėstytojų, skandalingai atsiribojusių nuo jų natiurmortų pastatymus įamžinusios Aistės Kisarauskaitės, pavyzdžiu – nekyla jokių abejonių, kad tokiu atveju menas rodytųsi nelygstamai vertingesnis, ypač nutuokiant, kokių (teoriškai) tai turėtų pasekmių privačioje šeimyninėje sferoje (tikrai tokių idiliškų vaizdelių kaip Povas / Peacock nepavyktų nufilmuot, – galim prisiekti).
Šiaip ar taip, žvelgdami į žvarbiu ledinio vėjo srautu plūstančią Pilies gatvę, vieną akimirką pajutome, kad negalime pasiduoti tam srautui, nes simboliškai būtume pasirodę bejėgiai, tačiau negalime jo ir įveikti – visų pirma todėl, kad neturėjome pagrindo teigti, neva ko nors siekėme ir kur nors esame. Tą akimirką žinojome: turime atrasti dar kai ką ar ką nors, kas savo buvimo būdu pasufleruotų, kas vyksta, nes patys to nepajėgsime nusakyti; rodos, dar ką tik ėjome į parodą, narsiai irdamiesi prieš Šalto Vėjo Srautą, o dabar šit stovime kažkur lyg Pilies gatvėje tarytum jau būtume iš jos išėję, – apkvaitę ir nustebę, nepajėgdami apibrėžti momento, kada / ar buvome atsidūrę tarp įėjimo ir išėjimo, ir todėl, aišku, negalėdami išreikšti, ką jaučiame, ir ar dėl to, ką jaučiame, jei apskritai jaučiame, yra kalta paroda. (Ar mes buvome į ją užsukę, ar nebuvome? Ar į ją apskritai galima „užsukti“?)
Dievaži, neturėjome laiko mąstyti. Nūn, kai Šaltas Vėjo Srautas jau buvo pastvėręs mūsų palto skverną ir kažkur gudriai švilpdamas tempė, jautėmės taip, lyg niekada nieko išvis nebūtų buvę, jokio meno ir jokių, atsiprašant, galerijų – mūsų smegenims žūtbūt reikėjo kažkokio pašalinio judesio, kažin kokio Protu Neaprėpiamo Akstino Iš Šalies, kuris būtų galėjęs padėti mums susikurti santykį su tuo, ko (ne)pamatėme (tiesa, to nepajėgėme aprėpti protu, – matyt, tai reikalavo ne tokių sudėtingų instrumentų kaip smegenys), tam tikra prasme (nors tai turbūt nepagarbi erezija) – nutapyti, apmąstyti ir pakabinti darbus, kurių pačių, jei juos ir būtume matę, iš tikrųjų būtų per mažai, kad jie (jų?) būtų, – Įtaigiausio Postūmio, kuris čia ir dabar mums atstotų išsvajotąjį, pageidaujamąjį Meno Poveikį, na ir šiaip dar kažko, – kažkokios vienintelės krypties, kuria dera eiti, ir kurios kulminacijoje, priešingai nei suvartojus meno kūrinį, mūsų lauktų Sotumas ir Taika.
Ir mes, – baisu pasakyt, – patraukėme į koldūninę.
