Daugelis vilniečių suvokia, kad anksčiau Vilnius buvo gerokai kitoks nei dabar. Skyrėsi etninė miesto sudėtis, vyravo kitokios socialinės normos ir kitokia architektūra. Adomo Honorio Kirkoro „Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes“ yra puikus vadovas šiai pamirštai praeičiai pažinti.
Būdamas neprastas istorikas ir archeologas, autorius pateikia išsamių miesto objektų istorijų, atskleidžiančių nemažai įdomių faktų. Ypač vertingas šiuo požiūriu yra 17-as pasivaikščiojimas po Vilniuje buvusį senienų muziejų. Bažnyčių aprašymai parodo Vilniuje kadaise buvus įspūdingą meno lobyną, o kalbėdamas apie gatves ir jose buvusius namus, Kirkoras visada primena tų vietovių asmenybes bei jų likimus – tai padeda susidaryti gana išsamų vaizdą apie mieste virusį kultūrinį gyvenimą. Be to, vietomis atsiskleidžia ir Kirkoro plunksnos valdymo meistriškumas. Tai ypač išryškėja iš vaizdžių ir gyvų Pohuliankos, Vingio, Panerių ir Paplaujos aprašymų. Galiausiai Kirkoras, kaip katalikas, nepraleisdavo progos pamokyti dorybingumo. Aprašydamas gamtos grožį, visada primindavo, kad už visa tai turime dėkoti Aukščiausiajam, o vaikščiodamas po Bernardinų ir Rasų kapines Kirkoras ne kartą susimąstydavo apie žmogaus būties trapumą, gyvenimo trumpumą ir mirties prasmę.
Perskaičius Kirkoro „Pasivaikščiojimus po Vilnių“, pirmiausia norisi tiesiog pasvajoti apie pradingusį miestą, jo gyventojus bei kadaise buvusias vaizdingas jo apylinkes ir šiek tiek papykti ant istorijos dalyvių, dėl kurių veiksmų Vilnius prarado didelę dalį savo žavesio bei romantikos. Kita vertus, retas skaitytojas galėtų save susieti su Kirkoro pasakojamu Vilniumi. Juk beveik nėra vilniečių, kurių visi seneliai būtų gimę ir užaugę Vilniuje. Didžiuma šiandienos miesto gyventojų yra atsikėlėlių iš provincijos ar tolimesnių kraštų palikuonys. Tai pasakytina ne tik apie etninius lietuvius, bet ir apie etninius lenkus ar rusus.
Daugelis Vilniaus tyrinėtojų teigia, kad dėl šios priežasties dabartiniai vilniečiai yra praradę ryšį su Vilniaus istorine tradicija, nesugeba jame jaustis patogiai ir priimti miestą kaip savą. Tačiau verta pabrėžti, kad tokia situacija nėra beprecedentė. Pavyzdžiui, 1655–1659 metais, per kazokų siautėjimą, Vilnius neteko apie 80 proc. gyventojų. Maždaug 1790 m., po alinančių karų su Švedija ir Rusija, Vilniaus gyventojų skaičius sumažėjo keturis kartus. O kur dar daugybę kartų Vilniuje siautėjęs maras, choleros epidemijos, gaisrai bei priešų kariuomenių puolimai. Visas šias netektis kompensuodavo atsikėlėliai, panašiai kaip ir dabartinių vilniečių seneliai ir proseneliai po Antrojo pasaulinio karo. Tik kitaip nei mes ankstesnių amžių atvykėliai į Vilnių gebėdavo puikiai įsilieti į miesto tradiciją ir toliau sėkmingai kurti Vilnių. Tad galbūt A. H. Kirkoro balsas iš ankstesnės epochos padės mums ne tik geriau suprasti Vilniaus istoriją, bet ir tapti tikrais jos tęsėjais? Kokie skirtumai išryškėja lyginant Kirkoro Vilnių su mūsų dienų Vilniumi ir kaip turėtume traktuoti tuos skirtumus?
| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
|
Zenekos nuotrauka |
Pirmiausia į akis krinta tai, jog Kirkoro laikais Vilnius buvo visai kitoks. Dabar Vokiečių gatvėje esančioje pėsčiųjų alėjoje prieš karą stovėjo namai. Pilies gatvėje vietoj dabartinių sovietinio stiliaus butų buvo Kardinalija, kurioje veikė paštas. Reformatų skvere anksčiau buvo evangelikų kapinės. Gražius Paplaujos ir Jeruzalės takus, miškus ir trobeles šiandien pakeitė fabrikai ir judrios gatvės. Dominikonų gatvę Kirkoro laikais puošė Sapiegų rūmai ir Bajorų institutas, o netoli Lukiškių buvo maža mečetė. Tačiau verta atkreipti dėmesį ne tik į dabartinio ir Kirkoro laikų Vilniaus skirtumus, bet ir kaip pastarasis skyrėsi nuo dar ankstesnių laikų.
Pavyzdžiui, Kirkoras mini kadaise buvusius Kiškų rūmus Paplaujoje ir Radvilų rūmus dabartinės Mokslų akademijos bibliotekos vietoje. Taip pat užsimenama apie totorių namus Lukiškėse, Vilniaus gynybinę sieną, Žemutinės pilies rūmus, Radvilų rūmus netoli Totorių gatvės. Viso šito rašant knygą jau nebuvo. Iš to peršasi dvi išvados. Pirma, dabartinis Vilnius nėra toks senas ar „viduramžiškas“, kaip kad dažnai teigia populiarūs mitai. Daug kur Vilniuje galima įžvelgti ne tik senosios architektūros grožio, grakštumo, darnos su gamta, mistikos, bet ir aptikti neskoningumo, provincialumo bei sovietinio tipo brutalumo, kuris ypač matyti dabartinėse Vokiečių, Kalvarijų gatvėje su Žaliuoju tiltu ir daugybėje tuščių erdvių Rūdininkų, Žydų, Pilies gatvėse. Tad į miestą reikia žvelgti kritiškiau ir matyti daugiau jo veidų.
Antra išvada yra ta, kad miestas, kaip gyvas organizmas, keičiasi ir pokyčiai yra akivaizdūs. Tam yra daugybė priežasčių: karai, meninio skonio pokytis, techniniai išradimai, gamtinės nelaimės ir t. t. Tačiau, nepaisant kaitos, miestas per amžius sugebėdavo išlaikyti savo grožį, romantiką, darną su gamta, naujovės puikiai suaugdavo su senąja architektūra ir įsiliedavo į Vilniaus panoramą, tai liudija epochų amžininkų pasakojimai apie Vilniaus grožį. Šios patirties pažinimas padėtų išvengti dabartinių miesto architektūrinių prieštarų, kai didžioji dalis naujų pastatų sunkiai pritampa ir gadina miesto vaizdą, o begalinis noras konservuoti senus pastatus grasina paversti Senamiestį muziejumi.
| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
|
Zenekos nuotrauka |
Išoriškai mūsiškis Vilnius jau perėjo modernizacijos procesą. Mieste, nors ir pavėluotai, įvyko industrinė revoliucija, elektrifikacija, komercializacija, į miestą įžengė autotransportas, pramogų ir laisvalaikio kultūra, pakito religijos vaidmuo, suklestėjo kapitalizmas, pasikeitė politinė santvarka, atsirado masinė kultūra. Tai sukuria naują sociokultūrinį miesto kontekstą, iškeliantį dilemas, su kuriomis vilniečiai niekada anksčiau nebuvo susidūrę. Pavyzdžiui, didėjantis gyvenimo tempas ir globalizacija skatina didesnę migraciją. Daugybei vilniečių dėl įvairių priežasčių tenka pagyventi užsienyje, ir tai kelia klausimų apie emocinio ir dvasinio ryšio su artimaisiais, draugais ir pačiu miestu išsaugojimą ir puoselėjimą.
Kaip spręsti šiuos iššūkius? Tiesioginio atsakymo Kirkoras nepateikia, bet galima pabandyti surasti užuominų. Paskaičius atidžiau Kirkoro „Pasivaikščiojimuose“ minimas pavardes, galima pastebėti, kad didžiuma jų susijusi su Vilniaus universitetu. Tai nėra atsitiktinumas, nes iki pat 1832 m. universitetas turėjo milžinišką įtaką visuomenės gyvenimui. Būtent ši institucija padėjo vilniečiams spręsti Apšvietos iškeltus teologinius klausimus, nustatyti naują religijos ir valstybės santykį, pažinti vietinį gamtos pasaulį, tyrinėti Lietuvos istoriją ir išnarplioti sunkias etines, filosofines bei apskritai humanistines problemas. Šis universiteto indėlis į miesto gyvenimą padėjo Vilniui išlikti svarbiu Europos kultūriniu centru, atlaikyti politinių ir visuomeninių pokyčių bangas neprarandant savo tradicijos. Tad panagrinėjus Kirkoro pasakojimus apie Vilniaus universitetą ir jo žmonių veiklą, tampa aišku, jog minėtas žmogiškas problemas geriausiai išspręstų stiprus, humanitarinius mokslus puoselėjantis, autonomiškas, daugiakalbis ir Tiesos ieškantis universitetas, kuris padėtų šiandieniniam Vilniui sugrįžti į Europos kultūros žemėlapį.
Dažnas skaitytojas atkreips dėmesį, jog Kirkoro laikų Vilnius buvo daug mažiau lietuviškas nei šiandienis. Tai ypač matyti iš daugybės pasivaikščiojimuose po Rasų, Bernardinų ir Stačiatikių kapines minimų nelietuviškų pavardžių bei aptariant kultūrinę ir akademinę Vilniaus spaudą, kurioje dominavo lenkų kalba. Nepaisydamas to, Kirkoras Vilnių vadina Lietuvos sostine. Tačiau tai nereiškė, kad lietuviška Vilniaus kultūra yra labiau vertinama už kitų tautybių kultūras. Jis atvirai ir be jokių kompleksų ar istorinių nuoskaudų kalba apie lietuviškus, lenkiškus, rusiškus, žydiškus, vokiškus miesto kultūros elementus neiškeldamas vienų virš kitų. Tam yra dvi priežastys.
| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
Pirma, Kirkoras knygą parašė dar nesusiformavus lietuviškojo, lenkiškojo ar rusiškojo nacionalizmo idėjoms. Tuo metu Lietuvos politinis ir kultūrinis elitas, kitaip nei nacionalizmo ideologija, skyrė kultūrą nuo politikos. Vilnius yra Lietuvos sostinė dėl politinių principų ir kultūriniai argumentai čia neturi jokios reikšmės. Kultūra buvo suvokiama kaip autonominė sritis, neturinti įtakos politiniams procesams. Tad Lietuvos valstybė nebūtinai reiškė lietuviškos kultūros dominavimą, o lenkų, žydų, rusų ir kitų kultūras nebūtina tapatinti su Lenkijos, Izraelio, Rusijos ir kitomis valstybėmis. Todėl Kirkorą galima iš dalies laikyti LDK žmogumi. Šį požiūrį, kuris teigia, jog Vilniaus daugiakultūriškumas yra turtas, o ne politiniai spąstai, derėtų puoselėti ir šiandien, nes jis padėtų ramiau ir be baimės žvelgti į Vilniuje esantį rusiškąjį, lenkiškąjį, žydiškąjį, baltarusiškąjį paveldą, priimti jį kaip savą ir suvokti, kad Vilniuje kiekvienas žmogus visada yra tarp Kitų.
Antra, Kirkoro „Pasivaikščiojimuose“ centrinę vietą užima Vilnius ir jo gyventojai. Miestas yra regimas kaip autonominis ir nepriklausomas vienetas. Tad nors Kirkoras užsimena, kad Vilnius yra Lietuvos sostinė, jam tai yra tiesiog faktas ir, kalbėdamas apie miesto objektus, legendas, asmenybes, jas vertina iš vilniečio perspektyvos. Tai reiškia, kad Kirkorui labiausiai rūpi Vilniaus grožis, kultūrinis gyvenimas ir miesto būklė. Dėl to jis dažniausiai tiesiog vardija daug faktų apie objektus ir taip leidžia Vilniui atsiverti. Jei Kirkoras bando pagirti kurį nors objektą, jis tai daro iš universalių pozicijų, neskirsto dalykų pagal tautybę ar kitus aspektus.
Štai ką Kirkoras 2-ame pasivaikščiojime rašo apie Vilniaus Aušros vartus: „Kasdien, ypač trečiadieniais ir šeštadieniais, nuo pat ryto iki pietų laikomos pakaitomis skaitytinės ir giedotinės šv. Mišios. Nuo pietų iki pat nakties visuomet galima čia rasti abiejų lyčių, įvairaus luomo nuolankiai klūpančių, rankas pamaldžiai sudėjusių, akis į paveikslą pakėlusių, tyliai besimeldžiančių žmonių. Per Dievo Motinos šventes, t. y. lapkričio mėnesį švenčiant Švenčiausiosios Mergelės atlaidus, gatves, bažnyčią ir galeriją užplūsta didžiulės minios žmonių. Tuomet vakare vyskupas, apsivilkęs nuostabiausiais bažnytiniais apdarais, su kunigų svita gerai apšviestuose Aušros vartuose priešais stebuklingą Dievo Motinos paveikslą gieda litaniją, skamba atitinkami, dažniausiai Stanislovo Moniuškos, kūriniai, ir pagaliau ganytojas su infula ant galvos ir pastoralu rankoje atsisuka į minią ir, atsistojęs prie koplyčios lango ir grotelių, ją laimina.“
| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
|
Zenekos nuotrauka |
Aušros Vartų paveikslu džiaugiasi visi, nepriklausomai nuo lyties ar luomų, o Moniuška šičia yra tiesiog kompozitorius, o ne lenkų tautos atgimimo šauklys. Taigi, Vilnius, jo kultūrinis ir religinis gyvenimas, mokslo, kultūros ir meno laimėjimai yra ne skaldantis, o vienijantis veiksnys, nes Vilniaus lobiai yra skirti visiems, nepriklausomai nuo etninės, religinės ar rasinės kilmės. Kirkoras bando puoselėti tai, ką Donatas Puslys vadina lokaliu patriotizmu. Tiesa, kartais Kirkoras susilaukdavo kaltinimų dėl lojalumo carinei valdžiai. Pačiuose „Pasivaikščiojimuose“ jis ne kartą carą pavadina „Aukščiausiuoju“, „Šviesiausiuoju“ ir t. t. Tačiau tai nereiškia, kad lokalus patriotas automatiškai yra apolitiškas ar kolaborantas. Veikiau tai rodo, kad šitokia patriotizmo forma suderinama su įvairiais politiniais pasirinkimais ir gali būti tam tikras kompromisas, užglaistantis politinius nesutarimus.
Visus čia paminėtus Vilniaus aspektus „Pasivaikščiojimai po Vilnių“ pamini iš dalies, o kai kuriuos reikia atrasti patiems skaitytojams ieškant Kirkoro Vilniaus ir mūsų Vilniaus sąsajų. Pats Kirkoras knygoje ne kartą teigia, kad jis toli gražu ne viską papasakojo apie Vilniaus istoriją ir per ją perbėgo paviršutiniškai. Tad jo vadovą po Vilnių galima priimti ir kaip kvietimą domėtis Vilniumi ir atrasti Vilniaus tradiciją, kuri padėtų miesto gyventojams įsijungti į prieš tai jame gyvenusių žmonių grandinę ir įžengti į Vilniaus pasakojimą, kuris galėtų transformuoti Vilnių iš skaidančios istorinės žaizdos į vienybės ir solidarumo simbolį.
