Susitikome mieste. Mūsų buvo trys, nors galėjo būti ir daugiau. Prastas oras privertė kelis atsisakyti kultūringo šeštadienio. Fotografė, muzikantė ir rašytojas. Trise sėdėjome kavinėje, dalinomės mintimis, prasitarėme apie tai, ką mums patinka matyti rėmuose, kokius lapus mėgstame vartyti ir kokius vaizdus stebėti. Su mintimis apie matytus dalykus atsiranda ir svajonės, troškimai, kurie iš slaptų tampa vieši. Rašytojas prasitarė, kad būtų nuostabu čia, pačioje kavinėje, tokioje gražioje prieblandoje, krapnojant lietui į Danės upę, skaityti eiles Mačernio ar Marčėno, galbūt net dalintis savomis, kurių niekam niekada nebuvome rodę. Akys nušvito nuo tokios gražios minties ir užsimezgė tarp mūsų kažkoks nematomas ryšys, supratome, kad idėja nuo mūsų nepabėgs, nes ji – pagauta.
Tie trys – Artūras Mantas Puodžiūnas, Urtė Tamošauskaitė ir Laura Raišytė. Visi suvokėme, kad mokyklose moko šabloniškai, mokiniai yra metami į pilką ir vienodą masę. Tavo nuomonė turi sutapti su tuo, ką sumąstė vadovėlio ar užduoties autorius. Skirtingo suvokimo, prasmės ir vietos skleistis neliko. Jaunas žmogus užspeistas sistemos, su kuria sunku kovoti. Nusistovėjusi tvarka, atrodo, stabdė mus kiekviename žingsnyje. Jeigu ir pavyksta „nuo grandinės nutrūkti“ ir pasidalinti savo darbu su mokytoju, kuris, atrodo, turėtų būt skatintojas, ne visada pasiteisina lūkesčiai. Žiaurus žmogus išjuoks jaunuolio darbą, ir šis nustos rašyti ar kitaip reikštis. Šlykšti kritika – stabdis, kuris nužudo svajonę. Mums atrodė, kad didi baimė prisiklausius neretai tikrų istorijų neleidžia jaunam žmogui pasidalinti savo darbu. Taip pat koją kišo ir baimė siekti kažko naujo. Į galvą yra įkalta, jog reikia remtis standartu, o ne vidumi. Mes supratome, kad galime kažką keisti, nes tai būtų galimybė patiems atitrūkti nuo pilkumos ir nusiimti mokyklinę kaukę. Padarę tai patys, padėsime ir kitiems, o iš jų semsimės įkvėpimo.
Klaipėdos jaunimui siūlome savotišką prieglobstį. Mes siūlome susitikti, išgerti kavos ir dalintis savo rašiniais ir kitomis kūrybos formomis. Be originalios kūrybos, galite pasakoti ir apie atrastus menininkus, kurie jums patiko. Papasakoti apie tai, ką matėte, ką girdėjote, padiskutuoti apie viską, kas jūsų galvoje sukasi. Žinoma, pagrindinis tikslas – leisti atsiskleisti. Jūsų klausysis tokie pat jauni žmonės, kaip ir jūs. Čia nebus kritikos, nes, pagal mūsų nuostatus, visi esame lygūs, tačiau kiekvienas dirbame kitaip, ir tai derėtų gerbti. Nesvarbu, ar jūsų proza turi gilią egzistencinę potekstę, ar yra tiesiog pasišaipymas, nesvarbu, ar jūsų poezija rimuojasi ir yra apie dangų, ar apie dievą, nesvarbu, ar jūsų piešinys yra hiperrealistiškas, ar tiesiog juodas kubas baltame fone – viskas priimtina ir viskas diskutuotina, be jokio pykčio ir be jokios kritikos.
Jaunimas yra kūrybingas. Pakalbėjus su mokytojais galime suprasti, kad dirbančių ir kuriančių žmonių yra daug, tačiau jie bijo atsiskleisti dėl anksčiau minėtų priežasčių. Internete taip pat randamos begalės jaunų žmonių minčių, o ir tos mintys nėra vaikiškos, kaip atrodo vyresnio amžiaus žmogui, kuris dėl šios priežasties ir išankstinio nusistatymo atsisako apskritai skaityti tai, ką rašo jaunuolis. Mums tereikia vienytis ir išsivaduoti iš vienatvės, išsivaduot iš baimės. Kaip sako mūsų judėjimo pavadinimas – ArchiKultūrininkai – jaunimas rankose turi kultūros plytas ir gali statyti iš jų didžiulius pastatus, kurie puoštų Klaipėdos ir Lietuvos meninį dangų ir jį plėstų. Tereikia atrasti vienas kitą ir statybos aikštelės atsivers.
Daugiau informacijos čia.