Rémi Brague, gimęs 1947 metais, yra viduramžių ir arabų filosofijos profesorius emeritas Sorbonos universitete, Paryžiuje, bei Europos religijų profesorius Ludwigo Maximiliano universitete, Miunchene. Išleistos kelios jo knygos apie klasikinę viduramžių civilizaciją, religiją, nacionalinę tapatybę, teisę, filosofiją. Lietuviškai išverstos dvi – „Pasaulio išmintis“ (Aidai, 2005) bei „Ekscentriškoji Europos tapatybė“ (Aidai, 2001).
Praėjusių metų rudenį šis prancūzų filosofas gavo antrą kartą popiežiaus teiktą „Ratzingerio premiją“ už teologiją. Kartu su profesoriumi, keturių vaikų tėvu, buvo apdovanotas ir kunigas jėzuitas Brianas Daley. 2011 metais prizas įteiktas trims teologams – ispanui kunigui Olegario Gonzálezui de Cardedalui, austrui kunigui Maximilianui Heimui bei italui profesoriui Manlio Simonetti.
Ratzingerio premija, kitaip dar vadinama „teologijos Nobeliu“, yra įsteigta „Jozepho Ratzingerio fundacijos“, kuri rūpinasi popiežiaus Benedikto XVI raštų išleidimu, teologinių konferencijų organizavimu ir teologijos studijų plėtra.
Rémi Brague – kurį kardinolas Ruini premijos įteikimo iškilmėse pavadino tikru filosofu ir didžiu kultūrinės minties istoriku, suvienijančiu gilų ir neabejotiną katalikišką tikėjimą bei teorinius gebėjimus, istorinę vaizduotę – iš minėtų laureatų išsiskiria tuo, jog niekada nestudijavo teologijos. Apie tai kelis klausimus jam uždavė Vatikano radijo žurnalistė Veronica Scarisbrick.
Kodėl Jūs gavote šį popiežiaus apdovanojimą už teologiją?
Geras klausimas, pats buvau gana nustebęs, kai sužinojau, nes laikau save filosofu, o šis prizas skirtas apdovanoti teologus. Be to, kitas žmogus, gavęs prizą, yra tikras teologas, jėzuitas, rašęs apie Bažnyčios tėvus. Žinoma, aš parašiau kelias knygas, kuriose nagrinėju teologines temas, bet visuomet iš filosofinės perspektyvos. Teologija yra rimtas reikalas, jos niekada nestudijavau. Vieninteliai diplomai, kuriuos esu gavęs – iš filosofijos srities.
Vis dėlto, jei gavote šį prizą, greičiausiai Jūsų mintys atstovauja Ratzingerio linijai? Akivaizdu, kad teologija ir filosofija yra susijusios.
Visų pirma aš pamalonintas to, kad priskiriate mane tai pačiai kategorijai, kuriai priklauso ir dabartinis popiežius, kuriuo aš žaviuosi ir kaip teologu bei filosofu, bet svarbiausia – kaip akademiku, universiteto profesoriumi. Turėjau galimybę išgirsti keletą jo kalbų, skirtų perėjimui į trečiąjį tūkstantmetį, Sorbonos universitete, Paryžiuje, dešimto dešimtmečio pabaigoje. Tai buvo aiškumo, minties organizavimo, racionalios sekos, argumentacijos pavyzdys. Svarbu tai, kad jis yra racionalus mąstytojas, kuris profesionaliai susidoroja su tuo, ką jam diktuoja protas. Tai tik įrodo, kad tarp teologijos ir filosofijos esama giluminio ryšio. Tai, ką vadiname teologija, egzistuoja beveik išskirtinai krikščionybėje. Pavyzdžiui islame yra specialus arabiškas žodis, kurį mes verstume kaip kalam, bet tai iš esmės apologetika. Ten nėra mėginimo ištirti Dievo paslapčių gelmes racionaliu svarstymu. Kalam išimtinai siekia parodyti, kad islamiška dogma yra įtikinama ar bent jau labiau tikėtina nei kitų religijų.
Teologija krikščioniškame pasaulyje, ypač lotyniškai kalbėjusioje viduramžių epochoje, yra bandymas filosofinėmis priemonėmis suprasti Dievo slėpinį. Noriu pabrėžti paskutinį žodį – Dievas lieka paslaptingas, tačiau ne todėl, kad žaidžia su mumis slėpynių ar nori likti paslaptyje, taip yra todėl, kad Jis yra asmuo, o visi asmenys – kaip mes ir jūs – esame be galo paslaptingi. Vienintelis būdas atidengti šydą – atskleisti save, tai darome nuo to momento, kai pradėjome kalbėti. Jei nekalbame, niekas negali nuspėti, ką galvojame. Krikščioniškoji teologija remiasi tuo, kad Dievas yra slėpiningas, tačiau parodė, atskleidė save per Apreiškimą. Jis kalbėjo, paskutinis žodis – Įsikūnijęs Žodis, Jėzus Kristus. „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“ (Jn 1, 14). Per Kristų Dievas save išreiškė, ir teologija tai traktuoja su visu rimtumu, logines racionalias priemones pritaikydama Dievo savęs išraiškai analizuoti. Dėl to, istoriškai žiūrint, teologija naudojosi filosofijos „įrankių dėže“, ir tai prasidėjo kartu su Bažnyčios tėvais. Pavyzdžiui, šv. Augustinas naudojosi Plotino įrankiu dėže, šv. Tomas Akvinietis – Aristotelio. Tai ne tik bendras pagrindas teologijai ir filosofijai, taip pat – kas yra dar svarbiau – tikėjimui ir žmogaus protui, iš to gali kilti dialogas su netikinčiaisiais.
Kalbėjote apie „įrankių dėžes“, kurias naudojo jau Bažnyčios tėvai. O kaip yra dabar, ar kas nors pasikeitė? Nors žmogaus smegenys tos pačios, mūsų mąstymo metodai kitokie.
Ar filosofija gali progresuoti tikrąja šio žodžio prasme, yra klausimas. Nepaisant to, tam tikri įrankiai, priemonės yra išrandami. Galima užsiimti teologija, naudojant naujus konceptualinius įrankius. Pavyzdžiui, fenomenologinis metodas, išrastas vokiečių filosofo Edmundo Husserlio, gali pasitarnauti teologijai. Taip pat galima naudoti ir racionalią kalbos analizę, tai, ką žmonės vadina analitine filosofija. Yra teologų, kurie krapštosi su įrankiais iš fenomenologinės ar „wittgensteiniškos“ įrankių dėžės. Svarbiausia tai, ar tos konceptualinės priemonės yra veiksmingos, ar gali atlikti darbą tinkamai. Visa kita ne taip svarbu, nėra jokios filosofinės ortodoksijos. Tik dogmatika yra ortodoksinė, todėl ir svarbu, kad naujomis priemonėmis nesukurtume naujų dogmų, o tik atskleistume Apreiškimo gylį. Svarbu nepasiduoti šiam gundymui.
Pagal Vatican radio ir kt. šaltinius parengė Rosita Garškaitė