Nūdienos viešajame diskurse nedaug kalbama apie ideologijos prigimtį. Tai nereiškia, kad visiškai nebediskutuojama apie ideologijas. Didžiosios partijos vis dar tapatinamos su „tradicinėmis“ ideologijomis, tokiomis kaip socializmas, socialdemokratija, krikščioniškoji demokratija, konservatizmas, liberalizmas; po truputį ryškėja mažesnių, „mikroideologijų“ idėjiniai kontūrai (tarkime, „žalieji“).
Be to, ad hoc formuojasi įvairiaspalviai, daugiau ar mažiau ideologizuoti judėjimai – pavyzdžiui, Neringos Venckienės ir jos pakeleivių kariauna. Nors ir ne tokios intensyvios kaip pirmuoju Nepriklausomybės dešimtmečiu, diskusijos apie ideologijas nenutyla; priešrinkiminėse laidose vedėjai primygtinai klausinėja prelegentų (ypač mažiau žinomų), kokiai ideologijai atstovauja jų partijos. Tai geras ženklas, suteikiantis bent šiek tiek aiškumo šiaip jau sujauktam politikos suvokimui. Tačiau retas kelia klausimą, kaip iš principo ideologinė mąstysena veikia politiką. Šis mąstymo modelis vis dar giliai įsišaknijęs šalies politinėje retorikoje, todėl prasminga laiku aptarti jo veikseną. Tai nereiškia, kad vyrauja išimtinai tik šis mąstymo modelis – retsykiais jį išstumia išties nuoširdūs mėginimai įsiklausyti ir suprasti. Tačiau pastarieji dar tikrai netapo viešojo kalbėjimo norma.
Šio straipsnio tikslas – trumpai panagrinėti bent kelis esminius ideologinio mąstymo aspektus. Juos iliustruos keli iškalbingi pavyzdžiai.
Pamatinis ideologijos bruožas yra nepasitikėjimas tuo, ką tiesiogiai byloja piliečiai, ypač ideologijos oponentai. Ideologija nesuteikia pagrindo manyti, jog kitamintis gali nuoširdžiai turėti omenyje tai, ką sako. (Žinoma, išskyrus tuos atvejus, kai oponentas ištaria būtent tai, kuo tiki ideologai.) Vadovaudamasis savo susigalvota kauzaline logika, už konkretaus teiginio ideologas įžvelgia „tikrąją“ teiginio ištarties priežastį ar intenciją. Tokiu atveju dėmesys nukreipiamas nuo paties teiginio turinio į jį neva lėmusius „giluminius“ veiksnius, kuriuos įvardijus prie minties jau nebėra reikalo grįžti, nes esą jau paaiškinta viskas, kas turėjo būti paaiškinta. Marksistai jiems nepriimtinus teiginius demaskuoja pastaruosius priskirdami „išnaudojančios kapitalistinės klasės interesams“; neonaciai ir antisemitai už Leonido Donskio ar Irenos Veisaitės teiginių įžvelgia lemiamą šių asmenų tautybės įtaką; nesutinkantieji ar abejojantieji N. Venckienės teorijomis yra tučtuojau simboliškai perkeliami į mistifikuoto „pedofilų klano“ sąrašus; „Dešiniosios minties“ atstovų teiginiai aiškinami jų autorių jaunyste, išvaizda ar intelektiniais gebėjimais (atseit jei būtų „senesni“ arba „protingesni“, galbūt į jų argumentus ir būtų įsiskaityta ar net argumentuotai atsakyta); asmuo X taip pasakė tik todėl, kad bendrauja su asmeniu Z; asmuo A taip galvoja tik todėl, kad praeityje padarė veiksmą B; ir taip toliau. Šios savybės paprastai priklijuojamos pirmiau nei įsigilinama į kontrargumentus ar reikalo esmę. Beje, tokiais atvejais demaskuojamas nebūtinai tik vienas „giluminis“ veiksnys – kartais pajungiamas visas tokių veiksnių pluoštas.
Diskutuoti su tokiais ideologais bergždžia, nes diskusija – tiesiogiai ištariami teiginiai ir jų turinys – jų nedomina. Ideologui jau „viskas aišku“ iš anksto. Klausa įsijungia tik tada, kai išgirstamas savas požiūris.
Kaip matyti iš pavyzdžių, ideologijos dažnu atveju labai primena sąmokslo teorijas. Pagrindiniai sąmokslo teorijos bruožai – nepaneigiamumas ir gebėjimas bet kurį aspektą įtraukti į uždarą, viską paaiškinantį pasaulėvaizdį. Sąmokslo teorijai išsakomi prieštaravimai kaipmat įtraukiami į sistemingą mitologiją, kuri visus oponentus sklandžiai sudėlioja į atitinkamas „priešų“ kategorijas. Kiekvienas rafinuotesnis kitaminčių argumentas liudija vien didėjantį priešininkų „suktumą“, kurį belieka taip pat „gudriai“ susekti ir demaskuoti. Kadangi tokia simbolinių koordinačių sistema yra viską aprėpianti ir savipakankama, vaisingas kreipinys į ją pačią tampa neįmanomas, nes ji paprasčiausiai negali į save pažvelgti iš šalies.
Ideologija, kaip ir sąmokslo teorija, nelinkusi abejoti savo pačios prielaidomis. Abejonė – vienas iš filosofijos kilmės šaltinių, autentiško filosofavimo sąlyga. Ideologinio mąstymo gajumą liudija reguliarūs, politikos/verslo/mokslo sluoksniuose populiarūs prieš filosofiją nukreipti paniekos pliūpsniai. Dažnai girdime savimi patenkintus asmenis teigiant: „Gana čia filosofuoti.“ Ši frazė – ideologinio mąstymo žymuo, o sykiu ir gynybinė reakcija. Tokio tipo ištaros slepia baimę iš naujo permąstyti savo įsitikinimų pagrindus. Tokios baimės šaltinis – nesunkiai suprantamas troškimas likti prie įprasto ir saugaus vertybinio status quo. Saugumo poreikis atskleidžia psichologinių veiksnių įtaką ideologinei mąstysenai.
Ideologinė mąstysena savo prigimtimi yra atsaji, subendrinanti ir nuasmeninanti. Paulis Ricoeur’as vienoje paskaitoje teigė, jog žmonės niekada nepripažins patys esantys ideologiški; jie nurodys į kažką anapus savęs – į ideologinį autoritetą, partijos programą, tradiciją ir t. t. Tuo tarpu abejonė yra individuali par excellence – kuo nors suabejoti gali tik tu pats. Tai gali būti viena iš priežasčių, kodėl dalis žmonių linkę kuo skubiau ištrinti viduje bręstančias abejonės užuomazgas – tokiu būdu nusimetama asmeninė atsakomybė ir grįžtama į saugumo zoną.
Ideologijoje gali tarpti tik neautentiška „filosofija“, kuri veikia vienpusiškai ir yra nukreipta išimtinai prieš oponuojančią ideologiją. Ideologija negali atsigręžti į save; visos proto pastangos nukreipiamos viena kryptimi. Ideologija neužkerta kelio prielaidų analizei; tačiau ši analizė negalioja savo pačios prielaidoms – analizuojami tik priešininkų įsitikinimų pagrindai. Kaip matome, tai daroma su nemenku įkarščiu ir kruopštumu.
Ideologija ne tik gali apsieiti be filosofijos – ji filosofijos pastebimai vengia, nes abejojimas ideologijai yra pavojingas, kadangi grasina pertraukti, o gal ir visai sustabdyti tariamai sklandų, nuoseklų ideologijos žygį į „šviesesnį rytojų“. Juk filosofija tuo ir skiriasi nuo ideologijos, kad nebijo savo pačios priemonėmis pažvelgti į save. Ideologinio mąstymo erdvėje abejonė niekada nefunkcionuoja visa apimtimi, čia ji esmiškai vienkryptė. Visos ideologinės stovyklos turi tabu sąrašą – kai kuriais dalykais abejoti negalima. Katalikiška dešinė neišdrįstų rimtai suabejoti religijos reikšmingumu visuomenės gyvenimui, konservatyvi dešinė – savaiminiu tradicijų (kad ir kas tai būtų) teisingumu, naujoji kairė – savaimine žmogaus teisių (kad ir koks būtų jų kilmės šaltinis) verte. Viešoji erdvė užtvindyta savaime suprantamybėmis. Abejoti jomis šventvagiška. Iškreiptas ir pats abejojimo suvokimas: abejoji, vadinasi, atmeti. Dažniausiai pamirštama, kad abejonė reiškia rūpestį, o ne niekinimą ar atstūmimą. Rūpestinga abejonė visada siekia tvirto, patikimo pagrindo. Viešųjų svarstymų atveju šis pagrindas yra prielaidos. Abejonė skatina gilintis ir klausti: ar tavo prielaidos yra pagrįstos? Ar jos suprantamos tavo bendrapiliečiams? Abejonė – tai kvietimas sutvirtinti savo argumentą. Sykiu tai ir drąsinimas atmesti blogai pagrįstus argumentus, ieškoti alternatyvių pagrindimo būdų, o gal ir apskritai jų atsisakyti, galiausiai suvokus siekio beprasmiškumą.
Ideologinis mąstymas selektyviai atsirenka faktus – reikšmingais pripažįstami tik tie faktai, kurie gali būti naudingi, t. y. tie, kurie gali tilpti į išankstinę ideologinę schemą. Tai buvo akivaizdžiai matyti stebint nesenus apsišaudymus dėl Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio perlaidojimo. Liberalioji pusė pagrįstai atkreipė dėmesį į Laikinosios vyriausybės veiksmus (politine prasme atsišaukimai ir posėdžių protokolai taip pat yra veiksmai) dalies Lietuvos piliečių atžvilgiu; tuo tarpu nacionalistai ir kai kurie konservatoriai jautriai reagavo į šiuos priminimus, manydami, kad tokie pasisakymai yra „garbingo asmens juodinimas“, „neatsižvelgimas į kontekstą“ ir pan. Naujasis Židinys-Aidai išspausdino kelis tekstus, kuriuose išaukštinti grynai akademiniai Brazaičio, kaip filologo, pasiekimai bei asmeninės savybės: proto įžvalga, kūrybiškumas, jautrumas. Visa tai sveikintina, nes plečia pažinimą apie šią asmenybę. Tačiau kertinė įtampa liko nepaliesta – nė žodžio apie 1941 m. liepos 30 d. Ministerių Kabineto priimtus Žydų padėties nuostatus ar apie 1941 m. birželio 27 d. Ministerių Kabineto reakciją į Lietūkio įvykius (reaguojant į juos nepasmerktas pats egzekucijų fenomenas, tepatarta „vengti viešų egzekucijų“; lyg ir išeina, kad privačios egzekucijos nevengtinos?). Taigi Brazaitį užsimota reabilituoti aplinkkeliais, o ne kertant per esminį nesusikalbėjimo mazgą. Taip nuspręsta daryti neatsižvelgiant į faktą, jog liberalioji pusė aiškiai, juodu ant balto pabrėžė gerbianti Brazaitį kaip asmenį, juolab lietuvių tautos pasiryžimą priešintis okupantams. Jiems jis užkliuvo tik kaip politinė figūra – LLV Ministeris pirmininkas. Taip pat nebuvo atsižvelgta į LLV veiklos palyginimus su herojiška Danijos karaliaus ir Danijos piliečių stovėsena ginant šios šalies piliečius žydus.
Kita vertus, liberalioji pusė nesureagavo į gan tyliai mestelėtą Brazaitį ginantį argumentą, jog JAV kongreso Teisės komiteto Imigracijos, pilietybės ir tarptautinės teisės pakomitetis po išsamaus tyrimo Brazaičio veikloje nesurado jokių antisemitinių ar pronacistinių pėdsakų. Liberalioji pusė galbūt galėjo argumentuoti (improvizuoju), kad pakomitečiui tuo metu nebuvo prieinama visa informacija, ar kažką panašaus. Tačiau tokių argumentų neišgirdome. Be to, taip ir liko neaišku, kaip ši pusė įvertino liberalo Valdo Adamkaus dalyvavimą perlaidojimo ceremonijoje, taip pat teigiamus Juozo Kazicko atsiliepimus apie Brazaitį. Taigi dvi tiesės dar kartą prasilenkė. Emocingų apsišaudymų metu nebuvo rimtai išnagrinėtas nė vienas iš minėtų dokumentų, jau nekalbant apie krūvą kitų. Abi pusės nemažai apeliavo į „kontekstą“ ir „gausius istorinius duomenis“, tačiau konkrečių citatų ar išnašų pasitaikė vos viena kita. Rami, dalykiška analizė neįvyko; debatas išsisklaidė klijuojamų etikečių, užuominų ir nutylėjimų migloje (nekalbu apie išimtis – pvz., Kęstučio Girniaus tekstą). Panašus nesusikalbėjimas ženklino diskusijas apie Romeo Castellucci spektaklį.
„Jei faktai prieštarauja teorijai, juo blogiau faktams“. Tai antipolitinis teiginys. Politika, kaip specifinė praktinės veiklos forma, turi savitą veikimo logiką, kuri skiriasi nuo teorinio mąstymo principų. Teorija tyrinėja amžinus ir nekintamus dalykus, o praktikoje svarstomi dalykai, kurie gali rastis, kisti ir nykti. Pasak Aristotelio, praktikoje reikšminga būtent „paskutinė paskirybė“. Politiškai daug svarbiau išsiaiškinti ne tai, kokiai ideologijai atstovauja Darbo partija, bet faktą, ar ši partija iš tiesų vykdė dvigubą buhalterinę apskaitą, kokio masto tai buvo sukčiavimas ir ką dabar su šiuo faktu daryti. Teorinė kontempliacija nepajėgi išspręsti tokių konkrečių klausimų. Tas pat pasakytina apie ideologiją, mat ji turi reikalą tik su bendrybėmis. Kita vertus, negalima paneigti, jog politikoje labai svarbūs ir bendro pobūdžio principai (jie toli gražu nebūtinai tapatūs ideologijai). Tačiau supratingas politikas jų neprimeta tikrovei aklai – kiekvienoje konkrečioje situacijoje jis pirmiausia įvertina aplinkybes, informaciją, kontekstą, skirtingus interesus, istorinę situaciją. Be to, būnant tarp žmonių „įsijungia“ elementari žmogiška empatija; atsijęs ideologinis mąstymas jos akivaizdžiai stokoja, nes iš prigimties negeba atsižvelgti į atskirų asmenų unikalumą. Supratingas ir sąžiningas politikas sprendimus priima atsižvelgdamas į abu veiksnius: tiek savo principus, tiek teisingai įvertintas aplinkybes. Be to, pasak britų mąstytojo Michaelo Oakeshotto, autentiški politiniai principai paprastai gimsta jau ilgą laiką dalyvaujant politinėje veikloje. Jis pasitelkia vaizdingą pavyzdį iš kulinarijos: receptų knygą gali parašyti tik tas, kuris jau yra pakankamai patyręs maisto gaminimo srityje – jokiu būdu ne atvirkščiai.
Galima sakyti, jog, atsižvelgdamas tiek į savo principus, tiek į aplinkybes, politikas iš tiesų vadovaujasi savo sąžine. Jis mato, kad tam tikromis aplinkybėmis būtų politiškai pražūtinga tikrovei primesti savo asmeninius įsitikinimus; tai reiškia, jog labai konkrečiais atvejais jis pripažins oponento tiesą (ši tiesa nebus absoliuti – galios tik toje konkrečioje situacijoje). Kitais atvejais, teisingai įvertinęs situaciją, jis atkakliai kovos už savo įsitikinimus. Aristotelis tokį subalansuotą požiūrį vadino supratingumu arba praktine nuovoka (phronesis).
Tuo tarpu ideologinė mąstysena pasižymi nuožmiu nuoseklumo reikalavimu. Pasakius A, būtinai reikia ištarti ir B. Jei vadini save liberalu, negali pasisakyti tik prieš progresinius mokesčius – vienareikšmiškai privalai palaikyti ir homoseksualų santuokas. Jei vadini save konservatore, negali tik palaikyti Visagino atominės elektrinės projekto – privalomai turi priešintis LGBT eitynėms. Ir taip toliau.
Už ideologinį nuoseklumą daug svarbesnis sąžinės nuoseklumas. Svarbu ne tai, kas surašyta ideologiniame „vadovėlyje“, o tai, ką kiekvienu konkrečiu klausimu byloja asmens sąžinė. Sąžinė pradeda veikti tada, kai atsižvelgiama į aukščiau minėtus veiksnius. Laimė, konservatorių stovykloje randasi žmonių, kurių sąžinė leidžia eiti prieš nusistovėjusią srovę. Štai TS-LKD lyderis Andrius Kubilius išdrįso pasisakyti už visišką – ne tik ekonominį, bet ir politinį – Lietuvos įstojimą į ES, nors jo partijoje akivaizdžiai dominuoja priešiškumas ES (čia plačiau neaptarinėsiu šio požiūrio pagrįstumo). Juk dažnas konservatorius yra įsitikinęs, kad iš ES pamažu atkerėplina viską šluojantis amoralus liberalistinis buldozeris su visomis savo „teisėmis“ ir „tolerancijomis“. Užuot pataikavęs šioms ideologizuotoms fobijoms, Kubilius savo poziciją suformulavo atsižvelgdamas į svarbią geopolitinę aplinkybę – Rusijos artimumą ir apčiuopiamą Kremliaus politinę bei energetinę įtaką. (Tiesa, nesuprantu, kaip šis požiūris dera su Kubiliaus anksčiau ne sykį pareikšta parama Viktorui Orbanui; jei buvo įvertintos naujos politinės aplinkybės ar gauta nauja informacija, būtų įdomu apie tai sužinoti.) Krikdemų atstovo Lauryno Kasčiūno reakcija į Kubiliaus poziciją liudija, kad TS-LKD ideologinis karkasas nebėra toks vientisas kaip iki šiol. Kitas TS-LKD frakcijos narys – Vytautas Juozapaitis išdrįso pasiūlyti į atmintinų dienų sąrašą įtraukti Tarptautinę tolerancijos dieną. Nesunku įsivaizduoti dalies jo bendrapartiečių vidinę reakciją.
Nenoriu pasakyti, kad įmanoma visiškai neideologinė politika. Akivaizdu ir tai, jog absoliučiai beprielaidiškas mąstymas yra neįmanomas (todėl ir nesiektinas). Besigilindami anksčiau ar vėliau atsitrenksime į tokią savo įsitikinimų prielaidą, kurios racionaliai pagrįsti nebepavyks – mes ja tiesiog tikėsime. Tačiau jau vien pats savianalizės aktas amortizuos ideologinį įkarštį, ar bent įsivaizdavimą, kad esi visažinis.
Kad ir kaip būtų, politiniai veikėjai neturi nei pakankamai laisvo laiko (schole), nei tinkamo pasiruošimo atsakingai gilintis į kertines prielaidas. Jie neturi prabangos be perstojo kamantinėti save klausimais: „kodėl?“, „o iš kur aš tai žinau?“ ir pan., – juk kasdien reikia priimti politinius sprendimus, ir, pageidautina, tai darant vadovautis bent kokiais nors idėjiniais orientyrais.
Neskubios ir atsakingos (savi)analizės buveinė – universitetų auditorijos. Lietuvos intelektinė kultūra praturtėtų, jei mąstytojai ir filosofai (filosofai tikrąja to žodžio prasme) visiškai nenusisuktų nuo šalies politinio gyvenimo. Norisi tikėti, jog filosofija, ypač politinė filosofija, gali turėti nors ir nežymios, bet sveikos įtakos politikos suvokimui. Politinė filosofija negali ir neturi aiškinti, kaip spręsti tą ar aną politinės darbotvarkės klausimą; ji neturi tapti politikos vedle. Tačiau ji gali padėti geriau suprasti politikos kaip atskiros ir unikalios žmogiško patyrimo srities vietą visuminėje mūsų patyrimo panoramoje. Su politinės filosofijos pagalba galime konstruktyviau vertinti politinę retoriką, greičiau atpažinti nepolitinius ir antipolitinius argumentus. Blaise’as Pascalis yra teigęs: „Kitaip sudėlioti žodžiai turi kitokią prasmę, o kitaip sudėliotos prasmės – kitokį poveikį.“ Politinė filosofija, rūpindamasi terminijos gryninimu ir aiškinimu, paprasčiausiai leidžia ekonomiškiau ir tiksliau vartoti politines sąvokas. Galbūt tai nėra labai daug, tačiau dėl to ne mažiau prasminga. Prasmė neretai išryškėja tiesiog kitu aspektu pažvelgus į savaime suprantamus dalykus.