Šio rašinio autorė vakarojo Vilniaus knygų mugėje penktadienį. Iš aplankytų renginių atsirado šis reportažas.
Laisvė ir tikėjimas. Būti krikščionimi sovietmečiu. 16:00, konferencijų salė 5.1.
Apie Jėzaus švytėjimą gyvenime, drąsą ir... grožį
Šiame renginyje, kurį vedė Andrius Navickas, dalyvavo kelios vienuolės disidentės - N. Sadūnaitė, G. Šuliauskaitė, R. Teresiūtė. Šios vienuolės dalijosi savo patirtimi kovoje už laisvę, buvo pristatoma jų knyga „Laisvė ir tikėjimas: krikščioniški trileriai sovietmečiu“.
Andrius Navickas su šypsena pristatė šitą renginį kaip svarbiausią feministinį renginį knygų mugėje, kuriame, be to, yra susirinkusios gražiausios moterys.
Renginio metu buvo apmąstoma šios knygos reikšmė, patyrimai, rašant šią knygą, moterys dalijosi savo patirtimi, pamąstymais, kaip svarbu leisti Dievui veikti savo gyvenime. Pastebėta, jog Kristus neturi rankų, todėl veikia per žmones, o šio renginio dalyvės savo gyvenimu tarsi kuria Evangeliją. Svarbi ir mintis, jog laisvės kova gali būti suvokiama, ir dažniausiai yra religinė kova, religinis augimas.
Knygos sudarytoja Reda, kalbėdama apie knygos rengimą, pastebėjo, kad kiekviena iš šių drąsių moterų stengėsi sumenkinti savo darbą. Viskas joms atrodė paprasta – tai Dievo, o ne jų darbas.
Viena aktyviausių renginio dalyvių, Nijolė Sadūnaitė, kalbėdama apie savo patirtį, tiesiog dėkojo visiems, ir pabrėžė, jog esame vieni kitiems reikalingi. Pasidalijo ir netikėta mintimi, jog dešimt mėnesių, praleistų KGB kalėjime, jai buvo laimingiausias laikas gyvenime, nes ji tiesiog fiziškai jautusi kitų žmonių paramą ir maldas. Nijolė Sadūnaitė pristatė save kaip silpną (aišku, niekam nė į galvą neateitų tokia jos laikyti) Dievo įrankį, kurios stiprybė – leidimas Dievui veikti gyvenime. Apskritai visi dalyviai pripažino, jog labiausiai kovoti už laisvę juos skatino meilė Dievui ir Lietuvai, be to, tikėjimas, jog „galima pramušti tarybų sąjungos sieną“.
Pati knyga Andriaus Navicko buvo įvertinta kaip trileris, tam pritarė ir jos maketuotoja. Pasak Navicko, kai į gyvenimą įžengia Dievas, jis ir tampa trileriu – niekada nebūna nuobodus, tiesa, niekada nebūna ir lengvas. Taip pat jis pabrėžė, jog mes taip pat savo gyvenime esame tik maketuotojai, scenarijų rašo Dievas, todėl reikia leisti veikti ir švytėti Jam savo gyvenime.
Kalbėta ir apie knygos tikslą. Pasak Navicko, svarbu skaitant ne žavėtis, kokia drąsi yra Nijolė Sadūnaitė ar bet kuri iš moterų disidenčių, bet mokytis tos drąsos. Juk, pasak jo, gali kiekvienas, kas savo gyvenime leidžia veikti Dievui savo gyvenime.
Renginiui įpusėjus, jo vedėjas Andrius Navickas ypatingą padėką skyrė savo žmonai. Jis dėkojo jai, kad nepabijojo leisti bendrauti su tokiomis žavingomis moterimis kaip jo pašnekovės, pastebėjo, jog jokiame žurnale tokių gražuolių nerasi. Visa laimė,kad vienuolės, pridūrė jis.
Ir paskutinė frazė, kurią ištarė Nijolė Sadūnaitė, apibendrino kovą dėl laisvės ir tikėjimo, drąsą leisti Dievui veikti savo gyvenime, apie kurią buvo kalbama visos diskusijos metu. Tai buvo pasakymas iš Evangelijos - „Dievui nėra negalimų dalykų“ (Luko 1:37).
LRT RADIJO laida Nežinau. Tema „Aš esu paauglys. Ir tik mano reikalas, skaitau ar neskaitau“. 17:00, LRT studija
Skaitantis paauglys – unikumas?
Šiame renginyje, kurį vedė M. Nastaravičius ir J. Rožėnas, dalyvavo keturi paaugliai – Vytautė, Loreta, Aistis ir Simas - turintys ką pasakyti apie knygas ir skaitymą. Ši diskusijų tema atitinka knygų mugės temą – ši knygų mugė orientuota į vaikų ir paauglių literatūrą.
Laida prasidėjo netikėtu klausimu – diskusijos dalyvių buvo klausiama, ar geriau turėti itin ištreniruotus raumenis, ar mokėti skaityti? Dalyviai iškart pripažino, jog vis dėlto svarbesnis yra dvasinis pasaulis ir vidinis tobulėjimas, taigi rinktųsi skaitymą.
Apskritai diskusijoje buvo apžvelgta daug klausimų, tokių kaip yra reaguojama į mokykloje būtinas skaityti knygas, klausiama, ar knygų skaitymas yra diskusijos dalyvių kasdienybė, kaip į juos reaguoja klasė, kur galbūt dauguma yra neskaitančių, kuo išsiskiria apsiskaitęs žmogus ir ne ir pan.
Kaip jau minėjau, buvo diskutuota apie mokyklinės literatūros programą. Vedėjai pabrėžė problemą, jog jaunam žmogui yra sunku rasti kūrinių, kuriuose jis galėtų atpažinti save, kuriose galėtų susitapatinti su knygos veikėjais. Diskusijos dalyvė Vytautė teigė, jog visos mokyklos sąraše esančios knygos jai yra artimos, tuo tarpu mažiau skaitančiam Aisčiui jos pasirodė neįdomios ir skaitytinos tik iš reikalo. Visgi bendrai buvo nutarta, jog jas perskaityti turėtų kiekvienas išsilavinęs žmogus.
Įdomi diskusija buvo ir apie tai, ar verta skirstyti literatūrą pagal amžių – sakykim, į paauglių ir suaugusiųjų. Dauguma pašnekovų nutarė, jog skirstyti pagal tai knygas nėra verta, ir jie patys pagal šį skirstymą tai knygų nesirenka.
Viena diskusijos stebėtoja pasidalijo mintimi, jog į šią diskusiją sukviesti moksleiviai dėl to, kad skaito knygas, yra unikalūs – dabar maža mylinčių knygas jaunų žmonių. Tai išprovokavo dar vieną temą– kas gali paskatinti paauglį skaityti. Nutarta, jog paauglį mylėti knygas turėtų skatinti tėvai, tačiau daug kas priklauso ir nuo įkvėpiančio mokytojo.
Šios diskusijos išvadą padarė Vytautė – knygos ne būtinai yra svarbiausias dalykas gyvenime, bet jos turi mus praturtinti mūsų vidinį pasaulį ir versti būti tikrais žmonėmis.
Gintaro Grajausko knygos„Istorijos apie narsųjį riterį Tenksalotą ir drakoną misterį Kaindlį“ pristatymas ir grupės „Kontrabanda“ koncertas, 18:00, konferencijų salė 5.1
Originalus knygos sūnui pristatymas
Šiame renginyje buvo pristatoma, ir gana originaliai, naujausia poeto, eseisto, dramaturgo knyga „Istorijos apie narsųjį riterį Tenksalotą ir drakoną misterį Kaindlį“
Tradicinis knygos pristatymas truko gal septynias mintutes. Ją pristatęs žmogus pavadino tai rezistencine, besipriešinančia knyga. Pasak jo, šiuo metu reta knygų, kuriose veikėjas būtų laimingas ir besidžiaugiantis gyvenimu. Pastebėta, jog šiuo metu labiau vertinamos komplikuotos knygos, o šie pasakojimai, pasak kalbėtojo, yra paprasti ir elegantiški.
Toliau savo nuomonę reiškė Grajausko sūnus Dovydas Grajauskas, kuriam šios knygos pasakojimai ir buvo skirti. Originaliai ir trumpai pristatęs savo įspūdį, jis trumpai apibendrino, jog ši knyga jam patiko.
Vėliau vyko grupės „Kontrabanda“ koncertas, Gintaras Grajauskas – šios grupės vokalistas. Dainos šiek tiek priminė paties Grajausko kūrybą – jose pastebimi dalykai, kurie yra labai svarbūs, tačiau žmonės retai juos teįvardija.
Kodėl žodis politika yra tapęs keiksmažodžiu? 19:00, Forumas.
Diskusijos dalyviai - G. Aleknonis, A. Navickas, L. Jakimavičius.
„Keikti yra paprasčiausia“
Diskusijoje dalyvavo G. Aleknonis, A. Navickas, L. Jakimavičius. Buvo svarstoma apie politinę padėtį, apie politikos ir humoro, politikos ir žurnalistikos santykį.
Viena įdomiausių minčių, išsakyta Liudviko Jakimavičiaus žurnalistikos tematika, tai tai, jog seniau požiūris į žurnalistiką buvo kitoks – buvo teigiama, jog žurnalistas, parašęs straipsnį, turi vėliau išdrįsti pažvelgti žmogui, apie kurį rašė, į akis. Ar tai šiandien galima taikyti?..
Bernardinai.lt redaktorius Andrius Navickas pastebėjo, jog prieš devynerius metus, įkuriant bernardinus, buvo suvokta, jog reikia kurti kitokią žiniasklaidą. Prieš kelias dienas, švenčiant šios spaudos - Bernardinai.lt - gimtadienį pastebėta, jog didelė dalis, gal net visa žiniasklaida per šiuos metus visai „prisibaigė“.
Grįžtant prie temos – kodėl politika dažnai yra keiksmažodis - G. Aleknonis pastebėjo, jog keikti dažnai yra paprasčiausia, tačiau net ir į tai reiktų pažvelgti su dėmesiu ir meile. B e to, jis teigė, kad apskritai pirmiausia būtinas politikos ir žiniasklaidos suartėjimas.
Andrius Navickas savo ruožtu pastebėjo, jog politika dažnai yra „ginčijimasis su televizoriumi“. Tuo norėta pasakyti, kad žmonėms trūksta kritinio mąstymo, dažnai yra aklai tikima televizijos naujienomis, o patys žmonės politiniame gyvenime vengia dalyvauti, pavyzdžiui, balsuoti.
Buvo diskutuojama ir apie politinį humorą, kaip jis vertintas šiais ir ankstesniais laikais. Pastebėta, jog kartais politinio humoro suvokimas yra iškreiptas – pavyzdžiui, politikai įsivaizduoja suvokiantys humorą, jei eina į „auksinių svogūnų“ laidas, kuriose iš jų yra tyčiojamasi.
Diskusiją šia tema užbaigė stebėtojo iš salės klausimas. Jo esmė buvo ta, jog iš esmės iš diskusijos atrodo, jog yra pasiduodama tai pačiai paradigmai, su kuria yra polemizuojama. Buvo išsakomos paskutinės mintys, reakcija į šią nuomonę, buvo apmąstoma, ar mūsų politika turi ateitį.
Andrius Navickas pasidalijo mintimi, jog nebeturi iliuzijos, jog tokia politika turi ateitį, vis dėlto reikia kreipti dėmesį ir džiaugtis tais žmonėmis „kurie yra tikrieji Lietuvos gelbėtojai“. Taip pat buvo išreikštas įsitikinimas, jog „mūsų 22 metų projektas“, kaip buvo įvardinta politika, „nenutemps“ pačios Lietuvos.
Kitas pokalbio dalyvis, Liudvikas Jakimavičius, kalbėjo apie socialinį diskursą, teigdamas, jog politikai sukūrė „tuščiakalbę“, kalbą be turinio, todėl būtina atstatyti tikrąsias kalbos reikšmes. Tuo pačiu klausimu pasisakęs Gintaras Aleknonis visgi tiki, jog savisaugos instinktas nugalės ir „projektas“ neužges.
Valdemaro Kukulo knygos „Vertybių apžvalgos ratas“ pristatymas, 20:00, LRT studija
„Lietuvių literatūros kritikos enciklopedijos“ pristatymas
Šiame renginyje buvo pristatomas literatūros kritiko ir poeto Valdemaro Kukulo aštuonerių metų darbas, knyga -„Vertybių apžvalgos ratas“ . Dalyviai – A. A. Jonynas, R. Tamošaitis, D. Kukulienė, D. Kajokas.
Renginio metu buvo dalijamasi mintimis apie šio literato gyvenimo darbus, apmąstomos jo kritikos ypatybės.
Buvo pastebėta, jog Valdemaras Kukulas buvo autorius, kuris siekė „aukštos“ literatūros, tikėjo, jog literatūra turėtų būti rašoma atsakingai.. Litertūrologas, humanitarinių mokslų daktaras Regimantas Tamošaitis komentavo, jog Valdemaro Kukulo santykis su literatūra buvo labai tikras ir gyvas, pavyzdžiui, nejausdamas įkvėpimo negalėdavo parašyti straipsnio. Kita šio literatūros kritiko savybė - jis buvo demokratiškas, jam nebuvo „didelių ir mažų“ kūrėjų, dažnai jis pastebėdavo dar neatrastus talentus. Apibendrindamas R. Tamošaitis pridūrė, jog kritikas yra tas, kuris padeda skaitytojui susigaudyti, o ne „sutriuškina jį savo pranašumu“. Pasak jo, toks ir buvo Valdemaras Kukulas.
Diskusijoje dalyvavo ir rašytojo žmona Deimantė, padėjusi parengti šią knygą. Ji dalijosi mintimis, jog šios knygos rengimas buvo „lyg dar viena vasara su Valdu“, šioje knygoje tarsi girdisi jo balsas.
Valdemaras Kukulas 1984 - 1985 dirbo žurnale „Nemune“, rašė jame apžvalgas. Tačiau, pasak Tamošaičio, knyga yra ne šių apžvalgų skaitymas dar kartą, tai yra nauja patirtis. Ši knyga, pasak jo – lietuvių literatūros kritikos enciklopedija.
Moterys disidentės kalbėjo, kaip svarbu leisti Jėzui veikti savo gyvenime. Gal keista, bet šitą knygų mugę priimu irgi kaip Dievo dovaną. Tiek metų į ją neprisiruošta, o dabar – tokia didžiulė patirtis. Gintaras Aleknonis minėjo, jog dažnai lengviausia yra keikti. O man, pabuvus knygų mugėj, dabar visai nesinori keikti. Norisi tik pastebėti ir pasidžiaugti, kad pamačiau Nijolės Sadūnaitės šypseną, kad išgirdau taip paauglystėje idealizuoto Gintaro Grajausko dainas, kad jauna aktyvi skaitytoja Vytautė pastebi, jog knygos mus daro įdomiais žmonėmis. Tikrai graži dovana.