Sigitas Benediktas Jurčys OFM (g. 1952 m. gruodžio 18 d. Klaipėdoje) – kunigas, visuomenės veikėjas. Klaipėdos Šv. Pranciškaus onkologijos centro projekto vadovas. 1984 m. baigė Kauno kunigų seminariją, įšventintas kunigu. Nuo 1986 m. – pranciškonas. 1984–1989 m. vykdė misijas Dušanbėje, Šv. Juozapo katalikų parapijos klebonas. 1990–1992 m. studijavo dogminę teologiją Popiežiškajame Šv. Antano universitete, Romoje. 1992–1997 m. apaštalinio nuncijaus Lietuvai, Latvijai ir Estijai sekretorius. 1997–2008 m. Šv. Pranciškaus mažesniųjų brolių ordino Lietuvos šv. Kazimiero provincijos provincijolas, Kretingos pranciškonų vienuolyno gvardijonas, Lietuvos vyrų vienuolijų aukštesniųjų vyresniųjų konferencijos pirmininkas. Tėvo Benedikto rūpesčiu kartu su Lietuvos televizija sukurti trys filmai apie šv. Pranciškaus pasekėjus. Inicijavo vienuolyno prie Kryžių kalno statybą, Klaipėdoje – „Vilties bėgimą“, kurio tikslas – surinkti lėšų Šv. Pranciškaus onkologinio centro Klaipėdoje statyboms.
Kaip atradote savo pašaukimą? Ar daug ieškojote, klydote, abejojote?
Gal pašaukimas atrado mane?.. Norėčiau kalbėti apie pašaukimą, pakeltą ne kvadratu, o kubu... Arba apie pašaukimą pašaukime, t.y. apie troškimus ir norus, kuriuos Dievas uždega žmogaus sieloje kunigiškos tarnystės metu. Man teko daug ieškoti, daug klysti, daug abejoti. 1984 m. gegužės 27 d. Kauno arkikatedroje buvau pašvęstas dvasininko tarnystei. Po dviejų savaičių atsidūriau Vidurinėje Azijoje. Atskridau į Tadžikijos sostinę Dušanbė turėdamas vieną nepilną adresą (ulica Titova, 21 pėrėulok). Oro uoste manęs niekas nepasitiko, kadangi šiame mieste neturėjau pažįstamo žmogaus. Tačiau po penkerių sielovados darbo metų Vidurinėje Azijoje turėjau keletą tūkstančių adresų ir pažįstamų. Tai buvo žmonės (išvietinti Volgos ir Odesos srities Rusijos vokiečiai), kuriuos kažkada lyg bažnyčias apiplėšė stalinistinės šmėklos. Po karo atsidūrę sovietinės visuomenės paribyje, mano asmenyje jie pirmą kartą sutiko kunigą; pagaliau jie jautėsi saugūs Dievo namuose, bažnyčioje. Atsiliepus į Dievo pašaukimą, ne kartą teko peržengti savo ribas. Tik dabar suprantu, kad tai Jis, kuris padovanojo man vienuolio pranciškono pašaukimą, vedė mane į įkalinto teisingumo ir religijos laisvės „lagerį“ kalbėti Jo vardu.
Kas yra Jūsų autoritetai? Ką laikote savo mokytojais? Kodėl?
Palydovinės raketos pasiekė Marsą, tačiau skurdas dėl to nesumažėjo. Dar blogiau. Skurstančiųjų skaičius nuolat augo. Prisimenu metus, kai autoritetas buvo lakūnas J. Gagarinas, 1961 m. apskriejęs Žemės planetą kosminiu laivu „Vostok“. Nomenklatūros kosmonautas „atskraidino“ žinią, kad ant debesies sėdinčio Dievo nematė. Tuomet dauguma žmonių nustojo krikštyti savo vaikus bažnyčiose...
Sunku kalbėti apie autoritetus. Daug lengviau porinti apie instruktorius, gilintis į dvasios tėvo ar motinos reikšmę žmogaus emocinio dvasingumo brendimui. Žodžio „autoritetas“ reikšmę tapatinu su lotynų kalbos veiksmažodžiu „augere“ (augti, auginti). Mano autoritetas yra Dievas. Visi kiti – sėjėjai, pjovėjai! Man patinka Evangelijos pagal Morkų ketvirto skyriaus 26–29 eilutės: „Dievo karalystė panaši į žmogų, kuris beria dirvon sėklą. Ar jis miega, ar keliasi, ar naktį, ar dieną, sėkla dygsta ir auga, jam visiškai nežinant, kaip. Žemė savaime duoda vaisių: pradžioje želmenį, paskui varpą, pagaliau pribrendusį grūdą varpoje. Derliui prinokus, žmogus tuojau imasi pjautuvo, nes pjūtis atėjo.“
Be anksčiau minėto autoriteto iš didžiosios raidės, šiandien mano mokytojais yra patys artimiausieji žmonės, kurių dėka esu toks, koks esu. Tai brolis Evaldas Darulis, Šv. Pranciškaus onkologijos centro direktorė Aldona Kerpytė, bičiuliai Andrejus Semionovas, Aleksas Bočiarovas, diakono tarnystei besiruošiantis šeimos vyras Nerijus Čapas, zakristijonas Edvardas Drūnas, mano lankomi ligoniai ir visi kiti, su kuriais kasdien meldžiuosi ir dirbu. Esu įsitikinęs, kad mane su jais „suartino“ žymiausi pasaulio rašytojai, muzikai, tapytojai, mokytojai, kurie tikrai nepaviršutiniškai palietė mano vidų per knygą, drobę ir penklinę.
Kas Jus įkvepia? Kokios knygos, muzika, filmai ir/ar kita?
Neturiu mechanizmo, kuris mane įkvėptų. Neturiu ir įkvėpimo standartų. Neturiu natos, nė vienos spalvos ar vieno žodžio, kuris mane įkvėptų. Esu nuolatiniame judesyje. Mane įkvepia judesys. Dabar dažnai klausausi Mischa Hillesum du preliudus fortepionui, tačiau mažiau besiklausau Jimi Hendrixo kūrybos; skaitau Pavelo A. Florenskio surašytus apmąstymus ir visiškai nebesidomiu Fiodoro Dostoevskio romanais; kartais svečiuose per namų kino sistemą pasižiūriu rusų režisieriaus, scenaristo Andrejaus Tarkovskio filmų ir apskritai nebeskiriu laiko sėdėjimui prie televizoriaus ekrano. Tokia yra mano kūrybos trajektorija, kurią, be jokios abejonės, nuolat „koreguoja“ Czeslawo Miloszo raštai ir estų kompozitoriaus Arvo Parto tylos meditacijos.
Ką galvojate apie mus, šiuolaikinį jaunimą?
Neįsivaizduoju žmogaus be jaunimo širdyje. Kiekvieno žmogaus širdyje yra labai daug jaunimo... Vargas tokiam, jeigu taip nėra. Vargas žmogui, kuris jaunimui skirtas galimybes naudoja kaip šaudymo taikinius.
Jaunimas negyvena sau. Jo nėra be vaikų, be tėvų, be senelių, be mokytojų. Jo paprasčiausiai nėra be kultūros, be religijos, be mokslo, be politikos, be gerų knygų ir be koncertų.
Šiandienis jaunimas yra tarpdury, gan siaurame, sakyčiau, stipriai apribotame. Mūsų visuomenei reikalingos reformos. Iš vidaus, iš visuomenės gelmės turi ateiti jėga naujovėms.
Linkiu jaunimui naujovių bangos, išlaisvinančios iš sunkių baimės struktūrų. Labai svarbu, kad vyktų permainos. Ramios permainos yra vienintelė kūrybingo gyvenimo sąlyga, be kurios mes nebūsime ištikimi Dievui ir žmogaus pašaukimui. Kas sugeba save autentiškai keisti, yra ištikimas; toks visada yra naujas.
Kaip informacinės technologijos keičia mūsų visuomenę? Ar naudojatės socialiniais tinklais?
Niekada nenoriu ir nenorėčiau grįžti ar sugrįžti (į viduramžius...), nebent dėl pavojuje atsidūrusio bičiulio. Gyvenu pranciškonų vienuolyne, kurio neįsivaizduoju be „išmaniojo telefono“, nes mes nesame viduramžių žmonės... Šiandien pasaulyje gyvena labai daug žmonių, kurie natūraliomis sąlygomis būtų neišgyvenę. Šiai temai išplėtoti siūlau parolimpinių žaidynių vaizdą: žmogus, kuriam amputuotos abi kojos žemiau kelių, ne tik kad sugeba judėti, bet dar tampa pirmuoju olimpiados atletu. Kūrybingų žmonių dėka sukurtos technologijos sergantiems, o jų mūsų planetoje šimtai milijonų, garantuoja kokybišką gyvenimą.
Esu prisidėjęs prie kelių interneto svetainių kūrimo. Dėl laiko stokos socialiniais tinklais nesinaudoju tiek, kiek norėčiau.
Kodėl svarbu išlaikyti tautinę tapatybę? Ką Jums reiškia ištikimybė Lietuvai?
Vis dažniau sutinku žmonių, kuriems virtuali nepriklausomybė svarbesnė už tautinę. Esu įsitikinęs, kad tautinės nepriklausomybės neišlaikysime gyvendami tik pagal gamtos dėsnius. Jeigu mes norime grąžinti žmones, pasidavusius vilionei, „atgal į gamtą“, į pilietinę visuomenę, o to tikrai norime, siūlau kelią: nuo „būti iki būti su kitu ir dėl kito išlikimo“. Jean-Jacques Rousseau (Ruso), pirmeivis tarp filosofų, prabilęs apie grįžimą į gamtą, prie savo natūralios prigimties, anot jo – prie šaknų, nes tai vienintelis kelias į laimę, nepasakė, kad gamtoje išlieka ir viešpatauja stipriausieji. „Mors tua vita mea – tavo mirtis man gyvenimas“. Žmogus, sugrįžęs į gamtą, tapo agresyvus, atsiskyręs, liūdnas ir nuobodus.
Būti dėl kito išlikimo, paties silpniausiojo išlikimo, yra dangaus malonė, kurios dėka mes esame pasiaukojantys, kūrybingi, gimdantys.
Tik peržengę gamtos dėsnius, mes pradedame gyventi antgamtinį gyvenimą jau „čia ir dabar“, o ne po savo fizinės kūno mirties. Be šios gyvenimo kokybės prarandame ne tik savo tapatybę. Mes jau praradome apie du šimtus tūkstančių Lietuvos žydų karo metais, dabar prarandame šimtus tūkstančių lietuvių Nepriklausomybės metais.
Kalbėti apie ištikimybę Lietuvai nėra lengva. Ar Lietuva tai – ežerai ir upės, žydinčios pievos ir miškai? Ar miestai ir ten gyvenantys žmonės? Kokia jos teritorija? Ar galima mylėti tik dalelę Lietuvos teritorijos ir būti ištikimam tik savo klanui? Daug keblių klausimų, mažai išsamių atsakymų. Todėl labai vertinu jūsų klausimą, į kurį apskritai nuoširdžiai ir glaustai atsakyti nėra paprasta.
Kokie dalykai Jums svarbiausi bendraujant su kitu žmogumi?
Ne vienas ir ne du mano pažįstami kunigai džiaugiasi ir kartu stebisi Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio koplyčios žmonių lankomumu. „Smalsuolių“ skaičius kiekvieną sekmadienį auga. Kartais pritrūksta sėdimų vietų. Vis dėlto esu tikras, kad jie čia renkasi ne šiaip sau vedami smalsumo, ne dėl gero brolių pamokslavimo ar gražios liturgijos – Eucharistijos šventimo. Taip, čia šilta, viskas nauja, gražu, netikėta. Čia broliams nereikia kelti balso tono, kalba faktai. Žmonės ateina melstis į mūsų koplytėlę kas sekmadienį, kadangi mes šiokiadieniais meldžiamės jų namuose, klūpodami prie ligonių. Tad svarbiausia bendraujant su kitu žmogumi man yra tarnystė kitam žmogui.
Kokie yra Jūsų ryškiausi vaikystės ir mokyklos metų atsiminimai?
Ryškiausi atsiminimai nebūtinai yra šviesiausi. Brangiai kainuoja šeimai artimo žmogaus laidotuvės. Brangiai kainuoja visuomenei religijos laidotuvės. Brangiai kainuoja tautai kultūros laidotuvės. Brangiai kainuoja asmeninio laiko laidotuvės, – už jas tenka sumokėti asmeniniu gyvenimu. Kažkas yra pasakęs, kad blogiausia vaikystėje tai, kad norima kuo greičiau tapti suaugusiam. Tiesą sakant, vaikystėje buvau daugelio „laidotuvių“ procesijų dalyvis...
Iš mokyklos metų prisimenu pedagogą, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją, poetą, Sibiro tremtinį Vladą Nausėdą. Jis prisidėjo prie mano tautinio sąmoningumo brandos, meilės knygai ir lietuvių kalbai. Jį man miela prisiminti; buvo toks tikras. Kartą klasėje deklamavau eilėraštį. Jis atsistojo šalia manęs ir sako: „Girdžiu tavo širdį.“ Žinoma, jaudulys buvo didelis... Krūtinėje plakė širdis. Tik vėliau supratau, ką reiškė jam, o dabar ir man šie žodžiai. Mokytojas pritarė mano sprendimui studijuoti Kauno kunigų seminarijoje.
Ar tikite pasirinkimo laisve? Ar matote gamtoje harmoniją, grožį, ar tik atsitiktinumų grandinę?
Apie pasirinkimo laisvę. Dar netoli nutolome nuo įvykių, kai žmonės nerimavo dėl ateisiančios pasaulio pabaigos pagal Majų kalendorių. Mūsų miestelio parduotuvėse kai kurios maisto lentynos buvo lyg išluotos. Apskritai nesupratau, kodėl jie pirko degtukus ir džiovino duoną, jeigu turėjo ateiti „paskutinioji“? Prisimenu dieną, kai pirkau Česlovo Milošo knygas. Tąkart mane pagavo keistas jausmas, lyg jas imu kaip maisto atsargas be jokio rūpesčio, kad jų nesunaudosiu ar ką su jomis darysiu „pavojui“ praėjus. Č. Milošo knygos niekada nepavirs į nesuvalgytus sukirmijusių kruopų ir sudrėkusios druskos kilogramus, nes pavojus dėl žmogaus orumo pažeminimo niekada nepraeis.
Gamtoje matau ne tik harmoniją ir grožį. Gamtoje matau Dievo kūriniją. Mūsų planetai per 4, 5 milijardų metų. Mus supančiam kosmosui – apie 18 milijardų. Argi tai nėra stebuklas. Argi mes patys nesame tas stebuklas? Esame drauge, šloviname Dievą! Matau ne tik darną, bet ir jaučiu didžiulę laimę bei atsakomybę už kiekvieną gyvį danguje, ant žemės ir po žeme...
Ar tikite likimu, Apvaizda? Ar yra tekę kreiptis pagalbos į Išganytoją?
Atsakysiu Išminties knygos sakiniu: „Tu pasigaili visų, nes jie tavo, Viešpatie, kuris myli visa, kas gyva“ (Išm 11, 26). Normalu, kad kiekvieną dienos rytą pradedu maldomis, padėka Dievui ir prašymu palaiminti dienos darbus. Būdamas provincijolu rytą pradėdavau Eucharistijos šventimu su šv. Klaros sesutėmis jų koplyčioje. Dabar, po meditacijos pranciškonų vienuolyno koplyčioje, per internetą klausausi klasikinės muzikos, kurią transliuoja radijas „Klara“. Kiekvienam rekomenduoju anksti ryte pasiklausyti geros, nesudėtingos muzikos, jeigu nėra galimybės pasimelsti su šv. Klaros sesutėmis.
Kunigo ir vienuolio gyvenimas yra nuolatinis kreipimasis į Dievą. Bet jeigu jums tai įdomu, pasakysiu, kad anksčiau į Išganytoją kreipiausi klausdamas, kodėl žmogus turi kentėti, dabar – kodėl taip ilgai tęsiasi jo kančia ir skausmas?