 |
| Kirako tvirtovė Jordanijoje |
Ketvirtojoje, paskutinėje, ciklo „Miestas kaip ideologijos tekstas“ dalyje aptariamas šiuolaikinės ekonomikos poveikis miestams ir ypač jų urbanistiniam paveldui. Kalbėdami apie šiuolaikinę miestų būklę neišvengsime „neoliberalizmo“, „globalizacijos“ ir „vartotojiškos visuomenės“ terminų. Naujai kuriamos miesto erdvės – prekybinės alėjos – tampa masinio vartojimo ir pramogų vietomis – ženklovaizdžiais (brandscapes), kuriuose įsigali ir pulsuoja nuolatinio šurmulio ir geismų reprodukavimo pasaulis. Tačiau viešosios erdvės suprekinimo ir vartojimo procesas kartu įtraukia ir senąsias, istorines, miestų dalis, kur dažnai galima įžvelgti vadinamosios „retro nostalgijos“ atspindžių. Tokiu būdu nuo dabarties rūpesčių ir nerimo bėgama į laikiną saugios ir kontroliuojamos, sukonstruotosios ir prijaukintos praeities glėbį.
Urbanistinė paveldosauga Vakarų valstybėse jau nuo XX a. 7–8 dešimtmečių pradėjo orientuotis į laisvosios rinkos poreikių tenkinimą. Į praeities liekanas mieste pradėta žiūrėti kaip į potencialų masinio vartojimo produktą, atrenkamą remiantis rentabilumo ir utilitarumo kriterijais, ypač atsižvelgiant į vartotojų interesų tenkinimą. Taigi urbanistinis paveldas – miesto struktūros, architektūra, kraštovaizdis, gyvensena, miestų įvaizdžiai ir simboliai paverčiami sąmoningai kuriamu ir rinkodaros metodais valdomu dabarties produktu, siekiančiu patenkinti šiuolaikinio vartojimo reikmes. O šis kuriamas ir rinkai pateikiamas produktas apibrėžiamas ne per egzistuojančius išteklius, pasiūlą, o per potencialų jo vartotoją, paklausą. Todėl galimų produktų skaičius ir pobūdis tampa neribotas, o galutinis jų pavidalas nepriklauso nuo pirminių išteklio savybių, o dažnai ir neatspindi istorinės tikrovės.
 |
|
Evgenios Levin nuotrauka |
Iš pirmo žvilgsnio būtų galima teigti, kad pagrindinė urbanistinio paveldo komercinės panaudos forma yra paveldo turizmas (daugiausia atvažiuojamasis, nors, žinoma, vietinio irgi nereikėtų pamiršti). Sudarant turistines kryptis, didelę reikšmę turi ne tik istoriškai susiklostę lankytinų miestų įvaizdžiai, kurie dažnai, nors nebūtinai visuomet, būna stereotipiniai, bet ir tuo metu vyraujančios tarptautinio turizmo konjunktūros. Turima omeny, kad vieni ar kiti regionai ar miestai dėl vienokių ar kitokių priežasčių gali staiga pasidaryti patrauklūs ir madingi, todėl gausiai lankomi, arba nelauktai šią trauką prarasti. Ir taip gali atsitikti nepaisant realių ar potencialių juose esančių paveldo išteklių bei vadybos sėkmių ar nesėkmių.
Ar dažnai kritikų minima viena iš globalizacijos pasekmių – kultūrinė homogenizacija (suvienodėjimas) paveikia urbanistinio paveldo sferą? Nyderlandų paveldo ekonomikos profesorius G. Ashworthas yra teigęs, kad lokalumo/globalumo įtampos glaudžiai įtraukia ir paveldotvarkos bei turizmo sritis – „paveldas, kaip veikla, verslas ir investicija, yra iš esmės globalus, o ne lokalus. (...) Todėl tie, kas jį perka ir į jį investuoja, architektai ir dizaineriai, vietiniai projektuotojai ir politikai nori sumažinti riziką, imdamiesi projektų, kurie jau buvo sėkmingai įgyvendinti kitur“1. Šių paveldo vadybos efektų pasekmės ypač ryškios istoriniuose turistiniuose miestuose – vyksta unikalių paveldo vietų niveliacija ir standartizacija, nes, užuot įgyvendinus kūrybiškus ir originalius sumanymus, jų tvarkymui, pateikimui ir interpretacijai pasirenkami jau kažkur kitur sėkmingai išbandyti ir laiko patikrinti modeliai.
Taigi, nors urbanistinė paveldosauga yra iki šiol glaudžiai susijusi su vietos kolektyvinio tapatumo legitimacija ir stiprinimu, bet lygiai taip pat šiandien aktualiu tampa miesto pristatymas ir pateikimas tarptautinei turizmo paslaugų rinkai. Abu šie, atrodytų, priešingi veiksniai gali sukelti panašų efektą – urbanistinių formų standartizaciją ir vadinamąją saugomų vietų „kataloginę heritažizaciją“, kuri ypač ryški lokaliame lygmenyje (pavyzdžiui, Vilniaus Gedimino prospekto rekonstrukcija), kai žibintai, šiukšliadėžės, gatvės ir šaligatvio dangos ir kt. parenkami taip, kad atrodytų „istoriški“ ir net nauji pastatai aprengiami neo-vernacular–historiciststiliumi. Šis paradoksalus reiškinys anksčiausiai buvo pastebėtas XX a. 7–8 dešimtmetyje tokiuose Vakarų Europos miestuose kaip Norvičas, Kolmaras, Deventris bei Brėmenas. Tokiu būdu unikalios istorinės vietovės tapo standartizuotos ir mažai viena nuo kitos besiskiriančios, nors ir lengvai atpažįstamos kaip „istorinės“.
 |
| Praha, Karolio tiltas. Vasara |
Kitas logiškas šios tendencijos tęsinys būtų istorinės stilizacijos (pavyzdžiui, Vilniaus Tymo kvartalo pseudoistorinių pastatų grupė) ir vadinamieji postmodernieji pastišai, kai net greta autentiškų istorinių pastatų ar struktūrų statomi juos tik paviršutiniškai mėgdžiojantys ultrašiuolaikiniai statiniai iš stiklo ir betono (kaip antai Žvejų g., Klaipėdoje, pastatai). Visa tai galiausiai linksta prie vadinamojo „postmoderniojo antikvarizmo“, kai ištisos urbanistinės struktūros sukuriamos imituojant istorinius miestų ar architektūrinių objektų įvaizdžius. Bene žinomiausias tokio simuliakrinio miesto pavyzdys – Las Vegas JAV, įsikūręs dykumoje ir kazino verslo dėka išaugęs iki įspūdingų matmenų teminio parko, ciniškai išnaudojančio Europos ir pasaulio urbanistinio paveldo šedevrų įvaizdžius. Tokiu būdu miestai ir jų ženklai deteritorizuojami, t. y. „išvietinami“, o „postmodernusis antikvarizmas“ sugeba ištrinti pasaulio geografines bei chronologines ribas.
Šiuolaikinės kultūros apraiškų – kultūrinės patirties suprekinimo, simuliavimo, fragmentavimo, tematizavimo, mcdisneylandizacijos ir kt. pavyzdžių apstu ir vadinamojoje „paveldo industrijoje“, kurios susiformavimas Vakarų Europoje ir Šiaurės Amerikoje bei plėtros pasauliniu mastu pradžia siejama su XX a. 8–9 dešimtmečiais ir laikoma tuo metu įsigalėjusios masinės pramogų industrijos sudėtine dalimi. Jos ištakose slypintis „bėgimo į praeitį“ fenomenas kai kurių analitikų laikomas nesugebėjimo prisitaikyti ir adekvačiai atsiliepti į dabarties keliamus iššūkius pasekme.
Turizmo sritis yra vienas iš stipriausių nūdienos „paveldo bumo“ šaltinių, rodančių, kaip įvairiausi kultūriniai ir laisvalaikio užsiėmimai susilieja su vartojimu, pramogavimu bei apsipirkimu. Paveldo industrija, kurios aptarimas itin svarbus norint adekvačiai suprasti istorinių turistinių miestų suprekinimo procesą, kultūros specialistų, tarptautinio turizmo operatorių, vietinės valdžios ir miestų gyventojų vertinama anaiptol nevienareikšmiškai. Jos atsiradimas ir išpopuliarėjimas bandytas aiškinti įvairiai, ypač remiantis vadinamosiomis „visuomenės buržuazėjimo“ bei „bėgimo į praeitį“ teorijomis.
Iš tiesų muziejų ir paveldo vietovių lankymas šiandien laikomas kultūros paslaugų vartojimo (koncertų, teatrų ar meno galerijų lankymo) sudėtine dalimi, kuris ankstesniais laikais tradiciškai buvo būdingas kone išimtinai socialinio elito atstovams, taigi sutapo su prabangos vartojimu. Tačiau XX a. II pusėje augant gyventojų perkamajai galiai – formuojantis stipriam vidutiniam sluoksniui – atsirado vis daugiau potencialių kultūrinės produkcijos vartotojų iš platesnių socialinių sferų, tai paskatino kultūros apskritai ir paveldo konkrečiai demokratizaciją, tačiau kartu ir jos, virtusios masinio vartojimo dalimi, vulgarizaciją.
 |
| Talino senamiestis. Matyti aukštuminiai pastatai |
Kitas šio fenomeno aiškinimas, priešingai ekonominio pakilimo įtakos teorijai, paveldo industrijos bumą Vakaruose XX a. pab. – XXI a. pr. laiko trumparegiška eskapistine nostalgija, reakcija į sąlyginį ekonomikos nuosmųkį XX a. 7–8 deš. tokiose šalyse kaip Didžioji Britanija, kur ji anksčiausiai ir ryškiausiai pasireiškė. Panašu, kad bent jau Lietuvos atveju, nors, žinoma, kol kas trūksta išsamesnių šio klausimo tyrinėjimų, galima kalbėti apie abi XXI a. pr. aiškiau pradėjusios reikštis paveldo industrijos paskatas – tiek vietos gyventojų perkamosios galios išaugimą ekonominio palikimo metais 2005–2008 m., tiek ir „bėgimo į praeitį“ reiškinį, kuris ypač ryškus iki šiol populiarumo neprarandančių „etnostiliaus“ kavinių interjeruose.
Paveldo industrija, laikoma nauju kultūrinės produkcijos modeliu, be abejonės, suteikia vertę objektams bei vietovėms, kurie kitaip neturėtų jokių ekonominių perspektyvų. Tokie funkcionalumą praradę ir menką susidomėjimą bekeliantys pastatai, vietovės ar artefaktai, pavyzdžiui, miestų kvartalai, pasenusios technologijos, katastrofų vietos, išsemtos šachtos, vargiai beegzistuojančios kultūros kitaip būtų paliekamos sunykti. Tad kartais tik paveldo industrijos dėka pavyksta prikelti tokias vietoves iš „žiemos miego“ ir padaryti komerciškai rentabilias bei patrauklias, kartu jas išsaugant.
Neoliberaliu ekonominiu vystymu paremtos miestų paveldosaugos teikiama nauda aiškiausiai pastebima per darbo vietų kūrimą regeneruotose erdvėse, senųjų amatų ir verslų įgūdžių perteikimą, vietinę technologijų, medžiagų ir darbuotojų pasiūlą. Taip pat senoji vietinė architektūra dažnai būna pranašesnė ergonomikos, šilumos ir kitų energijos rūšių panaudos atžvilgiu, palyginti su naująja, tarptautine, o senieji pastatai yra ne tik estetiškai aukštesnės kokybės, bet ir gali būti puikiai pritaikomi naujai funkcijai. Tad urbanistinio paveldo apsauga ir miestų komercializacija nebūtinai turi būti viena kitai priešiškos. Kaip rodo daug pavyzdžių visame pasaulyje, tai gali tapti nepaprastai veiksmingu miestų ar viso šalies ekonominio augimo akstinu. Net tais atvejais, kai turistui visiškai nerūpi paveldas, tačiau jis vis dėlto prisideda prie paveldo industrijos, apsigyvendamas viešbutyje, įrengtame istoriniame pastate, kad ir turėdamas kitų tikslų lankydamasis istorinėse paveldo vietose, pirkdamas vietinius produktus bei suvenyrus ir t. t.
Kadangi skirtingi miestai turi skirtingus paveldo išteklius, kuriuos gali savitai, nemėgdžiodami kitų, panaudoti ir taip tapti konkurencingi, tai, amerikiečių paveldo vadybos specialisto D. Rypkema nuomone, yra nepralaimimas žaidimas. Tad anaiptol ne visi urbanistinio paveldo specialistai vien skeptiškai ar pesimistiškai vertina miestų apsaugos ir plėtros sankirtos perspektyvas. Tačiau pagrindiniai dabartinės paveldosaugos situacijos kritikai – britų specialistai D. Lowenthalis, K. Walshas, P. Fowleris, R. Hewisonas ir kt. – pabrėžia, kad masinio turizmo pagimdyta paveldo industrija lankytojams veikiau palieka susipainiojimo laike, nesugebėjimo atskirti tiesos nuo melo, autento nuo kičo ir pan. įspūdį. Masinis turizmas, dažnai kildinamas iš „nostalgijos“ idealizuojamai ir miglotai bei stereotipiškai apibrėžiamai „praeičiai“ bei „senoviškumui“2, buvo šių specialistų nemažai kritikuotas dėl polinkio suprekinti ir standartizuoti kultūrinę patirtį ir laisvalaikio leidimo būdus. Be to, apibrėžiant paveldą kone vien per jo vartotojo prizmę, kinta ir jo autentiškumo samprata bei išsaugojimo tikslingumas. Šiuo atveju ne pati istorinė tiesa, o vartotojas įgalina produktą būti „autentišką“, nes skirtingiems vartotojams „autentiški“ bus skirtingi dalykai. Šis, grynai ekonominis požiūris smarkiai kertasi su įprastine paveldo apsaugos tikslų samprata.
 |
| Maskva. Raudonoji aikštė |
Sekant mcdisneyizacijos modeliu istorinių turistinių miestų centrai vis labiau panašėja į teminius parkus. Pavyzdžiui, paprastai bilietui į Disney’aus parką lankytojas išleidžia mažiau nei lankymosi parke metu pirkdamas įvairius Disney’aus produktus (pradedant maistu ir baigiant suvenyrais), kurie ten kainuoja gerokai brangiau, nei už parko teritorijos ribų. Analogiškus dalykus galime pastebėti ir turistų lankomuose senamiesčiuose – čia paslaugos ir produktai kainuoja daug brangiau nei kitur mieste. Šie šalutiniai miestų atvėrimo užsienio turizmui efektai kartais net prisideda prie vietos gyventojų išstūmimo iš istorinių centrų. Ir nors Vilniuje šis senamiesčio, ypač Pilies gatvės, turistinis „užvaldymas“ kol kas lieka sezoninis, tačiau galbūt plėsis ir į kitus metų laikus. Kitos su tuo susijusios problemos – turistų spūstys, didėjantis eismas ir triukšmas, nuo kurio labiausiai kenčia žymiausi turistinės traukos centrai – Venecija, Paryžius, Barselona, Krokuva, Praha...
Be to, lankytojams siūlomi specialūs produktai, sukurti dažnai naudojantis lokaliomis paveldo vertybėmis – paveldo vietas pristatantys filmai, knygos, įvairūs suvenyrai, maisto produktai, gėrimai, drabužiai ir pan., kurie vilioja turistus įsigyti „autentišką prekę iš autentiškos vietos“. Deja, pastarieji orientuoti į tarptautiniu mastu lengvai atpažįstamus simbolius ar asociacijas, kartais mažai ką bendro turinčius su konkrečių miestų tikrąja praeitimi. Pavyzdžiui, aiškiai į turistus orientuotos gintaro ir lino dirbinių parduotuvės Vilniaus senamiestyje ar Kinijoje pagaminti „tradiciniai“ Briugės nėriniai...
Prie istorinio miesto komercinės panaudos privalumų dar būtų galima priskirti „gražaus vaizdo pro langą“ savybę. Šis privalumas ypač svarbus viešbučiams, kuriems galėjimas disponuoti įspūdingo istorinio miestovaizdžio teikiamu estetiniu efektu gali lemti didesnį lankytojų skaičių, taigi ir didesnį pelną. Miestas – tiksliau jo vizualinė plotmė suprekinama ir kitaip. Jau minėtas „vaizdas pro langą“, žvelgiant ne tik iš senamiesčio perspektyvos, bet ir iš naujų pastatų į jį, įgauna apčiuopiamą rinkos vertę, smarkiai pakeliančia nekilnojamojo turto kainas, o tai reikėtų laikyti akivaizdžiu parazitavimo paveldo sąskaita atveju.
Taigi istoriniai turistiniai miestai nūdien neišvengiamai susiduria su tarptautinės paveldo industrijos daromu poveikiu. Postmoderniajai vietos patirčiai būdingas stilių ir objektų eklektizmas, siūlomų paslaugų standartizacija bei niveliacija pasiekiama mcdisneyzacijos ir tematizavimo efektais. Dažnai toks sterilizuotas, stereotipizuotas bei komercializuotas urbanistinio paveldo perteikimas sukuria vienalaikį, iš konteksto išplėštą miesto praeities vaizdą, taip paneigdamas patį istorinį procesą. Tad tai gali pasitarnauti ne vietos tapatumo (place identity) išlaikymui, o, atvirkščiai, jo griovimui.
Pastebėtos naujosios ekonomikos ir kultūros sąveikos tendencijos atrodys dar grėsmingesnės pažvelgus į Lietuvos ir kitų pokomunistinių šalių didžiausius istorinius miestus, kuriuose aiškiausiai pasireiškia laisvosios rinkos daromas spaudimas pajungti viešąją erdvę vien nežaboto pelno siekimo logikai. Gausūs ir dažni paveldosaugos reikalavimų pažeidimai Vilniaus senamiestyje, Kuršių nerijoje, Klaipėdoje ir kitose istoriškai vertingose Lietuvos urbanistinėse vietovėse atskleidžia, kad net įstatymiškai įtvirtintų apribojimų plėtrai dažnai nepaisoma, ir tai vyksta ne tiek dėl teisinių spragų, kiek dėl beatodairiško kapitalo diktato, kuris privačius komercijos, pelno interesus iškelia aukščiau už viešuosius visuomenės poreikius. Taip naikinamos ar žalojamos ne tik kultūros vertybės, bet nukenčia ir kitų piliečių interesai. Galiausiai iškreipiama urbanistinė raida dėl per intensyvios ir net ekonomine logika jau nebepagrindžiamos prekybos ir pramogų centrų statybos (pavyzdžiui, ar tokio dydžio ir gyventojų skaičiaus miestui kaip Šiauliai tikrai buvo būtina turėti tiek stambaus masto prekybinių alėjų?), tuštėja ir degraduoja istoriniai miestų centrai bei viešosios erdvės, kaip jau yra atsitikę Kauno Laisvės alėjai, netoliese pastačius Akropolį. Tačiau prieš šias jau dabar matomas neatsakingos plėtros pasekmes pasisakantys piliečiai bei aktyviai kovojantys visuomenininkai dažnai patiria atvirą ir stiprų stambiojo kapitalo spaudimą, net bauginimų bei finansinių sankcijų grėsmės pavidalu. Atmosferoje, kai atsakingi valstybės pareigūnai linkę nusišalinti ar ignoruoti šiuos konfliktus, likusi visuomenės dalis tampa vis labiau apatiška bei vis mažiau pasitiki įstatymais ir jų gynėjais.
Tačiau į istorinių miestų ateitį galima žiūrėti ir ne tik pesimistiškai. Paveldo industrijos dėka tebesiplečiančios urbanistinio paveldo apimtys ir įvairėjančio sąveikavimo su juo galimybės skatina gerokai platesniu mastu ir kokybiškiau domėtis praeitimi, o autentiškos kultūros vertybės nūnai pradedamos matyti ir kaip atsvara globalizacijos veikiamai „išvietinančiai“ bei dekonstekstualizuojančiai aplinkos kaitai. Galiausiai miestai jų gyventojams bei lankytojams atveria ne tik savo praeities klodus, bet ir tampa įvairialypės dabarties kultūros raiškos erdve.
R. Čepaitienės, V. Kubiliaus ir Ž. Mikailienės nuotr.
Autorės parengto radijo paskaitų ciklo „Miestas kaip ideologinis tekstas“ dalis galite paklausyti čia:
Totalitarinis miestas
http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/1006062169
Autoritarinis miestas
http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/1006324227
Nacionalinis miestas
http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/1006455314/radijo_paskaitos_2013-01-22_14_05
Neoliberalus miestas
http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/1006815851/radijo_paskaitos_2013-02-26_14_05
1 G. J. Asworth, Kaip turistai veikia paveldo vietas? Kultūros paveldas ir turizmas. Vilnius, Versus aureus, 2009, p. 54.
2 John Urry, The Tourist Gaze. London, Sage Publications, 1990, p. 104-134.