Nors permainos yra vienas labiausiai nerimą keliančių dalykų mūsų gyvenime, tačiau su vienokiais ar kitokiais pokyčiais susiduriame kasdien. Pati visata yra kintanti. Mokslininkai teigia, jog visos stebimos sistemos nuolatos kinta iš tvarkos į netvarką, ir kiekvieną energijos transformaciją lydi energijos, kuri galėtų būti panaudota ateityje, praradimas. Kitaip sakant, mūsų visata nyksta...
Pasaulis, kuriame gyvename, taip pat keičiasi. Besivystančios itin sudėtingos technologijos radikaliai paveikė mūsų gyvenimo būdą ir kėsinasi į mūsų pačių egzistenciją. Ideologijos pokyčiai pakeitė pasaulio jėgų pusiausvyrą ir grasina mūsų tautos laisvei. Per naktį pasikeičia vyriausybės, ir kartais atrodo, jog revoliucijos tampa tokiu įprastu dalyku kaip valgymas ir miegas. Kasdien girdime žinias apie kokius nors naujus mūsų pasaulyje vykstančius pokyčius.
Keičiasi ir žmonės. Vieną dieną mes galime būti geros nuotaikos, o kitą - bjaurios. Ir tai, kad niekados nežinai, ko gali tikėtis iš savo žmonos, vyro, tėvų ar viršininko, trikdo. Ir geri žmonės kartais suirzta ar pasidaro pernelyg jautrūs. Laimei, kartais ir niurzgaliai tampa maloniais. Keičiamės mes visi. Tokia kūrinijos prigimtis, toks yra gyvenimas. Kartais tai mums atrodo nemalonu ir baugina. Mes linkę, kad viskas būtų kaip buvę, nes sena ir žinoma yra daug saugiau ir patogiau, kaip patogesni atrodo ir seni batai. Tačiau batai susidėvi ir tenka įsigyti naujus. Taip yra ir su kitais dalykais mūsų gyvenime. Mums tenka vėl ir vėl prisitaikyti prie tam tikrų permainų.
Mes augame ir stengiamės tobulėti. Tai taip pat yra keitimasis. Kartais kas nors gyvenime nutinka: susergame, prarandame brangius žmones, pinigus ar materialų turtą, - visa tai taip pat permainos. Mūsų kūnai taip pat silpsta - nebegalime daryti to, prie ko buvome įpratę, ir tai taip pat yra pasikeitimai. Visa tai kelia nerimą ir erzina, tačiau tai - neišvengiama. Ką daryti? Ar yra šiame pasaulyje, kuriame viskas taip silpna ir laikina, kas nors nekintamo, į ką galėtume atsiremti?
Apreiškimas apie Dievo nekintamumą
Nežinomas psalmininkas uždavė šį klausimą stipraus išmėginimo metu. 102 psalmės įžangoje sakoma: Kenčiančio, neviltyje atsidūrusio žmogaus, išliejusio savo skundą Viešpačiui, malda (Ps 102). Šis žmogus pateko į bėdą. Jis susiduria su pribloškiamais pokyčiais savo gyvenime. Įsiklausykime į jo raudą: Neslėpk savo veido nuo manęs tą dieną, kai esu varge. Palenk į mane savo ausį, kai šaukiuosi, skubėk man atsakyti. Mano dienos pranyksta kaip dūmai, mano kaulai kaip židinys dega. Kaip pakirsta žolė mano širdis džiūsta; aš pamirštu valgyti. Nuo skaudžių aimanų oda prilipo prie mano kaulų. Priešai mane užgaulioja, ir mano vardas jiems tapo keiksmažodžiu. Mano dienos yra tartum ištįsęs šešėlis, ir aš lyg žolė džiūstu (Ps 102, 2-5. 8. 11).
Ar yra nors koks gyvenimo sergėtojas, į kurį žmogus galėtų atsiremti, kai jaučiasi palūžęs ir be jėgų, kaip ir šis psalmininkas? Ar yra kas nors tvirta, stabilu ir nekintama? Yra, ir šis psalmininkas mums apie tai pasako: Bet Tu, Viešpatie, pasiliksi per amžius; Tave minės visos kartos (Ps 102, 12).
Dievas niekada nenustos egzistavęs. Jis yra daugiau nei amžinas. Jis absoliučiai nesikeičia.
Kadaise Tu sukūrei žemę ir dangūs yra Tavo rankų darbas. Jie pražus, bet Tu pasiliksi. Jie visi susidėvės kaip drabužis, kaip rūbą juos pakeisi, ir jie bus pakeisti. Bet Tu esi tas pats ir Tavo metai nesibaigs (Ps 102, 25-27).
Tai vienas pirmųjų didžių Biblijos pareiškimų apie Dievo pastovumą. Paprastai tariant, tai reiškia, kad Dievas nesikeičia! Jis nei gali, nei yra linkęs keistis. Ir tai turi prasmę. Bet kokie pokyčiai gali būti į gera arba į bloga. Dievas negali keistis į gera, nes Jis jau yra tobulas. Ir Jis negali tapti blogesnis, nes tada Jis būtų netobulas ir nebegalėtų būti Dievas. Sukurti dalykai kinta: jie baigiasi ar susidėvi, tai - neatskiriama jų prigimties dalis. Tačiau Dievas neturi nei pradžios, nei pabaigos. Todėl Jis negali pasikeisti.
Kartais žmonės, ypač pakliuvę į išmėginimus, galvoja, kad Jis keičiasi. Taip manė ir Izraelio tauta. Pranašai įspėjo, kad Dievas nubaus juos už jų sukilimą ir nuodėmes, ir izraelitai galvojo, kad tokia bausmė liudytų, jog Jis keičiasi, kad Jis tampa rūstesnis ir ne toks teisingas. Pavyzdžiui, Malachijas pranašavo, jog Mesijas ateis staiga, tarsi apvalanti ugnis, ir išgrynins juos kaip auksą ir sidabrą bei teis jų nusidėjėlius (Mal 3, 3-5). Žmonės, matyt, stebėjosi, kai Dievas pradėjo rodyti tokį susirūpinimą dėl jų nuodėmių. Tačiau pranašas Malachijas jiems priminė, kad Viešpats visados jais rūpinosi - tokia yra Jo prigimtis. Jis - nekintamai šventas, teisus ir teisingas. Pats Dievas skelbė: Aš esu Viešpats, Aš nesikeičiu (Mal 3, 6).
Nekintantis Dievas ne tik baudė Izraelį, bet ir garantavo tautos išlikimą. Patvirtinęs savo nekintamumą, Dievas sako: Aš nesikeičiu, todėl jūs, Jokūbo vaikai, nebuvote sunaikinti (Mal 3, 6). Jis - nekintamai šventas ir teisingas, bet taip pat ir nekintamai gailestingas bei ištikimas. Jis pažadėjo Abraomui, kad jo sėkla išliks per amžius (Pr 13, 15), ir neatsiims savo žodžio, nes Jis - nekintantis. Izraelio tautos išlikimas iki šių dienų yra Dievo nekintamumo liudijimas.
Kai mūsų gyvenimą užgriūva išmėginimai, mes galime pradėti galvoti, kad Dievas pasikeitė. Mes galvojame: „Dievas buvo man geras, tačiau tai, kas vyksta dabar, neatrodo labai gera." Grupei persekiojamų žmonių, pradėjusių taip galvoti, apaštalas Jokūbas turi keletą aštrių pastebėjimų. Pažiūrėkite, kaip Jokūbas juos drąsina: Neapsigaukite, mano mylimi broliai! Kiekvienas geras davinys ir kiekviena tobula dovana yra iš aukštybių, nužengia nuo šviesybių Tėvo, kuriame nėra permainų ir nė šešėlio keitimosi (Jok 1, 16-17).
Šviesybių Tėvas yra Dievas, sukūręs dangaus kūnus. Jie juda, sukasi ir meta šešėlius ant žemės ir vienas ant kito. Tai yra sukurta, todėl kinta. Tačiau juos sukūręs Dievas nesikeičia. Jame nėra jokių permainų, jokio Jo mylinčio gerumo ir rūpesčio užtemimo ar išblėsimo. Jo dovanos visados išeina į gera, net jei dabar mes to ir nesuprantame. Jis duoda tik tai, kas geriausia. Mes galime Juo pasikliauti. Tai - nesikeičiančio Dievo pažadas.
Jei Jėzus Kristus yra Dievas kūne, tada galime tikėtis, jog ir Jis nesikeis. Ši tiesa buvo atskleista kitai grupei žmonių, kurie buvo persekiojami dėl savo tikėjimo. Laiško Hebrajams autorius rašo: Atsiminkite savo vadovus, kurie jums skelbė Dievo žodį. Įsižiūrėkite į jų gyvenimo vaisius, sekite jų tikėjimu. Jėzus Kristus yra tas pats vakar, šiandien ir per amžius (Hbr 13, 7-8). Jis norėjo, kad žydai žinotų, jog nesikeičiantis Gelbėtojas, veikęs žmonių, kurie mokė juos Dievo žodžio, gyvenime, gali atlikti antgamtinį darbą ir jų gyvenime. Jis yra tas pats Gelbėtojas, koks buvo visados, ir tai, ką Jis padarė kitiems, Jis gali padaryti ir tau.
Kas nors gali ginčytis: „Atrodo, kad mano krikščionis draugus Jis laimina daugiau nei mane. Jie atrodo dvasiškai stabilesni, o aš tai kylu aukštyn, tai krentu žemyn, tai karštas, tai šaltas. Sakai, kad Dievas pastovus? O aš sakau, kad Dievas su manimi elgiasi kitaip." Reikalai gali taip niekados ir nepagerėti, kol patikėsime, jog Jis iš tiesų nekintantis, ir pripažinsime, jog problema glūdi mumyse, o ne Jame. Štai kodėl laiško Hebrajams autorius ragina mus sekti savo dvasinių vadovų pavyzdžiu. Kai išmoksime tikėti, kad Dievas yra toks, koks Jis sakosi esąs, mes pradėsime džiaugtis stabilumu ir pastovumu, kuriais Jo nekintamumas gali patarnauti mūsų gyvenime. Daugumai mūsų yra lengviau nurimti ir nesvyruoti neramiomis aplinkybėmis, kai žinome, jog esantys šalia, ypač turintys atsakomybę, yra ramūs ir nesvyruoja.
Dievas viską mato. Jis kontroliuoja kiekvieną situaciją ir Jo ranka niekados nesudreba. Pasitikėk Juo ir džiaukis tuo pastovumu ir ištikimybe, kokios iki šiol nepažinojai.
Dievo pastovumo atšakos
Mes pamatėme aiškiai atskleistą doktriną, kad Dievas nesikeičia, tačiau ką tai reiškia? Koks Dievas kada nors buvo, toks Jis visados ir bus. Pažvelkime į Biblijoje aptinkamus pavyzdžius.
Dievo žodis nesikeičia. Viešpatie, Tavo žodis amžinai įtvirtintas danguje (Ps 119, 89). To negalima pasakyti apie mūsų žodžius. Mes dažnai keičiame savo nuomonę ir aptinkame, kad vertiname jau kitus dalykus, nei sakėme praeityje. Kartais mes pasakome tai, ko išvis neturime omenyje, ar tai, kas vėliau pasirodo esą neteisinga ir ko turime išsižadėti. Tačiau kai kalba Dievas, tai visados yra tiesa. Jis niekados kalbėdamas neklysta, niekada nepakeičia savo nuomonės. Jis niekada nepasako to, dėl ko gailėtųsi ar ką norėtų atsiimti. Jo Žodis yra įtvirtintas ir nekintantis. Žolė nuvysta, žiedas nukrinta, bet mūsų Dievo žodis išlieka per amžius(Iz 40, 8).
Dievo planai nekinta. Viešpaties sumanymas lieka per amžius, Jo širdies mintys per kartų kartas (Ps 33, 11). Dievo planai yra tvirti. Jo tikslai visada bus pasiekti. Mūsų planai ir tikslai keičiasi. Kartais jie būna nelabai realūs ir mes turime jų atsisakyti, kitais atvejais kas nors juos sužlugdo. Tačiau Dievo planai yra tobuli, ir niekas negali jų sužlugdyti. Todėl nėra reikalo jų keisti.
Laiško Hebrajams autorius turi ką pasakyti apie šį Dievo aspektą: Todėl Dievas, norėdamas stipriau pabrėžti pažado paveldėtojams savo valios nekintamumą, pridėjo priesaiką. Tad du nekintami dalykai, kuriuose neįmanoma, kad Dievas meluotų, tvirtai guodžia mus, atradusius prieglobstį mums skirtoje viltyje (Hbr 6, 17-18). Dievo tikslas ir Jo priesaika nekinta. Žinojimas, kad Dievo planas šiam pasauliui niekada nepasikeis, ir kad Jis išpildys jį numatytu metu pagal savo paties gerą valią, paguodžia. Kaip Jis per pranašą Izaiją ir kalbėjo: Atsiminkite praeitį, kad Aš esu Dievas ir kito dievo, panašaus į mane, nėra. Aš skelbiu dalykus nuo pat pradžios ir pasakau, kas dar nėra įvykę. Mano nutarimas pasiliks ir Aš padarysiu, ką esu numatęs(Iz 46, 9-10).
Ką Dievas įtvirtino prieš pasaulio sukūrimą kaip žmonijos istorijos tikslą, tai neišvengiamai įvyks. Kaip paguodžia žinojimas, kad joks šėtono pasipriešinimas to pakeisti negali!
Dievo pažinimas nekintantis. Yra ir daugiau Dievo pastovumą liudijančių sričių, tačiau pažvelkime tik į šią vieną: Nuo amžių Dievui žinomi visi Jo darbai (Apd 15, 18). Mes turėtume tai suprasti, net jei apaštalas Jokūbas ir nebūtų to pasakęs Jeruzalėje vykusiame pasitarime. Jei Dievas nesikeičia ir niekas Jame nesimaino, tai akivaizdu, jog Jo pažinimas taip pat niekada nedidėja ir nemažėja. Jis žino viską ir visados viską žinojo. Jei būtų kitaip, ir Jis žinotų mažiau, tai neatitiktų visa žinančio Dievo charakterio. Pavyzdžiui, jei kada nors Dievas nebūtų žinojęs, ką aš parašysiu šiame straipsnyje, tai Jis tuo metu nebūtų tobulas, ir todėl Jis nebūtų Dievas. Tačiau jūs galite būti tikri, kad Jis visuomet viską žinojo. Jo pažinimas nekintantis.
Tai, be abejo, skiriasi nuo mano pažinimo. Mano pažinimas, viliuosi, auga. Vis dėlto aš žinau tik labai mažą dalelytę to, ką galima žinoti. Jei norite atvirai, tai aš pamirštu daugiau nei atsimenu. Taigi mano pažinimas net mažėja. Tačiau paguodžia žinojimas, jog Dievas turi visą ir nekintantį pažinimą apie viską. Jis negali nieko prarasti. Jis niekados nepamiršta padaryti to, ką nori. Ir Jis nuolatos rūpinasi mūsų gyvenimu.
Ar iš tiesų Dievas nekeičia savo nuomonės?
Ne kiekvienas patikės tuo, ką dabar skaitote. Kai kas gali rodyti į eilutes Raštuose, kuriose sakoma, jog Dievas gailisi, ir sakyti: „Matote, Dievas nepastovus. Jis persigalvojo! Todėl Jis gali nesilaikyti ir savo Žodžio, neišpildyti savo tikslų. Galbūt Jis visko nežino." Pakanka perskaityti vos kelis Biblijos puslapius, ir atrasime eilutę, sukeliančią tokių dvejonių: Viešpats, matydamas, kad žmonių nedorybės žemėje buvo didelės ir jų širdies siekiai buvo vien tik pikti, gailėjosi, kad Jis žemėje sutvėrė žmogų, ir sielojosi savo širdyje (Pr 6, 5-6).
Tačiau egzistuoja ir kitos eilutės, kurios, beje, užtikrina mus, jog Dievas nepersigalvos: Dievas ne žmogus, kad meluotų, ir ne žmogaus sūnus, kad pakeistų savo nuomonę. Ar Jis pasakė ir nepadarys? Ar Jis kalbėjo ir neįvykdys? (Sk 23, 19). Izraelio Galybė nemeluoja ir nepersigalvoja, nes Jis ne žmogus, kad persigalvotų (1 Sam 15, 29). Ar tai Biblijoje aptinkamas prieštaravimas? Nemanau.
Turėtume suprasti, kad: nors Dievo charakteris niekada nekinta, Jo metodai, elgiantis su žmonėmis ir vykdant savo planus žemėje, gali kisti. Kad ir ką Jis darytų, tai derės su Jo amžina prigimtimi ir bus Jam žinoma nuo amžių. Tačiau skirtingu metu Jis veikia skirtingai. Tas pats autorius, kuris priminė mums apie Dievo nekintamą valią ir priesaiką (Hbr 6, 17-18), sako, jog Dievas pakeitė kunigystę ir įstatymą (Hbr 7, 12), pašalino Senąją Sandorą, kad įtvirtintų Naująją (Hbr 10, 9).
Kartais Dievas veikia remdamasis tuo, ką daro žmogus, ir gali atrodyti, jog Dievas pakeitė savo nuomonę, norėdamas mums padėti suprasti, kas vyksta. Žmonių veiksmai Dievo nestebina. Nuo pat pradžios Jis žino, ką žmogus padarys, ir žino, kaip Jis į tai reaguos. Jo veiksmai, kurie tarsi liudytų apie pasikeitusią nuomonę, yra užrašyti mums padėti, ir visiškai dera su nekintančia Jo prigimtimi (Pr 6, 6; 1 Sam 15, 11).
Kartais, skaitant Raštą, ypač istorijas, kai Dievas grasina bausti, norėdamas parodyti, ką Jis galvoja apie nuodėmę, bet sulaiko bausmę, tarsi atlikdamas gailestingumo aktą (Iš 32, 14; Jon 3, 10), gali atrodyti, kad Dievas visgi keičia savo nuomonę. Kartais Jis sušvelnina savo nuosprendį, kad geri Jo tikslai būtų įvykdyti (2 Sam 24, 16). Tačiau vargu ar tai sudrebina Dievo nekintamumo doktriną. Dievo nekintamumas paprasčiausiai reikalauja, kad Jis visuomet veiktų sutinkamai su amžinąja savo prigimtimi.
Dievo nekintamumo reikšmė
Manau, visi pagalvojome: „Na gerai, Dievas yra nekintantis. Ką tai reiškia man?" Jei mes iš tiesų norime Jį pažinti, tada tai reiškia viską. Neverta siekti pažinti vis besikeičiantį Dievą. Tokiu Dievu būtų neįmanoma pasitikėti. Ar gali pasitikėti draugu, kurio nuostatos ir veiksmai tavo atžvilgiu kasdien keičiasi? Žinoma, ne. Tu nesiruoši atverti jam savo širdies, dalintis savo jausmais, išsakyti jam savo silpnybių ar poreikių, tiesa? Jei kartais jis visgi užjaučia ir pagelbsti, bet paprastai nesidomi ar smerkia kitus, tu tikriausiai neskubėsi atverti jam savo širdies. Jei jis saugo tavo paslaptis tik trumpą laiką, o pasitaikius progai visiems jas išpasakoja, daugiau juo nepasitikėsi. Deja, žmonės, net ir draugai, kartais taip pasielgia, tačiau Dievas niekados nesikeičia. Mes galime Juo pasitikėti.
Dievas niekuomet nėra blogos nuotaikos. Skirtingai nei mes. Mes periodiškai tampame nesukalbami, niurzgame ant savo sutuoktinio, rėkiame ant vaikų, kritikuojame savo bendradarbius... Tačiau Dievas ne toks! Jo nuotaika niekada nesikeičia! Kaip gera žinoti, kad visuomet, nesvarbu, kokiu metu ateisi pas Jį Jo Sūnaus vardu, Jis šiltai ir su meile mus priims.
Šis suvokimas daro maldą malonią - mes žinome, kad Jis visuomet yra atviras ir išklauso mūsų prašymų. Jis niekuomet nepavargsta mūsų klausytis. Iš tiesų Jis kviečia mus ateiti: Šaukis manęs, tai išklausysiu tave ir parodysiu tau didelių bei nesuvokiamų dalykų, apie kuriuos nieko nežinai (Jer 33, 3). Prašykite, ir jums bus duota, ieškokite, ir rasite, belskite, ir bus jums atidaryta (Mt 7, 7). Iki šiol jūs nieko neprašėte mano vardu. Prašykite ir gausite, kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų (Jn 16, 24).Niekuo nesirūpinkite, bet visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui (Fil 4, 6).
Nelabai turbūt norėtume melstis Dievui, kuris galbūt klauso, o galbūt yra išėjęs pasivaikščioti ar snaudžia. Elijas erzino Baalo pranašus, sakydamas: Šaukite garsiau! Juk jis dievas! Gal jis šnekasi, užsiėmęs ar kelionėje? Gal jis miega ir jį reikia pažadinti? (1 Kar 18, 27). Tačiau mes esame užtikrinti, kad Viešpaties ausys visados atviros mūsų maldoms: Viešpaties akys žvelgia į teisiuosius ir Jo ausys girdi jų šauksmą (Ps 34, 15).
Kam nors gali kilti klausimas: „Kokia prasmė melstis nesikeičiančiam Dievui? Argi Jis dar neapsisprendė, ką ruošiasi daryti? Kaip mūsų maldos gali ką nors pakeisti?" Mes žinome, kad malda keičia situacijas - Dievas mums sako, jog taip yra. Nuo amžių pradžios Jis nusprendė, kad imsis tam tikrų veiksmų, parūpins tam tikrų privilegijų ir suteiks tam tikrus palaiminimus, kai ateisime pas Jį, atverdami Jam savo širdis maldoje. Taigi mes ateiname, nes Jis prašė mūsų ateiti ir išsakyti savo prašymus, nes Jis pažadėjo mums, jog mes matysime pokyčius. Ir štai kokį pasitikėjimą mes turime Juo: jei ko tik prašome pagal Jo valią, Jis girdi. O jeigu žinome, kad Jis girdi mus, ko tik prašome, tai ir žinome, kad turime tai, ko Jo prašėme (1 Jn 5, 14-15). Mes galime Juo pasitikėti - Jis bus ištikimas savo pažadui.
Galbūt lengviau bus suvokti, kokį skirtumą padaro malda, jei įsivaizduosime motiną, prižiūrinčią sergantį vaiką. Prieš miegą ji duoda jam skirtus vaistus ir užtikrina, kad ji bus šalia. Ji žino, kad jis šauksis jos naktį ir kad tuomet, kai jis ją pašauks, ji nepakeis savo nuomonės - elgsis taip, kaip buvo nusprendusi, ir padarys viską, kas, jos įsitikinimu, bus vaikui geriausia. Tačiau jos pagalba ateina kaip atsakas į vaiko prašymą. Taip ji numatė. Dievas turi paruošęs mums gerų dalykų, tačiau Jo planas - duoti mums tai, kai mes to paprašysime. Tai bus atsakymas į mūsų maldas. Todėl prašyk ir gausi.
Kadangi Dievas pastovus ir nekintantis, mes visados galime Juo pasitikėti. Deja, ne taip yra su mūsų draugais, kurie kartais mus paveda: kartais jų veiksmai priklauso nuo to, kaip jie jaučiasi ar kaip mes su jais elgėmės. Tačiau Dievo meilė yra amžina ir nekintanti (Jer 31, 3). Jis visuomet elgiasi iš meilės. Jo gerumas taip pat yra amžinas, todėl ir nesikeičia (Iz 54, 10). Dievo veiksmai visuomet kyla iš Jo gerumo - mes galime tuo pasitikėti. Kuo geriau pažįstame Jį, kaip pastovų ir nekintantį Dievą, tuo labiau sugebame Juo pasitikėti ir įsikabinti į Jį, ieškodami stabilumo ir stiprybės, kai visa aplink mus keičiasi.
Tai didinga doktrina, ir mes turėtume stengtis ją prisiminti. Deja, vienas ryškiausių mūsų, kaip silpnų, mirtingų būtybių, trūkumų yra mūsų negebėjimas atsiminti visko, ko išmokome apie Dievą, kai mums to labiausiai reikia.
Ar žinote, kad Dievas davė mums regimą ženklą, kuris padės mums prisiminti tai, kad Jis nesikeičia? Taip, tai vaivorykštė. Kai Nojus ir jo šeima išėjo iš arkos, Dievas pažadėjo jiems daugiau nebesunaikinti žemės potvyniu. Jis sakė: Aš ištiesiu vaivorykštę debesyse ir tai bus ženklas sandoros tarp manęs ir žemės (Pr 9, 13). Jis nesunaikins visos žemės vandeniu dar kartą. Jis yra savo žodžio Dievas. Jis visuomet daro tai, ką sako, jog padarys. Jis niekados nesikeičia.
Tad kiekvieną kartą, pamatęs vaivorykštę, prisimink, jog pažįsti nekintantį Dievą. Prisimink, jog Dievas, kurio meilė ir gerumas tau nesikeičia, vertas tavo nesikeičiančios meilės, ištikimybės, atsidavimo ir tarnavimo.
Iš www.bible.org, vertė Lina Tamonytė
www.btz.lt