Tai jau baigiamasis rašinys, kuriuos pristatome realiausiais vadinamus kandidatus užsimauti Žvejo žiedą ir vairuoti institucinės Bažnyčios laivą per išbandymų audras. Neatmetame galimybės, kad konklava nustebins, ir nė vienas iš mūsų pristatytų kardinolų netaps popiežiumi. Kita vertus, šis pristatymas skirtas ne konkuravimo demoną auginti, bet siekiant atskleisti Bažnyčios įvairovę ir skirtingus ganytojų stilius. Paskutiniame ciklo rašinyje įdėmiau pažvelgsime, ką per šią konklavą siūlo Afrikos ir Azijos katalikai.
Kaip atrodytų afrikietiškas pontifikatas?
Pastaruoju metu žiniasklaida labai mėgsta spekuliuoti spėjimais apie „afrikietį popiežių“. Tai tapo labai patrauklia, masinančia idėja galbūt dėl to, kad Bažnyčia dar gana dažnai tradiciškai matoma kaip viena pagrindinių išskirtinai „pirmojo pasaulio“ institucijų. Afrikietis popiežius būtų akivaizdus Bažnyčios visuotinumo liudijimas.
Kiek realu, kad popiežiumi gali būti išrinktas Afrikos kardinolas? Dar pries 2005 metų konklavą kardinolas J. Ratzinger, netrukus tapęs popiežiumi Benediktu XVI, teigė, kad afrikietis popiežius būtų „visai tikėtinas“ ir „nuostabus ženklas visai krikščionybei“.
 |
| Kardinolas F. Arinze rimtu kandidatu vadintas prieš 2005 metų konklavą. |
Pirmiausia pažvelkime, ką galėtų Bažnyčiai pasiūlyti afrikietiškas pontifikatas. Visų pirma popiežius iš Afrikos suteiktų visai kitokią katalikybės perspektyvą. Afrika palyginti neseniai atsivertė iš gentinių vietos religijų. Pavyzdžiui, kardinolas Francis Arinze (g. 1932 m. Nigerijoje) pats išgyveno tokį atsivertimą į katalikybę. Daugelį amžių siekianti Europos istorija kiekviename žingsnyje persunkta krikščionybės, tuo tarpu afrikiečiams ji pažįstama kaip studijų objektas, o ne pirminė patirtis. Taigi toks popiežius visiškai naujai žvelgtų į katalikų tikėjimą.
Taip pat iš esmės pasikeistų mūsų supratimas apie Afriką, viso pasaulio katalikai daugiau sužinotų apie Afrikos problemas ir jos potencialą. Kaip Jonas Paulius II pasaulio katalikams parodė socializmo kankinamų Rytų Europos šalių realybę, taip popiežius iš Afrikos atkreiptų pasaulio dėmesį į Afriką.
Popiežius afrikietis nukreiptų Europos ir Šiaurės Amerikos dėmesį nuo kai kurių dalykų, kurie daugumai kitų žemynų atstovų neatrodo pirminės svarbos. Vakarų inteligentams būdingas rūpinimasis lygių teisių politika, homoseksualių asmenų santuoka, moterų kunigystė, kontracepcijos ir genderizmo klausimai. Tuo tarpu daugumai afrikiečių tai nepriimtina, jie į tai žvelgia kaip į Vakarų dekadansą.
Kai imama kalbėti apie ekonominius dalykus, afrikiečiams rūpi taika ir teisingumas, tačiau jie nori priminti Vakarų valstybėms apie besitęsiantį ekonominį kolonializmą. Kai prabylama apie skurdo ir gerovės problemas, daugumai afrikiečių tai yra tiesioginis rūpestis: ar mano vaikai turės ką šiandien pavalgyti? Ar yra kokia mokykla netoliese, į kurią galėtų eiti mano dukra? Ar mano tėvai bus nuvežti į ligoninę, jei susirgs? Pontifikas iš Afrikos išryškintų šiuos realius poreikius ir dėl skurdo globalias priežastis.
Galiausiai turime prisiminti, kad popiežius nebūtinai turi būti politinis lyderis, valstybės veikėjas, diplomatas, ekonomistas ar socialinis darbuotojas. Jis yra viso pasaulio milijardų katalikų dvasinis lyderis. Jei būtų išrinktas, popiežius, kilęs iš Afrikos, turėtų atrasti pusiausvyrą tarp racionalaus išsilavinimo ir gyvo tikėjimo. Rafinuotas, Vakarų išprusęs liberalizmas paprastai afrikiečiams nėra labai artimas, kurie suvokia religiją kaip sandorį tarp šio ir kito pasaulio. Afrikietis popiežius padėtų katalikams prisiminti, kad jų tikėjimas visų pirma yra kova tarp gėrio ir blogio, kova už sielų išgelbėjimą.
Šis esminis požiūrio pakeitimas aukščiausiu lygmeniu tikriausiai būtų didžiausia dovana, kurią popiežius iš Afrikos padovanotų Bažnyčiai ir pasauliui.Tai būtų šviesos dovana iš tamsios širdies, kartu – atsinaujinimo dovana europietiškai kultūrai, kuri pasenusi, nesvetinga, virstanti naująja tamsos širdimi.
 |
| Kardinolas Peter Turkson, Justitia et pax, (Taikos ir teisingimo) komiteto pirmininkas |
Afrikos katalikų lyderis – kardinolas Peteris Turksonas
Krikščionybė Afrikoje sparčiai auga, o katalikybė yra labiausiai žydinti jos šaka. Kai popiežius Benediktas XVI lankėsi Afrikoje 2009-aisiais, tuo metu ten gyveno apie 158 milijonai katalikų. Manoma, kad 2025-aisiais jų bus apie 230 milijonų, tai būtų šeštadalis visų žemės katalikų. Didžiausia pasaulio seminarija yra Nigerijoje; Afrikoje įšventinama daugiausia kunigų. Juodasis žemynas didžiuojasi turintis 16 kardinolų.
Iš 115 kandidatų, kurie netrukus Siksto koplyčioje rinks naują popiežiaus įpėdinį, tarp galimų Afrikos kandidatų į popiežius kardinolo Peterio Turksono iš Ganos vardas figūruoja gana dažnai.
Pats kardinolas P. Turksonas, atrodo, nesibaido šios minties. Nesename interviu, kurį davė Britanijos leidiniui „Telegraph“, P. Turksonas atvirai dalinosi, ką jam reikštų tapti popiežiumi.
Pažvelkime į šio kardinolo asmenybę įdėmiau. Peteris Kodow Appiah Turksonas (64 m. amžiaus) gimė Vakarų Ganoje. Jo tėvas – katalikas, o motina priklauso metodistų bendruomenei. Šį biografinį faktą pats kardinolas dažnai cituoja, taip pagrįsdamas savo domėjimąsi ekumenizmu.
Jis studijavo Šv. Antano seminarijoje, Niujorke, ir Popiežiškajame Biblijos institute, Romoje. 1992 m tapo Ganos Keip Kosto arkivyskupu; buvo paskirtas nacionalinės Vyskupų konferencijos prezidentu bei suvaidino svarbų vaidmenį SECAM, Afrikos ir Madagaskaro vyskupų konferencijų simpoziume.
 |
| Kardinolas P. Turksonas nebijo, reikalui esant, imtis lyderio naštos. |
2009 m. Benediktas XVI paskyrė kardinolą P. Turksoną relatoriumi, arba generaliniu sekretoriumi, Afrikos vyskupų sinodui. Taip susiklostė, kad jis negrįžo į Afriką, nes Sinodui artėjant į pabaigą, P. Turksonas buvo paskirtas Popiežiškosios Teisingumo ir taikos tarybos prezidentu.
P. Turksonas apibūdinamas kaip malonus, draugiškas, atviras, kuriam nesvetimas humoro jausmas; jis patraukliai nuoširdus – ko neretai pasigendame bendraudami su diplomatais. Afrikoje jis vertinamas kaip veržliausias Bažnyčios lyderis žemyne.
Neatsitiktinai SECAM būstinė yra Ganoje, tai atspindi tam tikrą lyderystės vaidmenį, kuris ilgą laiką buvo būdingas ganiečiams sprendžiant Afrikos katalikų reikalus.
Štai keletas šio kandidato stipriųjų savybių. Visų pirma daugelis kardinolų nori, kad būsimas popiežius turėtų pastoracinės patirties vyskupijoje; kiti ieško kandidato, pažįstančio Vatikano struktūras, kad jis galėtų sutvarkyti institucijas. P. Turksonas pasižymi abiem šiomis savybėmis.
Antra, kai kuriems kardinolams atrodo labai patraukli idėja, kad popiežiumi taptų kandidatas ne iš Vakarų, ir P. Turksonas šiuo atžvilgiu tikrai tiktų.
Trečia, labiausiai tikėtina, jog P. Turksonas neturi jokio „bagažo“, susijusio su pastarojo laiko skandalais, kurie slegia Vatikaną. Jis nedalyvavo sėjant vadinamojo „Vatileakso“sumaištį, nebuvo susijęs su Vatikano banku, neturi jokų ypatingų įrašų, kurie sietų jį su dvasininkų lytinio išnaudojimo skandalu.
Ketvirta, Bažnyčioje, kuri ėmėsi „naujosios evangelizacijos“, P. Turksonas būtų patrauklus ir energingas lyderis, kuris galbūt sugebėtų įkvėpti žmones naujai pažvelgti į Katalikų Bažnyčią.
Penkta, jis perteikia labai tradicinį Afrikai būdingą etosą apie dorovę, šeimą, tad P. Turksono išrinkimas neišgąsdintų pro-life gynėjų.
Šešta, santykiai su islamu būtų tikrai būtų viena svarbiausių krypčių – P. Turksonas turi čia ir asmeninės patirties, kadangi jo dėdė iš tėvo pusės yra musulmonas, Ganoje kard. P. Turksonas gyveno tarp musulmonų, ir buvo atsakingas už katalikų ir musulmonų santykių plėtojimą Afrikoje. Jis siekia, kad visur būtų gerbiama religijos laisvė.
Tačiau yra ir silpnosios kandidato savybės. Pirma, Teisingumo ir taikos taryba nėra tarp svarbiausių Vatikano departamentų, tad iškyla abejonių, ar išties tarnystė joje yra pakankamas pasirengimas didžiajam žingsniui į popiežystę.
Antra, pasak kai kurių konservatoriškų pažiūrų apžvalgininkų, P. Turksonas kiek per daug prijaučia kairei–centrui, ypač kalbant ekonominio teisingumo klausimais.
Be to, kai kas abejoja, ar P. Turksonas yra išties pasiruošęs svarbiausiam vaidmeniui Bažnyčioje. Rudenį vykusiame Sinode, skirtame Naujajam evangelizavimui, P. Turksonas viename iš vyskupų susitikimų pristatė Youtube išplatintą vaizdo įrašą apie islamą, kuriame komentuojama nerimą kelianti statistika apie musulmonų imigraciją į Europą, nors tuo metu tie duomenys jau buvo paneigti. Nepritarimas parodytai medžiagai buvo labai stiprus, ir nors P. Turksonas tuoj pat atsiprašė, šis įvykis paliko abejonių apie jo nuomonę.
Ketvirta, keletas viešų P. Turksono komentarų, kad idėja apie popiežių afrikietį atrodo labai patraukli, ne vienam pakišo mintį, jog jis neatmeta galimybės tapti naujuoju popiežiumi. Tuo tarpu jo bičiuliai teigia, kad atvirumu ir sąžiningumu pasižymintis kardinolas nenorėjo pasakyti „ne“ reporteriams, primygtinai prašiusiems komentaro, ir nevengė atsakyti į provokuojamus klausimus.
Vis dėlto rinkimų kontekste atsidūrimas dėmesio centre ne visuomet sulaukia pritarimo, ir kartais už norą išlikti mandagiam reikia sumokėti.
Tačiau reikia nepamiršti, kad sekuliarios pasaulietinės spaudos smalsumas ir kritika nežino, kur ir kaip veikia Dievo apvaizda. Dievas žino geriau už žurnalistus, jis pažįsta širdis geriau, nei galima rasti kiekvieno žmogaus CV, nes jis mato vidines žmogaus savybes, privalumus. Dievas gali rizikuoti ir pateikti siurprizų.
 |
| Manilos arkivyskupas kardinolas L. Tagle vadinamas stipriausiu visų laikų Azijos teologų. |
Filipinietiška Kristaus sekimo aistra
Apie afrikietiško pontifikato galimybę kalbama kur kas garsiau nei apie azijietiško, tačiau artėjančioje konklavoje Azijos Bažnyčia turi labai stiprų kandidatą – Manilos arkivyskupą Louis Antonio Tagle.
Šiam kardinolui „tik“ 55-eri metai. Tarsi brandus amžius, tačiau kai kalbama apie jo galimybes per konklavą, dažniausiai skamba žodžiai, jog tai labai įdomus kandidatas, bet gal jam vertėtų palaukti kitos konklavos.
Iš tiesų nėra daug galimybių, jog kardinolai apsispręs patikėti popiežiaus tarnystę maloniam, intelektualiam, bet vis vien dar per mažai pažįstamamam kardinolui iš Azijos, kurio amžius leidžia prognozuoti labai ilgą pontifikatą. Tiesa, prognozės labai nepatikimas dalykas. Kai po 30 metų Pijaus IX pontifikato buvo nuspręsta, jog reikalingas „pereinamojo laikotarpio“ popiežius, kuris Šventajame Soste būtų kelerius metus ir per tą laikotarpį būtų galima geriau susivokti, ko reikia Bažnyčiai šiandien, ir popiežiumi buvo išrinktas garbaus amžiaus Leonas XIII, niekas negalėjo prognozuoti, kad jo pontifiktas užsitęs daugiau nei 25 metus ir jis bus pramintas „amžinuoju popiežiumi“, nes mirė 93 metų amžiaus.
Apie L. Tagle galimybes tapti popiežiumi leidžia kalbėti pirmiausia tai, kad Benediktas XVI pasitraukė būtent dėl per didelės metų naštos, ir tai svarbus impulsas kardinolams pažvelgti ir į jaunesnius kandidatus. Juk ir Karoliui Wojtylai, kuris daugeliui tapo popiežiaus idealu, 1978 metais tebuvo 58-eri.
Tiesa, L. Tangle ne tik vienas jaunesnių kardinolų pasaulyje, bet dar atrodo jaunesnis, nei įrašyta jo pase. Tad pasakojama, kai prieš porą dešimtmečių kardinolas Josephas Ratzingeris pristatė popiežiui Jonui Pauliui II naują Vatikano tarptautinės teologinės komisijos narį, juokais pridūrė, kad, kiek aiškinosi, jaunasis teologas jau yra priėjęs Pirmosios komunijos.
Nors vargu ar kardinolas L. Tagle jau šioje konklavoje bus pasirinktas popiežiumi, tačiau į jo asmenybę tikrai verta pažvelgti įdėmiau, nes tikrai pelnytai jis vadinamas didžiausiu visų laikų Azijos teologu. Kaip rašo įvykių Vatikane analitikas Johnas R. Allenas, L. Tagle derina teologo protą, muziko talentą ir ganytojo širdį.
L. Tagle gimė Maniloje, čia baigė seminariją, bet paskui pervažiavo į JAV, kur studijavo Vašingtono katalikiškame universitete. Paskui studijas tęsė Romoje ir grįžo atgal į Filipinus dirbti pastoracinį darbą. Jis buvo įvertintas kaip kylanti Azijos Katalikų Bažnyčios „žvaigždė“, todėl jaunas dvasininkas buvo paskirtas į atsakingą komisiją, teikiančią patarimus Šventajam Sostui.
Teologijos daktaro disertaciją L. A. Tagle rašė pagal vyskupų kolegialumo sampratą Vatikano II Susirinkime. Taip pat jis 15 metų dalyvavo leidybiniame projekte „Vatikano II Susirinkimo istorija“. Projekto koordinatorius Giuseppe Alberigo buvo kritikuojamas kai kurių konservatyviau nusiteikusių žmonių, jog ši istorija pateikia pernelyg progresyvistinę Susirinkimo interpretaciją. Beje, šis faktas vertinamas kaip viena iš kliūčių kardinolui L. Tagle pelnyti visuotinį kitų kardinolų pasitikėjimą. Šiandien itin dideli Vatikano II Susirinkimo entuziastai neturi didelio palaikymo.
2001 metais jis buvo konskruotas vyskupu. Būdamas vyskupu L. A. Tagle pagarsėjo ir tuo, kad važinėjo viešuoju transportu, o ne automobiliu, taip pat neretai pasikviesdavo elgetų ir varguolių kartu susėsti prie stalo ir pavalgyti.
Manilos arkivyskupas L. Tagle pagarsėjo tvirta laikysena, oponuojant bandymams Filipinuose įvesti Reprodukcinio įstatymo pataisas. Taip pat jis aktyviai pasisakė socialiniais bei aplinkosaugos klausimais. Kadangi arkivyskupas laisvai bendrauja su žurnalistais ir sugeba atsakyti nebanaliai ir intriguojančiai į sudėtingus klausimus, jam dažnai tenka duoti interviu. Net ir jo kritikai pripažįsta, kad L. Tagle – puikus oratorius.
Taip pat daug kam į atmintį įstrigo 2008 metų Tarptautinis eucharistinis kongresas Kvebeke, kai kardinolas L. Tagle savo pamokslu sujaudino ir sužavėjo didžiulę minią stadione susirinkusių žmonių.
 |
| Filipinietis kardinolas L. Tagle turi autoritetą ir Vatikane. |
Manilos arkivyskupas yra vertinamas ir už tai, kad užėmė tvirtą poziciją, kilus seksualinio išnaudojimo skandalams Azijoje. Jis taip pat buvo vienas iš svarbiausių 2012 metais Romoje vykusio tarptautinio susirinkimo seksualinio išnaudojimo skandalui aptarti dalyvių. Susitikime jis teigė, kad Bažnyčia privalo tvirtai ginti žmogaus orumą ir ypač rūpintis silpnaisiais, kurie dažnai tampa prievartos aukomis.
Tai, kad 2002 metų rudenį popiežius Benediktas XVI nusprendė suteikti arkivyskupui L. Tagle kardinolo titulą ir taip įvesti jį į būsimą konklavą, buvo vertinama kaip logiškas žingsnis ir svarbus pasitikėjimo ženklas.
L. Tagle yra šiuolaikiškas ganytojas, sugebantis išnaudoti ir modernių technologijų teikiams galimybes. Jis turi ne tik savo kanalą You Tube, bet ir profilį Facebooke ir Twitteryje. Tiesa, svarbu ne tik medijos, bet ir tai, kad jis sugeba taikliai ir patraukliai su jų pagalba perduoti norimą žinią. Apie kardinolą L. Tagle sakoma: kai jis kalba, žmonės klausosi. Tai nėra taip įprasta, kaip dažnai mums atrodo.
Jei konklava pasirinktų Manilos arkivyskupą, tai būtų labai drąsus žingsnis, liudijantis Bažnyčios visuotinumą, tai, kad ji neapsiriboja vien vakarietiškos civilizacijos arealu. Kita vertus, L. Tagle puikiai pažįsta Vakarų civilizaciją, yra gilus teologas, nuosekliai kovojantis su reliatyvizmo diktatūra.
Tiesa, jis praktiškai neturi darbo Vatikane patirties. Taip, jis dalyvauja sinoduose, bendrauja su kitais kardinolais, tačiau niekas neturi kasdienio darbo su juo patirties. Filipiniečio išrinkimas būtų net revoliucingesnis žingsnis nei kurio nors Afrikos kandidato. Azija mūsų vaizduotėje nėra krikščionybės bastionas. Kita vertus, galbūt atėjo laikas visiems mums pasimokyti tos Kristaus sekimo aistros, kuri šiandien liepsnoja Filipinuose?
Parengė Dalia Žemaitytė ir Andrius Navickas