„Krikšto Sakramentas – atgimimo iš Dvasios ženklas ir įvedimo į Bažnyčią momentas – turėtų būti svarbiausias įvykis kiekvieno krikščionio gyvenime. Kas su manimi nutiko per Krikštą? Kas man buvo suteikta? Ką aš priėmiau? Kokią dovaną gavau? Kaip ja naudojuosi – gyvenu?“ Šiais klausimais Gediminas Numgaudis, OFM kreipiasi į mus, nuolankiai prašydamas malda ir auka paremti filmo „Krikštas“kūrimą. Kartu su garsiu režisieriumi Audriumi Stoniu pradėjęs rinkti medžiagą filmui jis kviečia būsimus filmo žiūrovus mąstyti apie Krikšto sakramento prasmę mūsų gyvenime. Vasario 24 d. susitikime su šv. Kazimiero bažnyčios bendruomene brolis Gediminas sakė, kad pristatydamas filmą jis savotiškai evangelizuoja žmones, skatindamas mąstyti, kas su jais atsitiko per Krikštą. Pasak jo, filmas mus grąžins prie pačių krikščionybės ištakų, padės susivokti, kas mes, krikščionys, esame...
„ Šv. Jono evangelijoje rašoma, kaip Nikodemas atėjo pas Jėzų ir jam Jėzus pasakė: ‚...kas negims iš vandens ir Dvasios, neįeis į Dievo karalystę...‘( Jn 3,1-8). Kas tas atgimimas iš Dvasios, kas tas atgimimas iš aukštybių? Pasirodo, turėtume būti atgimę iš Dvasios, tik tos dovanos nesuvokiame,“ – sakė brolis Gediminas susirinkusiems klausytojams. Akcentuodamas, jog krikštas mūsų gyvenime dažnai nuvertinamas, subuitinamas, ir retas tepamąsto, į ką mus kviečia šis sakramentas, brolis Gediminas klausė susitikimo dalyvių, ar jie supranta, kur ir per kokius ženklus, atliekamus sakramento teikimo metu, Dievas ir bažnyčia mus veda.. .
Krikštas yra dovana, kurią gauname, bet kurią, pasak brolio Gedimino, pamirštame išpakuoti. Pirmasis krikščionių kankinys Steponas kaltino jį teisusius religingus žydus:„ Jūs. kaip ir jūsų protėviai visada priešinatės Šventajai Dvasiai“ ( Apd 7,51). Istorija mums primena pavyzdžius, kuomet prievarta pakrikštyti žmonės tampa nuožmesni už pagonis – pakanka prisiminti žemaičių skundą prieš kryžiuočius Konstancos susirinkime, kuriame jie skundėsi, kad kryžiuočiams terūpi plėšimas, o ne Jėzaus mokslo skelbimas, ir kad kryžiuočiams jėga krikštijant prūsus pastarieji tapo dar nuožmesni...
„Ar mums taip negali atsitikti? Ar mūsų širdys jau perkeistos? Juk krikštas yra ženklas, kad mūsų širdys perkeistos. Ar tikrai taip nutinka? Po vaikų krikšto, jei tai daroma vien dėl tradicijos, o dažnai ir be tikėjimo, gauta dovana lieka neišpakuota, nes tėvai nepadeda vaikams jos išpakuoti...“, - sakė brolis Gediminas.
Šiuolaikiniai žmonės linkę mąstyti vaizdais, tad broliui Gediminui, nuo jaunystės neabejingam kino menui, kilo mintis sukurti filmą, kuris skatintų žmones prisiliesti prie esminių mūsų tikėjimo tiesų ne žodžiais, o būtent vaizdiniais. Režisieriaus Audriaus Stonio asmenyje radęs bendramintį brolis Gediminas ėmėsi savo svajonės įgyvendinimo. Tapęs filmo prodiuseriu ir pasinėręs į labai žemiškus filmo kūrimo rūpesčius jis džiaugiasi gavęs progą evangelizuoti žmones, pristatydamas jiems filmo idėją.
„Biblijoje Dievas apsireiškia gyvojo vandens šaltiniu. Pasinerti vandenyje žydui reiškia pasinerti į Dievą, atsižadant nuodėmės, atsižadant mirties darbų – jam tai yra apsisprendimas gyventi Dievo žodžiu, vykdant Jo valią. Jau nuo labai senų laikų ortodoksai žydai negali dalyvauti maldose, kol neįvyksta liturginis apsiplovimas mikvose - nedideliuose baseinėliuose su gyvuoju šaltinio vandeniu. Žmogus susitepa mirtimi, kai prisiliečia prie numirėlio, nešvaraus gyvulio, kirpdamas nagus ar plaukus. Moteris po mėnesinių, vyras, sėklai išsiliejus, irgi turėdavo apsiplauti mikvoje, kad galėtų dalyvauti liturgijoje. Jonas Krikštytojas krikštijo Jėzų Jordano upėje, ir dabar toje vietoje, kur jis gyveno, stovi uola - Jono Krikštytojo uola, iš kurios plyšio teka vanduo, sudarantis nedidelį baseinėlį. Tuomet tai buvo mikva, vėliau ji buvo paversta krikščionių krikštykla, o dabar toje vietoje stovi pranciškonų vienuolynas.“
Brolis Gediminas pasakojo, kaip buvo filmuojami akmenys, siekiant paversti juos gyvais liudytojais, filmuojami buvo ir žmonės, atvykę krikštytis iš Ruandos, Malaizijos, Meksikos - ir visi džiaugėsi besikrikštydami! Pasak brolio Gedimino, kalbant apie Jėzaus krikštą mes randame kažką naujo. Jėzaus krikšte Krikšto ženklas yra praplečiamas: „Tuomet Jėzus iš Galilėjos atėjo prie Jordano upės pas Joną krikštytis. Jonas jį atkalbinėjo: ‚Tai aš turėčiau pas tave krikštytis, o tu ateini pas mane!‘ Bet Jėzus jam atsakė: ‚ Šį kartą paklausyk! Taip mudviem dera atlikti visa, kas reikalinga teisumui‘. Tada Jonas sutiko. Pakrikštytas Jėzus tuoj išbrido iš vandens. Staiga jam atsivėrė dangus, ir jis pamatė Dievo Dvasią, sklendžiančią žemyn it balandį ir nusileidžiančią ant jo. Balsas iš dangaus jam prabilo: ‚ Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi“ ( Mt 3,13-17) Čia vyksta Viešpaties apreiškimas. Krikšto metu balandis nusileidžia ant Jėzaus ir jis tampa Pateptuoju. Krikšto metu ir mes esame patepami. Kodėl? „Tai yra tas pats pranašiškas ženklas - Viešpaties dvasios dovanotas ženklas. Pateptas Jėzus, vedamas Dvasios galia į dykumą, ten gundomas, sugrįžta į Nazaretą, į sinagogą, kur skaito: ‚ Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams...‘ ( Lk 4,14-21). Jėzus sako, kad Jis yra Pateptasis, vykdantis savo misiją. Tai daroma ne dėl gražumo. Pagonys graikai atletai tepė savo kūną dėl grožio. Monoteistai tepė aliejumi kūną, kad jis būtų slidus ir nepagaunamas dvasinėje kovoje su šėtonu. Mes irgi esame pateptieji, ir gal dėl patepimo esami vadinami krikščionimis - pateptaisiais. Norėtųsi vadintis „ panardintais“, bet panardinimas dar ne viskas - per panardinimą mes einame į patepimą. Esame nuplaunami nuo mirties darbų ir apdovanojami Šventąja Dvasia, kurią ir ženklina patepimas.“ Brolis Gediminas, prisimindamas šv. Pauliaus žodžius apie tai, kad krikščionys turi skleisti malonų Kristaus kvapą, liudydami Dievo meilę, sakė, kad chrizmos aliejus, pašventintas Didįjį Ketvirtadienį, turėtų kvepėti nardu ir mira.
„ Ravenos katedroje yra paveikslas, kuriame vaizduojamas nuogas Jėzus, stovintis visu didingumu Jordano upėje. Iki XI amžiaus žmonės krikštijosi nuogi ( kai kur ortodoksai ir dabar tą praktikuoja), nes rūbai buvo laikomi nuodėmės pasekme. Pirmieji Dievo sukurti žmonės buvo nuogi, o rūbais jie ėmė dangstytis jau po nuopolio.“ Pasak brolio Gedimino, dabar jau beveik niekur nerasi nuogo Jėzaus atvaizdo - kažkas nutiko, pradėta gėdytis nuogo kūno, Jėzus buvo vaizduojamas įsibridęs į vandenį, - viskas pritaikyta prie mūsų gyvenimo būdo. Senovėje žmonės krikštijosi nuogi, palikę rūbus kaip senojo gyvenimo būdo atributą - nuodėmės ženklą. Pirmieji krikščionys krikštijosi mikvose, kurias paversdavo krikštyklomis. Seniausia atrasta krikštykla datuojama III a. Krikštykla krikščionių sąmonėje reiškė motinos Bažnyčios įsčias. Paprastai krikštyklos, įrengtos dar Jono Krikštytojo įtakoje, būdavo apvalios lyg motinos įsčios. Kitos būdavo kryžiaus formos, akcentuojant šv. Pauliaus žodžius, kad „ per krikštą mes susijungiame su jo mirtimi ir jo prisikėlimu“ (Rom 6:3-6). Panirdamas į vandenį senasis nuodėmingas žmogus miršta ir yra palaidojamas, o iš vandens iškyla nauja gyvybe ir nauja dvasia apdovanotas naujasis žmogus. Kaip kūdikis motinos įsčiose gimsta iš vandenų, taip naujasis žmogus gimsta gyvenimui su Dievu. Jis ištepamas chrizmos aliejumi, pabrėžiant jo orumą, atstatant jo garbę, pavogtą velnio. Yra likę senųjų krikšto apeigų aprašymų apie pakrikštytuosius, kuriuos, išlipusius iš krikštyklos, visi eidavo sveikinti ir glamonėti, glostyti. Sunkiai tai būtų įsivaizduojama šiandien, tačiau tuomet buvo žiūrima tikėjimo ir meilės akimis...
Senovės Romoje dėl krikšto apeigos buvo atsiradusi moterų diakonystė, kadangi kilmingos moterys Romos imperijoje niekur negalėdavo eiti be savo vyro leidimo. „ Tokią moterį, ištekėjusią už pagonio vyro, apkrikštyti galėjo krikščionė tarnaitė, kurią į diakones įšventindavo krikščionių bendruomenė. Bažnyčiai krikštas visuomet buvo labai svarbus. Italijoje galima pamatyti koplyčių dydžio krikštyklų. Didelėse bažnyčiose, kuriose lankydavosi labai daug žmonių, krikšto sakramentas pasidarė intymesnis, jį teikiant dalyvaudavo tik vyskupas, diakonai, palydėtojai ir artimieji. Krikštijamasis būdavo apvelkamas baltu rūbu, primenant, kad turime apsivilkti Kristumi, įvedamas su žibintu, su žvake, kur jo visi laukdavo, giedodami giesmes, melsdamiesi. Priėmimas į bažnyčią yra labai svarbus momentas, nes bendruomenė įsipareigoja padėti žmogui, lydėti jį. Tai yra šeima - broliai ir seserys. Be bendravimo pakrikštytuosius paliekame šio pasaulio džiunglėse. Turime tokių mauglių...“, - sakė brolis Gediminas. „Kaip Dievo vaikai susivokiame bendraudami vieni su kitais, liudydami Dievo ženklus. Krikštas pirmiausia yra atgailos, nuodėmės atsižadėjimo ženklas, Jėzaus tikėjimo išpažinimas, pasižadant gyventi su Juo, per Jį ir Jame, pasineriant Dievuje, kuris apdovanoja mane savo Dvasia, savo gyvybe, kad gyvenčiau naują gyvenimą ir toliau tęsčiau Jo misiją. Man suteikiama jėga liudyti Dievo veikimą pasaulyje, jo meilę. Aš - antrasis Kristus, pateptas ta pačia dvasia, kuria Jėzus pateptas, per Jėzaus kančią, per Jo kraują, atpirkimą nuvalytas, pašventintas ir apdovanotas šventąja Dvasia. Turiu šviesti gyvenime, turiu šviesti draugyste, paguoda ir meile. Mūsų pašaukimas gyventi su Juo, Jame ir dėl Jo.“
* * *
Susitikime dėl ligos negalėjo dalyvauti režisierius Audrius Stonys. Norėtųsi pacituoti jo mintis apie kuriamą filmą: „ Filmas, kurį ruošiamės sukurti, kalbėtų apie Krikšto stebuklą. Norime priartėti prie ištakų. Kino vaizdu prisiliesti prie Jordano upės vandens į kurį, rodydamas mums kelią, prieš du tūkstančius metų paniro Jėzus Kristus. Nufilmuoti ankstyvųjų krikščionybės krikštyklų akmenis, kuriuos lietė pirmųjų krikščionių rankos. Suvokti ir užfiksuoti dabar, kiekvieną dieną Krikšte vykstantį mirties ir atgimimo Kristuje stebuklą. Kalbėti apie visa apimančią ir pakeičiančią sielos ir kūno transformaciją.“
Mielieji, nelikime abejingi, padėkime filmo kūrėjams, numačiusiems premjerą Žemaičių krikšto 600 metinių jubiliejui. Aukas galite pervesti į VšĮ „Pakūta“ sąskaitą: LT457044060007141592, įmonės kodas: 300976819, banko kodas: 70440, BIC (SWIFT kodas): CBVILT2X.
Parengė R. Baškienė