„Neteiskite, kad nebūtumėte teisiami. Kokiu teismu teisiate, tokiu ir patys būsite teisiami, ir kokiu saiku seikite, tokiu ir jums bus atseikėta. Kodėl matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje?
Arba kaip gali sakyti broliui: „Leisk, išimsiu krislą iš tavo akies" , kai tavo akyje rąstas?! Veidmainy, pirmiau išritink rąstą iš savo akies, o paskui pažiūrėsi, kaip išimti krislelį iš savo brolio akies." „Neduokite to, kas šventa, šunims ir nebarstykite savo perlų kiaulėms, kad kartais kojomis jų nesutryptų ir atsigręžusios jūsų pačių nesudraskytų." „Prašykite, ir jums bus duota, ieškokite, ir rasite, belskite, ir bus jums atidaryta. Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma. Argi atsiras iš jūsų žmogus, kuris savo vaikui, prašančiam duonos, duotų akmenį?! Arba jeigu jis prašytų žuvies, nejaugi duotų jam gyvatę? Jei tad jūs, būdami blogi, mokate savo vaikams duoti gerų dalykų, tai juo labiau jūsų Tėvas, kuris yra danguje, duos gera tiems, kurie Jį prašo. Tad visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite; nes tai Įstatymas ir Pranašai" (Mt 7, 1-2).
Per penktą ir šeštą Mato evangelijos skyrius driekiasi ta pati gija; ji persipina su šiomis eilutėmis ir pasiekia Kalno pamokslo kulminaciją. Penktame skyriuje atskleidžiama nepaprastoji krikščionio gyvenimo savybė περισσόv, o šeštame kalbama apie paslėptą mokinių širdies teisumą (απλους). Ir vienu, ir kitu aspektu mokinystė reiškia visišką senųjų ryšių nutraukimą ir išskirtinį atsidavimą Jėzui Kristui. Tarp senojo ir naujojo gyvenimo nubrėžta aiški riba. Tad kyla klausimas: kokie turėtų būti santykiai tarp krikščionių ir juos supančių nekrikščionių? Ar Jėzaus mokinių atsiskyrimas nuo likusios visuomenės dalies suteikia jiems kokias nors ypatingas teises ar privilegijas? Ar krikščionys įgauna tam tikros galios, dovanų, turi tam tikrus sprendimų standartus, kurie suteikia jiems valdžią daryti specifinę įtaką kitiems? Kaip nesunku mokiniams prisiimti išskirtinį vaidmenį, nepagrįstai pasmerkti visą likusį pasaulį ir įtikinti save, jog tokia yra Dievo valia! Štai kodėl Jėzus labai aiškiai parodo, kad tokios pretenzingos nuostatos kelia rimtą pavojų mokinystei. Teisti mokiniai negali. Jeigu jie tai darys, patys bus teisiami Dievo. Kalavijas, kurį ištraukę jie teisia savo brolius, kris ant jų pačių galvos. Jeigu mokiniai atsiskirs nuo savo brolių kaip teisieji nuo neteisiųjų, jie atsiskirs ir nuo Jėzaus.
Kodėl šitaip yra? Mokinio gyvenimo šaltinis glūdi tik jo bendrystėje su Jėzumi Kristumi. Savo teisumą jis išsaugo tik šiuose santykiuose ir niekur kitur. Ir kaip tik todėl mokinio teisumas negali būti objektyvus kriterijus, taikomas kaip panorėjus. Jis yra mokinys ne todėl, kad gavo šį naują statusą, o tik dėl Jėzaus Kristaus, Tarpininko ir paties Dievo Sūnaus. Kitaip tariant, bendrystėje su Jėzumi jo teisumas yra paslėptas net ir nuo jo paties. Dabar jis negali - kaip kad galėdavo anksčiau - iš šalies stebėti save ir teisti, nes dabar jis mato tik Jėzų, pats yra Jėzaus matomas ir Jo teisiamas. Dėl Jėzaus atidedamas mokinio teismo nuosprendis. Kristaus sekėją nuo netikinčiojo skiria ne koks nors patvirtintas teisaus gyvenimo standartas, o tarp jų stovintis Kristus. Į kitus žmones krikščionys visuomet žiūri kaip į brolius, pas kuriuos ateina Kristus; jie visuomet išeina pasitikti jų tik su Jėzumi. Mokinys ir nemokinys niekuomet nesusitinka kaip du laisvi žmonės, apsikeičiantys nuomonėmis ar sprendžiantys vienas apie kitą pagal objektyvius kriterijus. Ne, mokinys nemokinį gali pasitikti tik kaip žmogų, pas kurį ateina Jėzus. Tik taip nugali Kristaus kova už netikinčiojo sielą, Jo pašaukimas, Jo meilė, Jo malonė ir Jo teismas. Mokinystė mums nesuteikia stebėjimo vietos, iš kurios galėtume pulti kitus; mes pas juos ateiname besąlygiškos bendrystės pasiūlymu nešini, atsidavę Jėzaus meilės tikslui.
Kai teisiame kitus žmones, mes konfrontuojame juos su atskirties nuostata, stebėdami ir darydami išvadas iš šalies. Tačiau meilė tam neturi nei laiko, nei galimybių. Jei mylime, į kitą žmogų niekuomet nežiūrėsime lyg atsiskyrę nuo jo, nes jam visada, ir ypač susitikimo momentu, mūsų meilė bei patarnavimas yra gyvybiškai svarbūs. Bet argi kitame žmoguje esantis blogis neleidžia man jo pasmerkti jo paties labui, meilės vardan? Štai kokia pavojinga atskiriančioji linija. Klaidinga meilė nusidėjėliui yra grėsmingai priartėjusi prie meilės nuodėmei. Tuo tarpu Kristaus meilė nusidėjėliui jau pati savaime yra nuodėmės pasmerkimas, Jo begalinės neapykantos nuodėmei išraiška. Kristaus mokiniai privalo mylėti besąlygiškai. Tik taip jie gali pasiekti tai, ko jų pačių šališka, apgalvota ir visokiomis sąlygomis grįsta meilė nepajėgia, t. y. radikaliai pasmerkti nuodėmę.
Jeigu mokiniai teisia patys, jie iškelia gėrio ir blogio vertinimo standartus. Tačiau Jėzus Kristus nėra standartas, kurį aš galiu pritaikyti kitų vertinimui. Jis yra mano paties teisėjas, net ir mano dorybes atskleidžiantis man kaip blogį. Todėl man neleistina kitų atžvilgiu taikyti to, ko negaliu taikyti sau. Teisdamas kitą pagal savo gėrio ir blogio supratimą, aš tik konstatuoju kito žmogaus blogį, nes jis daro lygiai tą patį, ką ir aš. Tačiau jis dar nieko nežino apie žmoguje slypinčio „gėrio" blogį, todėl stengiasi juo pasiteisinti. Pasmerkdamas jo blogus veiksmus, aš tuo pačiu patvirtinu jo geruosius darbus, kurie Kristaus anaiptol nėra vertinami kaip „gėris". Taip mes žmogų pašaliname iš Kristaus teismo ir patraukiame jį į žmogišką teismą. Ir tada aš ant savo galvos užsitraukiu Dievo teismą, nes jau nebegyvenu vadovaudamasis Jėzaus Kristaus malone, bet savo gėrio ir blogio supratimu, kurio laikausi tvirtai įsikibęs. Kiekvienam Dievas yra toks, kokiu jis tiki.
Teisimas yra neleistinas objektyvizmas kito žmogaus atžvilgiu, anuliuojantis besąlygišką meilę. Man nedraudžiama turėti savo nuomonę apie kitą žmogų ar įžvelgti jo trūkumus, tačiau tai turėtų mane paskatinti jį ne nuteisti, o atleisti ir mylėti besąlygiškai - kaip kad mano atžvilgiu daro Jėzus. Jeigu aš susilaikau nuo teisimo, tai nereiškia, kad pasiduodu nuostatai tout comprendre c‘est tout pardonner (pranc. „viską suprasti reiškia viską atleisti" - vert. past.) ar pritariu blogam kito asmens elgesiui. Teisus nesu nei aš, nei kitas žmogus. Tik vienas Dievas visada teisus ir Jis paskelbs savo malonę bei savo teismą.
Kitų teisimas apakina, o meilė viską apšviečia. Teisdami kitus mes apankame ir nebematome savo pačių blogio bei malonės, kuri išlieta kitiems lygiai kaip ir mums. Tuo tarpu pasilikdami Kristaus meilėje mes suvokiame savo nuodėmes ir kaltes, nes žinome, kaip Jėzus kentėjo ir kaip kryžiaus papėdėje buvo atleista visiems žmonėms. Krikščioniškoji meilė artimą mato per kryžiaus prizmę ir todėl mato aiškiai. Jeigu teisiant kitus tikrasis mūsų motyvas būtų sunaikinti blogį, tai pirmiausia blogio turėtume ieškoti ten, kur jis tikrai yra, - savo pačių širdyse. O kai ieškome blogio kituose, tikrasis mūsų motyvas tėra pateisinti save, nes siekiame išvengti bausmės už savo nuodėmes teisdami kitus ir Dievo žodį sau taikome vienaip, o kitiems - kitaip. Visa tai labai pavojinga ir neteisinga. Sau priskiriame ypatingą privilegiją, o kitiems - ne. Tačiau Kristaus mokiniai neturi nei savo teisių, nei gėrio ar blogio standartų, pagal kuriuos galėtų vertinti kitus; jie tėra gavę tik Kristaus bendrystę. Mokinys neturi teisės atsisėsti į teismo krasę ir teisti savo artimą, nes taip jis neteisingai uzurpuotų jurisdikciją (t. y. teisę teisti).
Krikščioniui draudžiama ne tik teisti kitus žmones; net ir išgelbėjimo žodis turi ribas. Krikščionis neturi nei galios, nei teisės įkyriai brukti jį kitiems kada panorėjęs. Pastangos jėga primesti kitiems Evangeliją, lakstyti paskui žmones stengiantis atversti juos į savąjį tikėjimą ar „organizuoti" netikinčiųjų gelbėjimą žmogiškais resursais yra bergždžios ir pavojingos. Bergždžios todėl, kad kiaulės neatpažįsta perlų, kurie numetami joms po kojomis, o pavojingos dėl to, kad profanuoja atleidimo žodį, nes tie, kuriems mes stengiamės jį įpiršti, niekina tai, kas šventa. Negana to, tokiu atveju mes susidurtume tik su aklu užkietėjusių ir aptemusių širdžių įtūžiu. Toks lengvabūdiškas prekiavimas pigios malonės žodžiu pasauliui ima įkyrėti ir kelti pasibjaurėjimą, kol galiausiai jis atsigręžia prieš tuos, kurie mėgina įbrukti jam tai, ko jis visai nenori. Taigi mokinių aktyvumas kaip reikiant apribotas, kaip kad Mato evangelijos dešimtame skyriuje jiems prisakoma net dulkes nusikratyti nuo kojų ten, kur nepriima jų ramybę nešančio žodžio. Per kraštus besiliejanti nevaržoma energija ir pasipriešinimui aklas karštas uolumas kyla iš Evangelijos painiojimo su pergalės ideologija. Ideologijai brukti visuomet reikės fanatikų, kurie nei pripažįsta, nei pastebi opozicijos, ir tai iš tiesų yra galinga jėga. Tačiau Dievo žodis nesibodi būti silpnas ir žmonių atmestas bei paniekintas. Yra Žodžiui užkietėjusių širdžių ir užtrenktų durų. Dievo Žodis atpažįsta opoziciją, kai su ja susiduria, ir yra pasirengęs ją iškęsti. Tai sunki tiesa - Evangelija, priešingai negu kokia nors ideologija, atsižvelgia į negalimumus. Žodis yra silpnesnis už bet kokią ideologiją, o tai reiškia, kad Jėzaus sekėjai, turėdami vien tik Evangelijos žodį, yra silpnesni už kokios nors opinijos propagandininkus. Tačiau, nors jie ir silpni, yra pasiruošę kentėti kartu su Žodžiu ir nepasiduoda fanatizmui būdingam liguistam įkarščiui.
Mokiniai gali netgi pralaimėti ir pabėgti kartu su Žodžiu, jeigu jų silpnumas yra Žodžio silpumas. Jie yra tiesiog Žodžio tarnai ir instrumentai; mokiniai neturi būti stiprūs ten, kur Žodis pasirodo esąs silpnas. Stengtis bet kokia kaina įpiršti pasauliui Žodį reiškia paversti gyvą Dievo žodį paprasta idėja, ir pasaulis bus visiškai teisus, atsisakydamas klausyti idėjos, kuri jam visai nereikalinga. Tačiau kitais atvejais mokiniai turi stipriai sugriebti savo ginklus ir niekur nebėgti, žinoma, tik tuo atveju, kai to nori Žodis. Jeigu mokiniai nesupranta Žodžio silpnumo, vadinasi, jie absoliučiai nesuvokia dieviško nuolankumo paslapties. Tas pats silpnas Žodis, kuris iškenčia nusidėjėlių prieštaras, taip pat yra ir galingas gailestingumo Žodis, pajėgus atversti nusidėjėlių širdis. Jo stiprybė apgaubta silpnumu; jeigu jis pasirodytų visa galia, tai reikštų, jog atėjo teismo diena. Mokinių laukia didelis iššūkis - suvokti savo įgaliojimų ribas. Jeigu Žodį jie naudoja ne laiku ir ne vietoje, vieną dieną tai atsigręš prieš juos.
Tai ką gi mokiniams daryti susidūrus su opozicija, kai jie mato, kad negali prasiskverbti iki žmonių širdžių? Jie turi pripažinti, kad jokiomis aplinkybėmis neturi jokių teisių ar galių tiesiogiai paveikti kitus. Vienintelis būdas ištiesti gelbstinčią ranką kitiems - per Tą, kurio rankose yra ir patys mokiniai, ir visi kiti žmonės (apie tai dar kalbėsime). Mokiniai mokomi melstis ir jie sužino, kad pasiekti kitus gali tik melsdamiesi Dievui. Teismas ir atleidimas - tik Dievo prerogatyva. Jis uždaro ir Jis atidaro. Tačiau mokiniai turi prašyti, jie turi ieškoti ir belsti, ir tada Dievas išgirs juos. Mokinių nerimas ir susirūpinimas kitais turi išsilieti maldoje. Pažadėtas Kristaus atsakas į maldą yra pats stipriausias jų ginkluotės ginklas.
Skirtumas tarp mokinių ir pagonių Dievo ieškojimo yra toks: mokiniai žino, ko ieško, o pagonys - ne. Dievo galime ieškoti tik tada, kai Jį pažįstame. Kaip galite kažko ieškoti ir tai rasti, jei net nežinote, ko ieškote? Mokiniai ieško to Dievo, kurį atrado pažade, gautame iš Jėzaus.
Taigi, kaip matėme, mokinys neturi jokios ypatingos privilegijos ar galios kitų žmonių atžvilgiu. Jo gyvenimo ir tarnavimo pagrindas - stiprybė, kylanti iš bendrystės su Jėzumi Kristumi. Jėzus savo mokiniams palieka paprastą taisyklę, kuri net ir mažiausiai išmanančiam padeda įvertinti, ar jo elgesys su kitais teisingas, ar ne. Tereikia vieno dalyko: vietoje „Tu" sakyti „Aš", t. y. atsidurti kito žmogaus vietoje. „Visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite; nes tai Įstatymas ir Pranašai." Kai mokinys taip daro, jis netenka pranašumo prieš kitus ir nebegali savęs pateisinti, o kitus smerkti už tą patį dalyką. Savyje esantį blogį dabar jis smerkia taip pat griežtai, kaip anksčiau jį smerkė kituose, ir tampa toks pat nuolaidus kitiems dėl jų blogio, kaip kad anksčiau buvo nuolaidus sau. Kitame žmoguje glūdintis blogis yra tas pats blogis, kuris tūno ir mumyse. Tėra tik vienas teismas, vienas Įstatymas, viena malonė. Nuo šiol mokinys į kitus žiūrės kaip į nusidėjėlius, kuriems atleista ir kurie Dievo meilei skolingi savo gyvenimus. „[...] nes tai Įstatymas ir Pranašai" - šitai ir yra ne kas kita kaip didžiausias iš visų įsakymų: mylėti Dievą labiau už viską ir savo artimą kaip save patį.
Ištrauka iš spaudai ruošiamos knygos „Mokinystės kaina"
www.btz.lt
