 |
Net nežinau kaip ir iš kokių pozicijų žvelgiant reikėtų vertinti prieš kelias dienas paskelbtą Eugenijaus Misiūno protestą, nežinau ar apskritai reikėtų tai daryti Kovo 11-osios proga. Tiek performansas, tiek jo vertę bandantis pagrįsti bei jo pagrindinę mintį aiškinantis tekstas man sukėlė dviprasmiškų jausmų, dėl kurių negaliu šio veiksmo nei girti ir žavėtis, nei kritikuoti ir šlykštėtis. Negaliu jo ir tiesiog pasmerkti ar ignoruoti. Tenoriu išsakyti keletą interpretacinių minčių, kurios kilo bandant apmąstyti šį performansą pirmiausia estetiniu, o tik vėliau politiniu požiūriu.
Perskaičius autoriaus tekstą, vėliau peržiūrėjus jo atlikto performanso vaizdo įrašą mane apniko sveiko ir, atrodo, jokiomis išankstinėmis nuostatomis nesiremiančio proto balsas. Pasak pastarojo, šio performanso šaltinis galėjo būti tik didis žmogaus nusivylimas, ilgainiui išaugęs į jo dvasines jėgas ėmusį sekinti pesimizmą. Pesimizmą, kuris išsiveržti iš širdies ir sąmonės gelmių galėjo tik tokia, daugeliui šokiruojančia forma. Nepaisant jokio vertinimo man aišku viena – šis performansas yra didžios kančios reginys.
Mąstymo gija savaime raizgosi aplink autoriaus išdėstytą pa(si)aiškinimą ir atmintyje vėl iškilę nuogo bejėgio žmogaus kūno judesiai, taip pat plėšomos trispalvės skutai, ima rodytis ne kaip paniekos politinei ir pilietinei bendrystei deklaracija (interneto komentatorių interpretacija), ir net ne kaip korupcijos „draskomos Lietuvos“ vaizdinys (paties autoriaus nurodyta pagrindinė mintis), bet pirmiausia kaip saviniekos išraiška.
Žmogus patyręs absoliučios, tačiau trapios laisvės sukurtą tvirtą pilietinę bendrystę, pasijunta netekęs vilties ir draskomas bejėgiškumo, kuomet suvokia šios masinės euforijos laikinumą. Pilietinei visuomenei imant kurti politines struktūras individas nesiekiantis jokios valdžios ir neturintis demokratinio bendruomeniškumo polėkio staiga suvokia savo menkumą ir silpnumą. Kaip rašo pats E. Misiūnas „ tie, kurie buvo silpnesni ar nebuvo tokie įžūlūs, liko nuogi“. Taigi šis performansas visų pirmiausia man rodosi kaip absoliučios laisvės troškulio taip ir numalšinti nespėjusio asmens vienišumo išraiška.
Žvelgiant į šį plastikos ir veiksmo sintezės kūrinį interneto naršyklės lange ilgainiui apninka svarstymai apie jo siunčiamos žinios tikrumą, kurį mano kartos žmogus tegali simuliuoti. Galima bandyti sužadinti tą neapsakomą vienybės jausmą kitų pasakojimais, prisiminimais, eisenomis, masiniais koncertais, renginiais tačiau tai tebus pakaitalai be autentikos, kurie jei ir gali ką nors sukurti tai nebent šventinę nuotaiką. To kas buvo, patirti nepavyks. Tokį stiprų ir jausmus iki pat gelmių suvirpinantį, laisvę tik ką atgavusių žmonių vienybės potyrį įmanoma išgyventi tik perversmo, tik revoliucijos metu.
Esu įsitikinęs, kad šio performanso atžvilgiu autentiško laikiškumo, buvusio, bet nesamo laikmečio pajauta arba bent jau nesuvaidinta nostalgija konkrečiai asmeninei patirčiai yra būtina norint kalbėti apie meninę jo vertę. Galbūt tai ir buvo politinio meno aktas, tačiau dabar tėra virtualioje tikrovėje egzistuojanti, pilietinė manifestacija sutvirtinta nihilizmu persmelkto politinio teksto.
Taigi šio performanso politinės ir estetinės dimensijų santykis yra mažų mažiausiai problemiškas – nenuostabu, kad jį vertinti šaltu protu yra sudėtinga. Tai, kad performanso vaizdo įrašas arba, kalbant tiksliau, jo reprodukcija be jokios laikiškumo autentikos, yra paskelbiama internetinėje žiniasklaidoje kartu su tekstu skirtu „puritoniškų pažiūrų ir provincialiems“ Lietuvos gyventojams aiškiai rodo, kad tai provokaciją siekęs sukelti „protestas“. Ir tame nėra nieko smerktino, mat tokia, simboline prasme daugeliui itin grubi provokacija priverčia susimąstyti. Juk nesvarbu kaip autorius vadina korumpuotus piliečius – kapitalistais ar verslininkais, valdžios tarnautojais ar „valdžiažmogiais“ – aišku viena, kad jis aktualizuoja opią mūsų šalies problemą, apie kurią būtina kalbėti, kurią būtina spręsti.
Kaip jaunas žmogus vis dar tikintis savo šalies ateitimi galiu pasakyti, kad šio performanso, šios kančios pakartotina deklaracija praėjus 23 metams po valstybės atkūrimo, tiesiogiai kreipdamasi į mane ne tik skatina susimąstyti apie sistemines valstybės, kurioje gyvenu problemas. Tai byloja ir apie tai, kad neišgijo Lietuvos visuomenės žaizdos neįspraudžiamos į jokią statistiką, į jokią tyrimo metodologiją. Ranka taip ir nori suasmeninti tą visuomenę, tačiau žodžių junginį „mūsų žaizdos“ galiu parašyti tik kabutėse. Manau kiekvienas žmogus turi pirmiausia kalbėti ne apie „mus“, o apie save. Ne apie „visuomenės silpnumą“ ir jos ryšius skaldančią „egoizmo ligą“, bet apie savo egoizmą. Esu įsitikinęs, kad abstrakcijomis bendrystės sukurti neįmanoma. Bendrystės ryšys gimsta tik konkrečiuose, nebūtinai titaniškuose savo mastu, tačiau didžiuose savo kilnumu darbuose Kito bendrapiliečio labui.
Baisiausia tai, jog jausmai kylantys ne tiek iš šio „protesto“ reginio, kiek iš jaunatviškos, menkutės asmeninės patirties tildydami sveiko proto balsą dar tyliau, tačiau kur kas pavojingiau kužda: žaizdos ne tik negyja, bet maža to ir pūliuoja. Šis emocinis šnabždesys kylantis iš tiesioginių susidūrimų su valdžios institucijomis bando užkrėsti mane baisiausia liga iš tikro laisvam žmogui – saviniekos ir menkavertiškumo liga. Sindromu, kuris paralyžiuoja bet kokį veiksmą ir nuslopina bet kokį norą veikti.
Vadovausiuosi protu, jausmus numalšinsiu. Nes tik taip galiu išlaikyti savo tikėjimą. Vieniems naivų ir kvailą, o kitiems taurų bei sveikintiną. Galiu patikinti tiek vienus, tiek kitus: kad ir koks jis bebūtų, jis nesuvaidintas. Jis tikras ir, mano nuomone, tik jis vienintelis gali jei neužgydyti, tai bent dezinfekuoti tas žaizdas, apie kurias kalbėjau.
Linkiu tikėti.