Pradedame švęsti Tikėjimo metus
Ačiū Šventajam Tėvui Benediktui XVI už šių Tikėjimo metų paskelbimą, nes tai puiki proga pagilinti savo tikėjimą ir susiorientuoti, kaip mums sekasi tikėjimo kelionėje. Sekmadienį Vatikane darbą pradėjo Vyskupų Sinodas, skirtas naujajai evangelizacijai. Kelias savaites truksiantis Sinodas susistemins, kas apie evangelizaciją jau pasakyta, tikimės išgirsti ir naujų įžvalgų.
Šiandien noriu pasidalyti tik viena įžvalga, kurios negalima užmiršti, jeigu mums rūpi evangelizacijos baruose nuveikti tikrai kažką reikšmingo, o ne tik suorganizuoti kokį nors renginį. Pradžios knygoje pasakojama apie pasaulio ir žmogaus sukūrimą. Dievo kūryba įsprausta į šešių dienų, o jei tiksliau – į šešių laikotarpių rėmus. Dievas sukuria žvaigždes ir planetas, saulę ir žemę, augalus ir paukščius, žuvis, gyvūnus ir gyvulius. Kiekvienos kūrybos dienos pabaigoje pabrėžiama: „Ir Dievas matė, kad tai gera.“
Šeštąją kūrimo dieną Dievas sukūrė pirmuosius žmones, įkvėpė jiems nemirtingą sielą ir pavedė valdyti žemę. Pradžios knygoje skaitome: „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, vyrą ir moterį; sukūrė juos. Dievas juos palaimino, tardamas: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją! Viešpataukite ir jūros žuvims, ir padangių paukščiams, ir visiems žemėje judantiems gyvūnams (Pr 1, 27–28). Po žmogaus sukūrimo Pradžios knygoje pabrėžta: ir Dievas „matė, kad buvo labai gera“. Ne „gera“, bet „labai gera“. Žmogus buvo apdovanotas protu, meile ir laisva valia, sukurtas panašus į patį Dievą. Iš tikrųjų žmogus buvo Dievo kūrybos viršūnė.
Nuostabiai gražus yra Dievo sukurtas pasaulis. Negalime atsistebėti dangaus žvaigždynais, galaktikomis, bet ne mažiau stebina ir šalia mūsų esantis grožis, kad ir čia, Kaune. Tyliai į Baltijos jūrą teka Viliją priglaudęs Nemunas, žaliuoja Žaliakalnio ąžuolai, ošia Basanavičiaus parko medžiai, tačiau šio grožio viršūnė yra žmogus, kol jo nėra sužeidusi nuodėmė. Ar ne dėl to žmogaus grožio Jėzus kvietė prie savęs vaikus ir grasino didele bausme, kas tuos mažutėlius papiktintų?
Tačiau tame pačiame pasakojime apie pasaulio sukūrimą randame ir pasakojimą apie puolusio angelo bandymą įtikinti žmogų negyventi taip, kaip kvietė Dievas. Šėtonas žalčio balsu suokia, jog Dievas yra pavydus ir žmogus, jo neklausydamas, tapsiąs panašus į patį Dievą. Tačiau velnias nesiekė žmogaus padaryti laimingo, nes jis pats, praradęs meilę, nekenčia Dievo ir jo kūrybos. Gundytojas negali pakenkti žvaigždynams ir planetoms, todėl bando paniekinti žmogų ir šitai jam pavyksta. Žmogus patiki šėtonu ir labai greitai pamato pasiekęs ne laimę, bet einantis į susinaikinimą.
Ką nuodėmė padaro žmogaus sieloje, mačiau Kulautuvoje. Sekmadienį šventėme Mišias tarp apanglėjusių sudegintos bažnyčios sienų. Žmonių akys pilnos ašarų, aitrus svilėsių kvapas ir juodos kaip anglis sienos. Tai vaizdas, ką nuodėmė padaro žmogaus sielai. Kviečiau žmones nesutelkti dėmesio į nusikaltėlį, kurį neapykanta pastūmėjo padaryti baisų darbą. Dėmesį reikia sutelkti į nuodėmę, kuri nužudo žmogaus širdyje tikėjimą, sąžinę ir pastumia daryti nusikaltimus.
Mes kiekvieną dieną sutinkame vyrų, dažnai net moterų, juodais kaip žemė veidais. Tokius juos padaro alkoholis. Priklausomybė nuo alkoholio ne mažiau baisi kaip gaisras – ji sunaikina tai, kas žmoguje yra gražiausia, – laisvą valią, protą ir meilę. Tada lieka tik nykus žmogaus paveikslas. Lietuvos kalėjimai yra perpildyti daugiausia jaunų žmonių. Tenai žmonės nemyli vieni kitų; jie vieniši ir kupini neapykantos aplinkai ir žmonėms. Jie paprastai nejaučia savo kaltės ir kaltina tik kitus. Tokius juos padarė nuodėmė – nuolatinis nusiteikimas Dievui ir jo tvarkai sakyti „ne“.
Šiandieniame Lietuvos gyvenime gausu pykčio ir nepagarbos vieni kitiems. Tie, kurie naršote po internetą, lengvai pastebite, kokios nuotaikos tenai plevena. Straipsniai ir jų komentarai kupini bjaurasties, nepagarbos žmogui, pilni neapykantos mūsų Viešpačiui, mūsų Bažnyčiai ir mūsų ganytojams.
Kaip į nuodėmę atsakė Jėzus Kristus? Jis paėmė nuodėmę ir ją savo kūnu prikalė prie kryžiaus medžio. Tai padarė dieviška meilė, kuri myli net piktadarius.
Matant tai, kas vyksta aplink mus, – deginamos bažnyčios, daužomi jų langai, niekinamas mūsų Nukryžiuotasis Viešpats, – gali kilti teisėtas pyktis. Tuomet prisiminkime palaimintąjį Jurgį Matulaitį ir jo šūkį: „Nugalėk blogį gerumu“, t. y. meile. Neapykanta ne kuria, bet neša mirtį. Kuria tik meilė.
Per Tikėjimo metus, saugodamiesi nuodėmės, mes augsime tikėjime ir artėsime prie Dievo. Jeigu sugebėsime vieną kitą asmenį sulaikyti nuo nuodėmės, tikrai būsime atlikę svarbų evangelizacijos darbą. Kur nuodėmė, ten kalbos apie evangelizaciją yra tik tuščias garsas. Mūsų pačių ir kitų evangelizacija prasideda nuo ryžtingo apsisprendimo visur ir visada Dievui sakyti „taip“, o nuodėmei „ne“.