Vis tik pradėsiu nuo Romeo Castellucci spektaklio „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“ kaip provokacijos, kuri mums gali pasitarnauti pradedant Tikėjimo metus. Žodis provokacija mums turi neigiamą reikšmę, akcentuojant atvirą kurstymą kenkti ar net slapto agento veikimą organizacijoje šiam tikslui pasiekti. Tačiau pirminė šio žodžio reikšmė, atitinkanti lietuviškajam “iššaukimas” yra platesnė. Pvz. medicinoje tai būtų dirbtinis kurių nors ligos požymių sukėlimas ar jau esančių išryškinimas. Bet kuriuo atveju sąmoningam žmogui provokacija tai iššūkis, kuris nesant mirtinai grėsmei gali būti netgi naudingas. Žinoma, tik tuo atveju, jei asmuo sugeba sąmoningai pasirinkti ir tuo pačiu pasitikrinti savo poziciją, jos gilesnius pagrindus bei jų vaisingumą.
Pirmieji pranešimai apie būsimą spektaklį, pasirodę jau vasarą, buvo paprasčiausiai kurstantys: “Prancūzijoje krikščionofobija kaltinami menininkai atvyksta ir į Lietuvą”, “Spektaklis-šventvagystė”, “Skandalingame spektaklyje tvyro išmatų kvapas”. Vėliau dar prisidėjo R.Kalinkino kolekcijos “Jėzau, kokios tavo kelnės” reklama. Tuomet aktyvesni katalikai sureagavo įprastai: lūkesčiu, kad vyskupai turėtų reaguoti. Vilniaus arkivyskupijos ganytojai savo laišku tikintiesiems priminė pačių pasauliečių atsakomybes Bažnyčioje ir pasiūlė ieškoti šiai situacijai tinkamų ir įstatymu nedraudžiamų priemonių, nes šie turi ne tik teisę bet ir pareigą prieštarauti mūsų tikėjimui brangių atvaizdų ir kitų religinių ženklų sąmoningam niekinimui. Taigi, mums pasiūlytas išradingumas pirmiausia pasireiškė kaip? Buvo raštingai parengtas kreipimasis į atsakingas renginio ir valdžios struktūras ir padėti rinkti parašai. Kad būtų aiškiau kodėl apie visą tai rašau, pradžiai pasakysiu, kad tarp tos daugybės parašų buvo ir manasis. Pasirašiau ne impulsyviai, bet apmąsčiusi bendrą mūsų situaciją.
Senokai akivaizdu, kad esame nusivylę ir pavargę nuo tiesiogiai ir netiesiogiai patiriamo socialinio neteisingumo, tikrų ir sufabrikuotų skandalų bei augančios agresijos proveržių. Todėl daugeliu atveju nebūdami tikri dėl drastiškų įvykių ar naujų politinių iniciatyvų dalyvių tikslų linkę patys viešai nebereaguoti. Gal asmeniškai prisibijant, nesąmoningai apsidraudžiant, bet paliekant sau jau nebekvestionuojamą teisę visais ir viskuo nepasitikėti. Taigi ir gilintis ar ieškoti adekvačių sprendimų daugelis esme nelinkę ir, tiesą sakant, nemokam. Todėl pradžiai ši paprasta galimybė pasipriešinti dar vienam antikrikščioniškam išpuoliui man buvo priimtina.
Dažnėjantys išpuoliai prieš krikščionis pasaulyje ir atvejai Anglijoje, kai stiuardesei buvo neleista nešioti ant kaklo matomo kryželio, slaugė atleista už tai, kad meldėsi už sergantįjį bei dar keli paviešinti įvykiai jau buvo akivaizdūs ženklai, kad į religijos laisvę kėsinamasi ir Vakarų civilizacijoje, kuriai bendrus pagrindus davė krikščionybė. Žiūrėdama youtube įrašus kaip į Castellucci spektaklį reaguoja jauni prancūzų katalikai supratau, kad užaugo karta, kuri priėmusi mažumos visuomenėje iššūkį, pradėjo priešintis Prancūzijoje tikrai jaučiamoms antikrikščioniškoms nuostatoms. Šalyje kur daugelis gatvių ir kaimelių pavadinti kurių nors šventųjų vardais, bet įžūliai nusispjaunama po kojomis praeinančiam žmogui su vienuoliniu abitu. Mane labiau palietė ne teatrą apgulusių ar ant scenos užlipusių protestuojančių jaunuolių reakcijos, bet į gatves išėjusiųjų krikščionių, o vėliau ir musulmonų taiki demonstracija prieš krikščionofobiją, nešamais plakatais primenant, kad valstybė pasaulietinė, bet Prancūzija – krikščioniška.
Grįžtant prie mūsų situacijos, nesenas dviejų bažnyčių padegimas ir vis labiau įžūlėjanti verslo reklama su aliuzija į krikščioniškus ir antikrikščioniškus simbolius prisegamus picai, alui ir kitoms prekėms taip pat rodė bendrą procesą, kuriam tikrai būtinas atsakas. Tačiau koks?
Pajudėti iš visuotinės apatijos tokiu paprastu būdu apsisprendžiau todėl, kad konkrečius parašus renkančius jaunuolius truputį pažinojau. Tai buvo ne aktyvistai „žibančiomis akimis“, bet kritiškai mąstantys, studijas baigę ar bebaigiantys asmenys, kurie realiai įsipareigoję bažnyčios bendruomenėje ir veikia atsakingai. Todėl “runkelių”, “megztų berečių” ar “fanatikų” etikečių jiems niekaip nepriklijuosi.
Tiesa, Iš internete randamų komentarų nuvokiau, kad šis Castellucci spektaklis nėra Jėzaus atvaizdo niekinimui, nes turi dramatišką siužetą, kuris savo ruožtu gali sukelti ne vieno žiūrovo nesąmoningą atmetimą. Svarbu pastebėti ir tai, kad scenos gilumoje kaba išdidintas Renesanso laikų talentingo menininko tapytas Išganytojo paveikslas, o ne Kristaus atvaizdas, t.y. ne ikona, kuri tapoma meldžiantis ir yra skirta maldai. Bet kokie menininko kad ir geriausi darbai, jokie įkvėpiantys ar jaudinantys portretai, kurie neatitinka ikonos kanoninių reikalavimų, nėra religinę paskirtį turintys Išganytojo ar šventųjų atvaizdai tikrąja to žodžio prasme, nes yra tapyti iš menininko ir žiūrovo perspektyvos, o ne jai priešingos ikoniškos žiūros, kai veidas į mus atsiveria. Gal būtent todėl augant žmogaus saviraiškai Vakaruose ir plito visokie sentimentalūs, graudūs ar net drastiški Jėzaus įsivaizduojamo gyvenimo paveikslai, į kuriuos iki pietistinio pamaldumo laikų Bažnyčia reagavo tik kaip į meno kūrinius, naudodama juos sienų puošybai.
Kodėl mus taip sujudino meno kūrinio drastiškas panaudojimas teatre, kai, Juliaus Sasnausko žodžiais, aplinkui šiukšlių konteineriuose pūva ar vėjyje plaikstosi gausiai tiražuojami ne tik Jėzaus, Dievo Motinos ar šventųjų paveikslai, bet šiais laikais, deja, ir ikonų popietinės kopijos? Parduotuvėse nusiperkame vyno su Kristaus veido etikete ir tuščią butelį greičiausiai tiesiog išmetame. Šiuos paveikslus visokiais formatais ir patys dažnai uždedame ant lankstinukų viršelių, spausdintų skelbimų, tiražuojame laikraščiuose, kurie vėliau patenka į šiukšliadėžę. Gal taip naudodami religinius simbolius norime suteikti renginiui ar informacijai „tikrumo“, didesnio „svorio“ ar patrauklumo? Taigi, mums tai tiesiog daiktai, o čia – spektaklyje prieš mūsų akis – veikia gyvi žmonės, ir paveikslas yra labai didelis...Bet kasdieniame gyvenime Kristaus atpirktais gyvais Dievo atvaizdais – ne paveikslais – yra ir visi tie, kurie žeminami, skriaudžiami, apleidžiami ar mums tiesiog atgrasūs. Norime tą pripažinti ar ne, Išganytojo krauju yra atpirkti ir politikai, kuriuos rinksime ar nerinksime mūsų gyvenimo valdymui sekantiems keliems metams. Ir tai ne teatro spektaklis, vykęs tik du vakarus labai ribotoje erdvėje, į kurį galimybę patekti turėjo tik keli šimtai tą pasirinkusių žmonių. Ar viešo politinio gyvenimo iššūkis nėra mums rimtesnis?
Čia dar vertėtų paminėti, kad didžiulę kolektyvinę reakciją pastaruoju metu iššaukė antireliginės provokacijos plačiame Islamo pasaulyje, beje irgi meno kūriniu – filmu „Musulmonų nekaltumas“ (Innocence of Muslims) . Amerikoje žmonės į filmo peržiūra gausiai nesirinko, bet įgarsinus jį arabiškai su atitinkamu tekstu, kuris, kaip skelbiama, gerokai skyrėsi nuo amerikietiškojo varianto, ir paskleidus youtube, reakcija buvo garantuota. Masiškoms riaušėms pasitarnavo ir tai, kad filmo autorius pradžioje buvo skelbiamas tai amerikiečiu, tai žydu, tai koptu-krikščioniu. Sukarikatūrinto musulmono įvaizdis Vakaruose simboliškai naudojamas kaip atgrasi stigma, beregint primetama bet kokiam religiniu pagrindu kilusiam protestui, nesigilinant kodėl būtent religinių simbolių koks nors niekinimas iššaukia kolektyvinį atoveiksmį. Kolektyvinė reakcija naudojama pirmiausia supriešinimui sukelti, nes remiasi kolektyvinio „mes“ tapatybe, kurios opozicinei jėgai sutelkti būtinas kolektyvinis „jie“ – paprastai kita tauta arba religija/pasaulėžiūra. Kai mūsų mąstyseną persmelkė ir marksistinė išnaudotojų/išnaudojamųjų klasių samprata, „jais“ gal tapti valdžia, partija, netgi kitos lyties žmonės.
Musulmonų kolektyvinė reakcija prieš besismelkiantį Vakarų individualizmą yra instinktyvi, nes būtent jis silpnina jų sutelktumą. Tačiau kolektyvybė kaip darinys, M. Buberio žodžiais tariant, nėra sąryšis (Verbindung), bet vienas prie kito sukrautų individų ryšulys (Bundelung, o jo vienybę sąlygoja visus tampriai juosiantis ir laikantis raištis. Visuomenės gyvenime tokiu raiščiu yra bendrosios vertybės ir elgesio normos, papročiai ir visa tai, ko savaime laikomasi jų neįsisąmoninus, nes elgiantis kitaip būsi visų atmestas. Tačiau atriškit pvz. šluotos virvę , ir visos vytelės pabirs – šluotos neliks, nes drauge jas laikė tik stipriai juosiantis raištis. Islamo išskirtinė jėga – kolektyvybė, kuri būdinga pirmiausia gentiniam mentalitetui. Tuo tarpu krikščionybė pagrįsta asmenišku ir todėl bendruomenišku santykiu su Dievu, kai bendruomenę apjungia ne tik bendras tikėjimas, bet ir jo praktika – iš tikėjimo kylanti bendrystė ir asmeniški tarpusavio santykiai (buvimas ne vienas-šalia-kito, bet vienas-pas-kitą). Tačiau dėl ilgalaikės visuomenės kolektyvistinės patirties krikščionybės galia Vakaruose ne vieną amžių taip pat rėmėsi ideologizuotu ir ritualiniu tikėjimu, kol jo nepagraužė moderniosios visuomenės individualizmas.
Ar nėra taip, kad būtent priešstata kaip socialinės sąveikos būdas kol kas yra pagrindinis bažnytinės patirties Lietuvoje paveldas?
Grįžtant prie Castellucci spektaklio dėmesį patraukė tai, kad prie teatro buvo aiškiai matomos dvi protestuotojų grupės: senyvi žmonės ir jaunimas. Suprantama, kad vyresnioji karta liudijo ilgalaikę ramaus ir tvirto priešinimosi patirtį, kuri pusę šimtmečio laikė Bažnyčią Lietuvoje. O jaunimas? Žiniasklaidoje kelis kartu buvo paminėti ateitininkai, kas taip pat galėjo vienyti jaunimą šiai priešinimosi idėjai ir ryžtingai reakcijai, nors buvo ir Atetininkijai nepriklausančiųjų.
Ar nėra taip, kad būtent priešstata kaip socialinės sąveikos būdas kol kas yra pagrindinis bažnytinės patirties Lietuvoje paveldas? O jam palaikyti labiausiai tinka idėjinis mokymas ir neįprasminta praktiką, būtent taip ugdant katalikiškumą. Tačiau tuo atveju, jei teisingos idėjos nesiejamos su prieštaringa asmenine ir socialine patirtimi, jei neįsiklausoma į kito patirties ir ieškojimų tikrovę, nesimokoma pagarbaus dialogo Bažnyčioje, o tuo pagrindu ir visuomenėje, krikščionybė gali pavirsti ideologija, kas prieštarauja jos esmei ir ją karikatūrina. O kur mokytis, jei vadinamos diskusijos viešoje erdvėje yra idėjų ir individų valios galinėjimasis, siekiant įrodyti savo tiesą ar pranašumą, net nesiklausant kito? Kaip tuomet mokytis klausytis Dievo, kuris gailestingai laukia ir prabyla tik tyloje, man atsisakius vien savojo teisumo?
Laimei dar nereikia krikščionims bėgti į katakombas, kas buvo pirmaisiais amžiais. Mes galime visuomenėje gyventi tikėjimo gyvenimą, asmenškai ir bendruomeniškai liudyti Dievo meilę, juolab, kad mūsų net trys ketvirtadaliai visuomenėje... Bet ar liudijam? Tiesa, bandom, bet sąmoningai ir nuosekliai to mokytis nelabai yra kur.
Ar nėra taip, kad didėjant visuomenės nukrikščionėjimui Bažnyčia Lietuvoje telkia savo pajėgas daugiausia ties fronto linija? O kovos laukas iš tikro platus – teisinėje visuomenėje pirmiausia įstatyminis. Tiesa, kad gyvybės ir šeimos kaip pirminės bendruomenės nepalaikantys įstatymai dar labiau ardys visuomenės gyvenimą. Bet man įstrigo tėvo Raniero Cantalamessos įžvalga, pasakyta Pasauliniame šeimų susitikime Mechiko: „Šiandien mes turėtume ne tiek susitelkti krikščioniškosios santuokos gynimui visuomenėje ir kultūroje, kiek krikščioniškos šeimos stiprinimui, ir taip darbuotis, kad krikščionių šeimos tikrai būtų ta vieta, kur išsipildo pirminis Dievo planas. Juk pirmų amžių krikščionys galėjo pakeisti valstybės įstatymus todėl, kad tą liudijo savo gyvenimu“. Gal šiandien tai tinka ne tik šeimoms, bet ir Bažnyčiai?
Paradoksali Dievo meilė pirmiausia paliečia prašantįjį, ir jis pamažu pradeda matyti rastą savo akyje, kurį išritinus bus lengviau padėti ir broliui, pašalinant regimą šapelį iš jo akies...
Kovoti mums teks. Bet tikėjimą teisėtai ginant svarbu neužmiršti, kad neišvengiama kova su pasaulio dvasia išorėje, reikalauja ir kovos su ja savo viduje – kovos tarp Dievo atvaizdo ir nuodėmės tamsos manyje pačiame – ko tikrai dažnai neatpažįstame, nenuvokiame ar net priešinamės. Galbūt į ją šiame Castellucci spektaklyje pirmiausia žvelgia mus besąlygiškai mylintis Kristaus žvilgsnis?
Tikėkimės, kad Tikėjimo metuose Bažnyčios sielovadą nesudarys vien renginiai, paskaitos ir katechezės, nes tikėjimo esmė nėra idėjos ar žinios. Dažnai būna, kad girdime teisingas prakilnias mintis su svarbiais raktiniais žodžiais, bet jie ilgainiui gali virsti krikščioniškais „burtažodžiais“, pažįstamais tik tiems, kas juos sako. Ir tai kažin, nes „neišverčiami“ į asmeniškos ir socialinės patirties kalbą.
Taip, teologinio išmanymo mums labai stinga, bet teologija – Theo-Logos – turėtų būti gyva kaip Dievo žodis, kuris tarsi dviašmenis kalavijas „prasiskverbia iki sielos ir dvasios atšakos , iki sąnarių ir kaulų smegenų, ir teisia širdies sumanymus bei mintis“ (Hbr 4, 12). Žmogus sąmoningai mokosi iš reflektuojamos patirties, joje svarstant Evangelijos žinią drauge su kitais, į kitus įsiklausant ir drauge įgyvendinat. Kaip sakoma dabar vykstančiame Vyskupų Sinode, naujasis evangelizavimas nėra programa. Tai naujas būdas mąstyti, stebėti ir reaguoti. Gal to vertėtų mokytis ir mūsuose, pačioje Bažnyčioje pradedant pagarbų dialogą?
Ieškant kaip pasipriešinti provokacijai, sukeltai Castellucci spektaklio reklamos, Bažnyčia pasitelkė ir kitokį atsaką: dieną prieš tai ir spektaklio metu vienur ar kitur buvo aukojamos Mišios ir tyloje garbinamas Išganytojo atvaizdas. Žmonės meldė gailestingumo visiems tiems, kurie „nežino ką darą“. Mesdamasis net už savo priešą negali maldoje jaustis teisus, nes prieš Dievą nė vieno tokio nėra, ir prašai nuolankiai, kad Jis atvertų tavo klystančiojo brolio akis. Tačiau paradoksali Dievo meilė pirmiausia paliečia prašantįjį, ir jis pamažu pradeda matyti rastą savo akyje, kurį išritinus bus lengviau padėti ir broliui, pašalinant regimą šapelį iš jo akies... Tai ilgas ir nelengvas procesas, bet tikiu, jis prasidėjo. Su juo ir įženkime į Tikėjimo metus.