 |
| Režisieriaus Justo Tertelio spektaklio „1/3 gyvenimo“ akimirka. „Atviro rato“ archyvo nuotrauka |
Aktorius Justas Tertelis teatre jau dešimt metų. Jį pažįsta besilankantys teatro Atviras ratas ir Keistuolių teatro spektakliuose, „SOLO ansamblio” koncertuose. Pažįsta ir tie, kurie skaitė Aušros Martišiūtės-Linartienės ir Daivos Šabasevičienės sudarytą knygą „XXI amžiaus lietuvių dramaturgija”. Joje net dvi Justo pjesės: ne vieną apdovanojimą ir nominaciją pelniusi „Vienaveiksmė monopjesė PRAdedančiam aktoriui“ ir „Sudie, idiotai!”
 |
| Aktorius ir režisierius Justas Tertelis. Nuotraukos autorius – Tomas Stirna |
Šį rudenį Justas Tertelis neria į naujus vandenis ir išmėgina naują amplua – spalio 13, 14 dienomis Menų spaustuvės Juodojoje salėje bus rodomas jo režisuotas spektaklis „1/3 gyvenimo”. Be abejo, pagal jo paties parašytą pjesę.
Tad ta svarbia proga su Justu ne susėdome pakalbėti, kaip kad būtų įprasta, o sėdome rašyti sapniškų laiškų – vienas vienoje vandenyno pusėje, kita – kitoje ir kito vandenyno, kuriuose – svarstymai ir pamąstymai apie gyvenimą teatre, būsimą spektaklį, pjeses ir, žinoma, sapnus. Šįkart jie tokie svarbūs ne tik todėl, kad Justo spektaklis kalba būtent apie juos, bet ir todėl, kad tada, kai aš Justo klausdavau ir jam rašydavau, jis sapnuodavo, o kai jis man rašydavo – sapnuodavau aš. Todėl ir dialogas išėjo sapniškas, bet su realybės elementais, perskirtas ne tik dienos ir nakties, bet ir skalaujamas vandenynų. O gal tai buvo tik sapnas?...
Pirmasis laiškas-sapnas apie dramaturginį kelią, nuo pradžios iki dabartinės stotelės, kurioje – sapnai ir kiti neracionalūs dalykai.
Mielas Justai, pažįstu Tave jau seniai, nuo tos akimirkos, kai susitikome teatre gražų 2006-ųjų rudenį. Tą patį rudenį, kai buvo įkurta teatro laboratorija Atviras ratas. Tu – vienas iš jos steigėjų. Šitą prisimenu. Bet kažkodėl niekaip neprisimenu Tavo dramaturginio kelio pradžios, todėl primink, papasakok, kodėl ėmeisi rašyti pjeses, nuo kokios temos pradėjai ir kaip galiausiai „priaugai” iki bene sunkiausio dalyko – kalbėti apie tai, kas neracionalu ir nepaaiškinama? Juk būtent apie tai yra Tavo naujausioji pjesė, beje, kelintoji?
Labas, Jūrate,
tiesą pasakius, niekada negalvojau, kad galiu ar noriu būti dramaturgu. Iki šiol visada truputį keistai jaučiuosi vadinamas dramaturgu, nes, mano galva, dramaturgija labiau susijus su literatūra ir yra daugiau literatų objektas. Aš pats vis tik labiau esu teatro žmogus, esu baigęs Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, turiu teatro praktiko išsilavinimą ir mano (bei man) dramaturgijos rašymas labiau susijęs su draminio teksto, kuris skamba scenoje, kūrimu. Kitaip sakant, aš stengiuosi kurti būsimą spektaklį galvoje ir užrašinėti jį popieriuje. Juk reikia nuo kažko pradėti... Rašydamas niekada negalvoju apie tekstą kaip apie literatūros kūrinį, galvoju, kaip aktoriui jį reikės sakyti.
O mano dramaturginis kelias prasidėjo dar bestudijuojant LMTA. Magistrantūros studijų metu režisierius Aidas Giniotis davė visiems užduotį parašyti po vienaveiksmę pjesę. Taip atsirado „Vienaveiksmė mono pjesė PRAdedančiam aktoriui“, kuri vėliau tapo teatro laboratorijos Atviras ratas spektakliu „PRA arba vieno aktoriaus, vienos dalies prasidėjimas“. „PRA...” buvo gerai įvertintas tiek žiūrovų, tiek teatro praktikų, tiek teatro kritikų. Nacionalinės dramaturgijos festivalyje „Versmė“ buvo suorganizuoti net trys šios pjesės skaitymai. Vėliau ji buvo nominuota ir „Auksiniam scenos kryžiui“ nacionalinės dramaturgijos kategorijoje. Antroji pjesė „Sudie, Idiotai!” irgi atsirado teatro laboratorijoje Atviras ratas. Ši pjesė buvo kur kas sudėtingesnė, joje jau buvo daugiau personažų, siužeto vingių, bet čia gelbėjo tai, kad rašydamas jau žinojau režisieriaus A. Giniočio būsimo spektaklio režisūrinį sumanymą, tad turėjau šiokią tokią sistemą. Dar kitas dramaturginis darbas pasitaikė visiškai atsitiktinai: vieną kartą važiuodamas automobiliu per radiją išgirdau, kad Lietuvos nacionalinis radijas skelbia radijo teatro pjesių konkursą. Padrąsintas aplinkinių nusprendžiau ten sudalyvauti. Į tai žiūrėjau kaip į iššūkį. Aš niekada nemėgau radijo teatro ir pagalvojau, „ką aš turėčiau išgirsti per radijo teatrą, kad TAI mane sudomintų?“. Taip atsirado radijo pjesė „Paskutinis radijo pagonis“ – ją parašiau labai greitai ir ji užėmė antrąją vietą tame konkurse. Vėliau ji buvo pastatyta LRT. Na, o ši mano pjesė „1/3 gyvenimo“ (ar veikiau, tiesiog draminis tekstas) bus ketvirtasis toks dramaturginis darbas. Nors čia save labiau vadinu idėjos autoriumi, nes tekstus būsimam spektakliui kūriau ne tik aš, bet kūrė ir aktoriai repeticijų metu. Aš juos „tvarkiau“ , bandžiau, sujungti su savo tekstais ir viską sudėti į visumą.
Antrasis laiškas-sapnas apie tą pačią dramaturgiją, arba kodėl ją reikia rašyti patiems.
Mielas Justai, ar gali man kartą ir visiems laikams paaiškinti, kodėl reikia patiems aktoriams ir režisieriams rašyti pjeses? Negi neužtenka pasaulio dramaturgijos klodų?
Labas, Jūrate,
nežinau. O kodėl ne? Aš nesiginčiju – pasaulyje yra daug nuostabių pjesių ir daug puikių dramaturgų. Tačiau mūsų teatras galbūt truputį kitaip žiūri į patį teatrinį procesą. Galima kurti spektaklį paėmus literatūros kūrinį ir jį perkelti, adaptuoti, interpretuoti teatro scenoje. O galima spektaklį pradėti kurti ir neturint jokios literatūros, o turint tik būsimo spektaklio idėją. Teatro laboratorija Atviras ratas, manau, vadovaujasi šiuo principu. Tad bandant sukurti spektaklį tik iš idėjos, pakeliui vis tiek reikia rašyti tekstus, ieškoti tekstų, kurie padėtų scenoje išartikuliuoti pačią idėją. Pavyzdžiui, „1/3 gyvenimo” atveju mus įkvėpė kinų filosofo Zhuangzi legendinė mintis: „Ar aš esu žmogus, kuris sapnuoja, kad jis yra drugelis? Ar drugelis, sapnuojantis, kad jis yra žmogus.”
Taip ir atsiranda tos „pjesės“.
Trečiasis laiškas-sapnas apie sapnus
Mielas Justai, kuklus ir paprastas Tavo spektaklio pavadinimas – „1/3 gyvenimo” – slepia bene įdomiausią ir mažiausiai pažintą, bet reikšmingą žmogaus gyvenimo dalį – sapnus. Iš tiesų, trečdalį gyvenimo pramiegame, prasapnuojame. Gali pasakyti, kodėl kilo mintis scenoje kalbėti apie tai, kas sunkiai apčiuopiama, nepatvirtinama, neįrodoma, kas nuolat sprūsta iš suvokimo ir patyrimo lauko, galiausiai, nežinoma iš tiesų egzistuojant?
Labas, Jūrate,
viskas prasidėjo vieną vasaros vakarą, kai būnant viename mūsų šeimos baliuje, mano dėdė man papasakojo, kad vakar jis visą naktį kalbėjo su mūsų šalies ministru pirmininku. Aišku, aš paklausiau, kaip tai buvo įmanoma, o jis atsakė, kad jis visą naktį sapne su ministru pirmininku gėrė degtinę ir diskutavo apie mūsų šalies realijas. Tada pagalvojau, kokia tai nuostabi galimybė ir alternatyva mus supančiam realiam pasauliui. Juk iš tikrųjų mūsų protas yra perkrautas įvairiausių įvaizdžių. Matyt, dar niekada žmonijos istorijoje mūsų smegenys nebuvo apkrautos tokiu kiekiu informacijos kaip dabar. Televizija, internetas, knygos, filmai, reklama etc. Kiek įvaizdžių telpa mūsų galvoje? Ir jie visi niekur nedingsta, jie visi nukeliauja į pasąmonę. Štai todėl mes ir galim sapnuose pakalbėti su ministru pirmininku, arba Napoleonu, o gal tiesiog kaimynu iš kitos laiptinės.
Vėliau pradėjau gilintis, skaityti apie sapnus. Kalbėjau su žmonėmis, kurie tyrinėja sapnus, ir sužinojau daug labai įdomių dalykų. Tik gaila, kad tų įdomių dalykų niekaip neišeina sudėti į spektaklį, nes tuomet išeis ne spektaklis, o viena ilga paskaita apie sapnus. Žinoma, yra įvairiausių teorijų apie sapnus, bet visiškai aišku viena – kad sapnai ir miegas mums yra gyvybiškai svarbūs, tik jų pagalba žmogus neišprotėja, tik jų pagalba mes sugebam kažką prisiminti ir išmokti.
Teatriniu požiūriu man buvo įdomu visai kitaip pasižiūrėti į personažus, ne sugalvoti, ką jie veikia, ką jaučia, o sugalvoti, ką jie sapnuoja. Juk sapne atsiskleidžia užslėptos baimės ir troškimai. Ar iš sapno galima sužinoti, ką realybėje veikia mūsų personažas ir ką jis galvoja? Kai kurie mokslininkai sako: pasakykite, ką jūs sapnuojate, ir aš pasakysiu, kas jūs esate. Gali būti, kad tai tiesa. Vėliau, atsispirdamas nuo sapnų temos, pradėjau galvoti apie žmoguje esančius racionalųjį ir neracionalųjį pradus, sapnus ir realybę, protą ir jausmus. Paaiškėjo, kad kuo daugiau mes vadovaujamės racionalumu, tuo daugiau mums reikia iliuzijos. Juk sapnuoja ne tik žmonės, sapnuoja praktiškai visi gyvūnai, bet tik žmogus pradėjo pats realybėje kurti iliuziją, rašyti knygas, kurti filmus, spektaklius... O juk teatras ir iliuzija – tai neatsiejami dalykai. Taip šiame spektaklyje atsirado „teatrinė linija“. Taip po truputį, žingsnelis po žingsnelio kartu su aktoriais ir artėjame prie būsimo spektaklio premjeros.
Ketvirtas laiškas-sapnas apie dramaturgo ir režisieriaus koegzistenciją.
Mielas Justai, šis spektaklis bus pirmasis Tavo režisūrinis darbas ir dar pagal paties parašytą pjesę. Prisipažink dabar, ar kūrybinio proceso neapsunkina vidinis dramaturgo ir režisieriaus konfliktas? O gal kaip tik, atvirkščiai, viskas darniai klojasi ir dramaturgas papildo režisierių, o režisierius – dramaturgą?
Labas, Jūrate,
stengiuosi, kad jie tarpusavyje bendradarbiautų. Nors dabar yra ta spektaklio kūrimo stadija, kada dramaturgas turi ramiai, tyliai sėdėti repeticijų salėje ir stebėti repeticijas. O režisierius brauko jo tekstus ir dėlioja spektaklį. (Dramaturgui, žinoma, nelengva...)
O kalbant truputį rimčiau, tai nėra taip paprasta, nes kai rašai tekstą – viskas atrodo vienaip. O prasidėjus repeticijoms pamatai, kad ne viskas tinka, kad darosi nuobodu klausyti savo paties parašyto teksto. Nesusiveda linijos. Arba viskas per lėta. Tenka braukti – išbraukti ištisas pastraipas, nors berašant jos atrodė labai svarbios. Tiesa, mano režisūra irgi tokia... nežinau... beprasidedanti. Gal sunkiau yra ir tai, kad aš, kaip aktorius, galėčiau suvaidinti visą spektaklį, o dabar reikia kitiems aktoriams, savo kolegoms, išaiškinti, ką vaidinti ir vesti juos, kad jie patys atrastų, o ne aš jiems rodyčiau kaip vaidinti. Tas tikrai nėra lengva.
Penktasis laiškas-sapnas apie visokias opozicijas, kaukes ir dar velniai žino ką.
Mielas Justai, savo pjese balansuoji ties trapia opozicinio mąstymo naikinimo riba: dekonstruoji racionalaus prado valdomą pasaulio suvokimą, siekdamas parodyti, kad yra kitaip, ir kad gali būti ir taip, ir taip: ir racionalu, ir iracionalu. Sapniškosios spektaklio struktūros kupinos socialinės realybės ir visiems atpažįstamų, socialinių įvaizdžių ir kaukių. Kodėl įtraukei būtent šitą socialinį sluoksnį, temas? Kad jos kaip koks inkaras pritrauktų sapną prie apčiuopiamesnio pavidalo? O gal...?
Labas, Jūrate,
taip. Atsakymas yra „taip”.
Dėl to opozicinio mąstymo – man atrodo, kad mūsų loginis ir racionalus mąstymas kartais sukuria tokius konstruktus, kurie jam patogūs. Dažnai mes suvokiame taip, kaip mums patogu suvokti. Yra patogu visus skirstyti į blogus ir gerus, juodus ir baltus, ir pan. Tada viskas paprasta ir aišku. Bet iš tikrųjų taip niekada nebūna, tik mūsų protas taip suskirsto, nes mums taip lengviau. Niekas nėra nei blogas, nei geras. Lygiai taip pat ir su protu bei jausmais. Juk iš tikrųjų jų atskirti neįmanoma, nes jie visada yra kartu. Tik mūsų mąstymas juos kažin kodėl atskiria, kad čia protas, o čia – jausmai.
Dėl socialinių kaukių – repeticijų metu ieškojome įvairiausių būdų kaip pasakoti sapnus. Ir beieškant paaiškėjo, kad sapno tikrai daug įdomiau klausyti, kai tu atpažįsti jame veikiančiuosius. Nors veikia ne jie, veikia tik jų įvaizdžiai, kaip pati sakai, kaukės, bet vis tiek įdomiau sekti sapną, kai yra kad ir mažiausias, socialinis ar koks nors kitas atpažįstamumas. Jei pasakyčiau, kad vakar sapnavau, jog buvau keistame kambaryje ir kalbėjau su nepažįstamuoju – yra viena, o jei pasakyčiau, kad vakar sapnavau, jog esu Gedimino pily ir kalbėjausi su Napoleonu – tai jau visai kas kita. Todėl teko rinktis žinomus įvaizdžius, netgi socialines kaukes, kad spektaklis nepavirstų visiška abstrakcija. Tai leidžia ir pabandyti pažvelgti į kiekvieną veikėją iš vidaus. Kiekvienas iš mūsų turime kažkokį konkretų mus supančių realijų lauką, savo problemas, klausimus, baimes. Kurdami spektaklį mes norėjome, kad žiūrovas, bežiūrėdamas sapną, galėtų pats sau susikurti sapnuojančiojo portretą. Paprasčiau sakant – kad matydami sapną galėtume spėti, koks žmogus jį sapnuoja.
Šeštasis laiškas-sapnas apie tai, kas nebuvo susapnuota.
Mielas Justai, Tavo pjesėje ir, žinoma, spektaklyje nemažai kalbama apie daugialypę žmogaus sandarą (kuriai, mano manymu, itin tiktų Ričardo Gavelio „vidinių gyventojų” koncepcija), teigiama, kad teatras – tai kolektyviniai sapnai. Man labai smalsu sužinoti, ką sapnavai kurdamas šį spektaklį? O gal šio kūrybinio proceso metu susipažinai su dar nepažintais savo paties vidiniais gyventojais?
Labas, Jūrate,
turiu Tau prisipažinti, kad aš labai retai kada prisimenu savo sapnus, bet jei prisimenu – tai labai ryškiai. Gal dėl to mane ir „užkabino” ši tema. Juk daugybė meno kūrinių buvo inspiruoti sapnų, daugybė mokslinių atradimų buvo padaryti besapnuojant... Ir aš, neslėpsiu, kad repetuodamas tikėjausi susapnuoti, vyliausi, kad man pavyks susapnuoti kokį sceninį sprendimą ar mizansceną, bet... Kol kas visos mizanscenos ir sceniniai sprendimai yra daugiau mažiau atrasti šiame pasaulyje.
Viso kūrybinio proceso metu dažniausiai naktimis sapnavau tas pačias repeticijas ar aktorius, kuriems kažkas nepavyksta, o aš bandau jiems padėti. Kartais rasdavau genealius sprendimus sapnuose, bet prabudus paaiškėdavo, kad jie niekuo ir niekaip nesusiję su būsimu spektakliu...
Žinai, šis kūrybinis procesas galbūt buvo ypatingas ir išskirtinis todėl, kad jame kartu su aktoriais stengėmės ne viską racionalizuoti iki galo. Palikome vietos intuicijai ir nežinomybei ir kai ko žiūrovui tikrai nepaaiškinsim, palikdami vietos ir jo fantazijai. Vis tik pats spektaklio žanras, kuris teatriniais terminais kalbant, bus panašiausias į absurdą, leidžią truputį daugiau laisvės ir nuginkluoja racionalų protą. Kaip spektaklyje sako vienas personažas – „juk mes nesam vien tik racionalios būtybės. Visi suvokia, kad negalima vadovautis vien tik protu...“
Paskutinysis laiškas-sapnas apie ribą tarp teatro ir sapno.
Mielas Justai, rašau Tau paskutinį laišką su paskutiniais užklausimais. Tai kaip manai, artėjant premjerai, ar sapniškoji struktūra pasiduoda režisūrai ir teatro taisyklėms? Kaip manai, ar įmanoma režisuoti sapnus?
Labas, Jūrate,
sapnas ir teatras yra labai netoli vienas kito. Tik sapnuoja paprastai vienas žmogus, o spektaklį, tą teatrinį sapną, kuria daug žmonių. Tad kartais ieškant sprendimų komandinėje kūryboje būna nelengva, nes vienas sapnuoja–fantazuoja vienaip, kitas – kitaip. O susitarti juk reikia...
Matai, sapnai, kaip ir spektakliai, būna visokie: būna tikroviški, būna abstraktūs. Aišku, sapne emocinis atpažįstamumas ar priežasties ir pasekmės dėsniai veikia visai kitaip. Jei išvis veikia.
Ar sunku režisuoti sapnus? Nežinau, aš šiaip ar taip režisuoju spektaklį. Spektaklį režisuoti tikrai nėra lengva, bet įdomu.
Su Justu Terteliu susirašinėjo (o gal tik sapnavo, kad susirašinėjo?) Jūratė Čerškutė