Reliktai nuo seno buvo garbinamas objektas – jie yra neatsiejama daugelio religijų (krikščionybės, budizmo, hinduizmo, šamanizmo ir kt.) dalis. Žodis reliktas kyla iš lotyniško reliquiae, reiškiančio „palaikus“ ar „kažką palikto“. Šioje parodoje palikti objektai sukuria naujų prisiminimų-asociacijų virtinę, dažnai vis tik susietą su religija. Taip, pvz., Laimos Kėrienės „Re(liktai)“- votai, simbolizuojantys padėką ir ilgalaikį išlikimą, ilgaamžiškumą, įgauna ir reliktų prasmę, jie tie „kažkas palikto“ ženklai, kupini savos įtaigos ir energetinio krūvio. Nepaprastai detalūs, jie yra akivaizdūs auksakalystės pavyzdžiai. Įtaigūs yra ir Remigijaus Praspaliausko duonos „Kryžiai“, masyvūs ir supaprastinti, jie stipriai asociuojasi su Paskutine vakariene, yra pilni archetipinės jėgos ir lengvai priartina žiūrovą prie katarsinio patyrimo. Dano Tamašausko ir Ugnės Blažytės „deMonstracija“ nors, anot autorių, kalbanti apie žmonių silpnumą ir nužmogėjimą, siejasi ir su relikvijoriaus įspūdžiu, kur ant rožinio tipo vėrinio kabanti relikvija-reliktas nustebina savo grafiškumu. Pastebimas sakralizuotas požiūris į objektą ir žaidimas su siurrealistinėmis detalėmis, kurios suteikia darbui papildomų asociacijų. Netinkamų objektų garbinimas? Pagonybės niuansai? Šamanizmas ir su tuo susiję reliktai? Autorių kūrinys yra pilnas paslapties ir begalės interpretacijų galimybių, taip pat ir estetiškas. Antras darbas, „Gyvata“, gyvenimo ir mirties simbolis, abiejų persipynimas yra sukurtas iš fosilijų, o tai suteikia kūriniui archainę charakteristiką. Kaip visuomet šie autoriai yra pilni filosofinių minčių.Violetos Adomaitytės „Mandala“ siejasi su sakraliu menu ir padeda atskleisti gilesnius nesąmoningumo klodus, tą susivienijimą su kosmosu, kuris pasiekiamas medituojant. Pati kompozicija atspindi tradicinės mandalos simetriją ir 4 kryptis, tačiau yra labai novatoriška ir šiuolaikiška. Tačiau tai yra tikrai sakralinė erdvė.Algirdo Ąžuolo Leono ir Algirdo Mikučio „Šešėliai“, taip pat atrodo kaip relikvijorius, kur reliktas tampa gintaras. Sudėtinga grafikinė fono kompozicija, žuvys, kaip krikščionybės simbolis, sėdintis piligrimas, gyvatės kaip amžinybės ženklai, visa užsimena apie sakralizuotą pagrindą, kuriame, kaip teigia autoriai, išryškėja Leonardą da Vinči pagerbianti vizija. Biancos Sforcos portreto inspiruotas kūrinys pasižymi itin sudėtingu detalių ir planų konstravimu ir yra labiau panašus į horeljefą. Kaip sako pavadinimas, tai renesanso portreto alter ego, transformacija. Dovilė Kondrašovaitė sukūrė kompoziciją „Stalas. Diena. Darbas. Duona“, kuri susideda iš staltiesės skiaučių. Autorės teigimu tai yra kūrinys apie kasdienybę, tačiau pati vizija yra toli gražu ne kasdieniška. Ji pakylėja kasdienybės koncepciją iki simbolių ir pateikia juos kaip mitologizuotus reliktus. Čia mitas įgauna reikšmę kaip antikinės Graikijos metu, kuomet didvyrių daiktai ir drabužiai buvo garbinami tam skirtose šventovėse. Panašiai galima traktuoti ir Naurio Našlėno „3 objektus“. Tai lyg buvusių galiūnų asmeniniai daiktai, ilgai pragulėję žemėje, piliakalniuose ir tik dabar menininko pateikti kaip buvusios pagonybės ženklai. Vytautas Matulionis savo „In memoriam Nr.2“ pristato mini sarkofagą, kuris galėtų būti maketas monumentaliam darbui. Susijusi su religinėmis apeigomis, bronzinė figūra yra lakoniška ir svari, išreiškianti majestotišką atminties įkūnijimą. Reliktas čia yra buvusios didybės koncepcija, pamiršta ir skirta mauzoliejams.
Tado Deksnio „Žiedai“ sukurti remiantis gamta ir iš tokios gamtinės medžiagos kaip ąžuolas. 7 žiedai, kaip pilnatvės ir absoliuto simbolis, vysto tą pačią temą, žaidžiant stiklu, kuris atima galimybę žiedams būti nešiojamiems ir transformuoja juos į objekto kaipo tokio sferą. 7 objektų variacija įgalina atskleisti vaizdinio kaitą, augimą ir įsikūnijimą. Persiliejantys stiklo niuansai iš žiedo į žiedą tampa vis įdomesni.
Vita Pukštaitė eksponuoja du darbus iš savo cementinio „nuotraukų albumo“. „Pauzė“, atrodanti kaip ikonos dalelė, yra raiškiai dekoratyvi ir čia galima įžiūrėti Bizantijos meno niuansus. Remiantis bizantiškąja tradicija, toks faktūrų ir vaizdinių suderinimas pasiekia ypatingą įtaigą ir gali būti vertinamas kaip sakralinio meno dalis. „Nuotrauka“, lyg senas išblėsęs vaizdinys, yra kultūrinis- sociologinis reliktas, kur randame seniai mirusiųjų atvaizdus. Tai savotiškas in memoriam, raiškus ir nostalgiškas.
Turbūt mažiausiai į bendrą su įvairiomis religijomis susijusią temą tinka Neringos Poškutės ir Eglės Bacevičiūtės kūriniai. Poškutės „Nėrinėlio pakraštėliai“ primena ištaigingas suknias, belgiškus nėrinius, aukštąją madą. Jos reliktai tai kultūrologinės liekanos, surandamos antikvaro parduotuvėje. Tuo jos ne mažiau svarbios – čia juntamas amžių dvelksmas, ilgalaikė patirtis ir prisiminimų našta.
Eglės Bacevičiūtės balti „lytėjimo reliktai“ panašu, kad tinka net neregiams, taip labai patrauklios jos miniatiūros. Lytėjimas nematant, ko gero sugrąžintų lytėjimo jausmą ir taip reliktai transformuotųsi į pilnaverčius objektus. Nugludinti ir keisti, jie primena kažkokio fantastinio žvėries kaulus.
Kristina Dulevičiūtė savo „Segėje“ iš mamuto kaulo pristato tokį simbolinį objektą kaip raktas, nuo užmirštų durų ar nuo paslapčių skrynelės, nuo atsiminimų dėžutės. Nebepritaikomi raktai, jų šešėliai įrėžti kaule, koks gali būti svaresnis visuomenės reliktas?
Tiek kultūrologiniai, tiek religiniai reliktai šioje parodoje yra išpildyti preciziškai, nors ne visos medžiagos yra metalas, atvirkščiai, čia matomas ir molis, ir kaulas, ir medis, ir stiklas, ir cementas. Retai kuomet paroda yra tokia vienalytė intensyvumo atžvilgiu ir pilna filosofinių niuansų gausos. Tikrai vertėtų sustoti ties Dailininkų Sąjungos parodų vitrina (Vokiečių g. 2) ir dirstelėti į tai, kas atrasta.