Jūsų dėmesiui dar vienas Jovitos pasakojimas apie jos keliones Azijoje. Šiandienos stotelė – Kambodža – dar tik atsigauna po šalį varginusių karų ir Raudonųjų Khmerų režimo, kurių viena iš pasėkmių – po visą šalį išbarstyti vaikų namai. Šis pasakojimas kiek kitoks negu daugelis kelionių aprašymų iš Kambodžos, jis nenustebins skaitytojo margais įspūdžiais ir nepapasakos apie induistų šventykų kompleksus. Šio pasakojimo tikslas – persikelti į vienus iš daugelio vaikų namų, kurie nors ir toli nuo šventyklų, bet retai aplenkiami turistų būrių.
Praėjo lygiai trys dienos nuo tada, kai pradėjau savanoriauti vaikų namuose, o jaučiuosi jau pralaimėjusi šitą mūšį. Neturiu kuo pasigirti, pralaimėti užteko tik trijų dienų, nei daugiau, nei mažiau. Jau nuo pat pirmosios dienos čia jaučiausi tik viena iš daugelio, beveidė mergina, kuri ryte ateina ir išeina vakare. Tuo vaiduokliu, kurio niekas nepastebi, nesugebėjau ilgiau būti.
 |
Dar trumpiau teprireikė, jog suprasčiau, kad Kambodžą neabejotinai galima vadinti savanorystės rojumi. Įvairiausi savanorystės pasiūlymai tavęs „tyko“ už kiekvieno kampo: su kaupu barstomi lankstinukai svečių namuose, kuriami nauji interneto forumai savanorystės temomis, netgi gatvėje žmonės tave užkalbina, o vat ims ir nutiks taip, kad galbūt norėsi pasavanoriauti dienelei ar kitai, juk jų organizacija yra pati geriausia ir jie labiausiai vertina jaunus žmones – ateik ir pats pamatyk. Devyniasdešimt procentų tokių savanorystės pasiūlymų tave nuves į vienus ir kitus po visą šalį išsibarsčiusius vaikų namus. Jie atviri visiems užklystantiems keleiviams, kurie po nuolatinio kraustymosi iš vieno pasaulio užkampio į kitą mielai sustotų atsikvėpti ilgesniam laikui. Arba trumpesniam. Pavyzdžiui pusdieniui ar kelioms valandoms. Pasivaikštinėtų, pasižvalgytų į vaikus, juos pamaitintų, pasisodintų ant kelių, keliskart nufotografuotų. Visaip kaip zoologijos sode.
Lankiausi ir aš tame zoologijos sode. Tik šįkart ne į tigrus ir liūtus atvykau ten žiūrėti, ne į dramblius ar beždžiones, o į žmones. Slegiamus ne sunkių narvo grotų, bet paties likimo. Važiavau ten tikėdamasi įrodyti sau ir kitiems, jog yra žmonių, kurie nori tuose namuose pabūti ilgiau negu dvi valandas. Nenorėjau būti ta, kuri tik apsidairo ir nusifotografuoja. Su dviem, paskui keturiais, šešiais ir jau visu būriu vaikų. Neplanavau būti ir ta, kuri tik atveža obuolių ir limonado. Aš nieko jiems neatvežiau, tik savo šypseną. Galbūt todėl, kai jų paklausiau, kuo vardu, jie net nepažiūrėjo į mane man atsakydami. O gal jie jau iškart žinojo, kad aš - tik viena iš daugelio ir jau rytoj manęs čia nebebus.
 |
|
EPA nuotrauka |
Taip lygiai tris dienas kvėpuodama įkaitusiomis kelio dulkėmis, tarsi už bausmę prisidėjus prie tokio zoologijos sodo kūrimo, myniau girgždančius savo dviračio pedalus. Be obuolių ar limonado. Ir lygiai tris dienas klausinėjau jų vardų. Ir mokiausi, kad nepamirščiau ir nieku gyvu jų nesumaišyčiau. O jie man nežiūrėjo į akis ir fotografavosi su užklydėliais. Ketvirtą dieną sugrįžau į sostinę, kur nusprendžiau pamiršti tą savanorystę visiems laikams ir atsipalaiduoti. Ištyrinėti kačių užkariautus stersgatvius, užmirštas šventyklas, mangais ir bandelėmis kvepiančius turgus. Nematai, ir galvos neskauda, gi ne taip?
Man taip besidairant į prinokusiomis gėrybėmis nukrautus stalus, prie manęs privažiavo vienas iš daugelio čia gido paslaugas siūlančių tuk tuko vairuotojų ir pradėjo vardinti, ką man, trūks plyš, Kambodžoje reikėtų pamatyti. Norėdama jo atsikratyti paspartinau žingsnį ir, kiekvieną jo pasiūlymą praleisdama negirdomis, tiesiog mechaniškai kartojau, kad viską jau mačiau. Nereikia man jokių vairuotojų, todėl skubėjau pirmyn.
„O Vaivorykštės vaikų namus jau matei?“
Stabtelėjau. Į jį pasisukau.
„Jie tvarkingi, direktorius anglas. Į kainą įeina ir nuotraukos su vaikais, kiek tik nori, nuvešiu pigiai“, - išbėrė greitakalbe.
 |
Savanoriaudama tuose vaikų namuose, tik ne Vaivorykštės, o kituose, matydavau kiekvieną dieną tuk tukais atvažiuojančius žmones su lauktuvėmis vaikams, bet niekada net nesusimąsčiau, kad tai yra gatvėse siūloma turistinė programa. Tuk tuko vairuotojas, puikiausiai pajutęs mano susidomėjimą, jau nebenorėjo manęs paleisti.
„Čia visai netoli, vešiu tik tave vieną, pažadu, jokių kitų žmonių, nereiks laukti nuotraukoms, viena galėsi pabūt su vaikais, labai švaru ten, už du dolerius nuvešiu, tik tau tokios sąlygos“
----------
Kitą rytą vėl kvėpavau įkaitusiomis kelio dulkėmis. Šįkart vaikai paklausė, kur buvau vakar ir kodėl pas juos neatėjau, gal sirgau? Ir dar paklausė, ar ateisiu ryt. Ir nusivedė man pint kasų, mat niekada nebuvo pynę banguotų plaukų. Taip ir pasilikau ten visą mėnesį. Kaip ir ankščiau, kiekvieną kartą atvažaivus turistams visi išlįsdavom iš pavėsio, palikdavom hamakus siūbuotis su musėmis, užsiklijuodavom plačias šypsenas, spausdavom rankas, apžiūrinėdavom įvairiomis spalvomis lakuotus nagus, prabangius žiedus ir laikrodžius, prisipildydavom puodelius sklidinai kokakolos ir susipešdavom dėl atvežtinių obuolių.
O kartais aš pasilikdavau hamake su musėmis ir stebėdavau viską iš šono. Bandydavau spėlioti, kuri poniutė kurį bandys nutverti ir pasisodinti ant kelių. Kuris pirmas gaus obuolių? Ko dar atnešė turistai? Ar šiandien kuris mokės žongliruoti? Gal bent jau kokį triuką kortomis mokės? Ar nueis apžiūrėti tualetų, virtuvės, vištidės ir mergaičių barakų? O gal šiandien pasitenkins tik nuotraukomis su vaikais? Ar pasiruošė kokių žaidimų, užduočių ar mįslių?
 |
Ir lauksiu, kol visi išvažiuos ir tada vaikai suskubs stumdytis dėl linguojančių hamakų. Krykštaudami ir laistydamiesi kokakola. Primėtys man ryžių į plaukus, užklius lyg netyčia nepastebėję, paskui paprašys, kad paskaityčiau knygą arba papasakočiau apie katinus Lietuvoje.
Per tą mėnesį nei vienas iš jų taip ir neįsiminė mano vardo, nors dalinomės kiekviena diena. Gal taip ir geriau. Juk galiausiai ir man teko išvažiuoti. Nors ir prašyta pasižadėti, kad vieną dieną sugrįšiu, išvykau kaip viena iš tų turistų, tuščiomis rankomis.
Bet su slegiančia atsakomybe dėl to, ką aš ir kiti pasaulio keliautojai atėmėme iš Kambodžos vaikų.