Vieną metų sekmadienį ypač meldžiamės už misijas – už vyskupus, kunigus, vienuolius ir pasauliečius, kurie tarnauja, nešdami Evangeliją jos nepažįstantiems žmonėms. Kalbėdami apie misijas, dažniausiai turime mintyje tolimus kraštus Azijos ir Afrikos žemynuose ar tolimoje Okeanijoje. Tačiau šiandien misijos yra visa Europa, taip pat – ir Lietuva, nes žmonių, girdėjusių apie Jėzų Kristų, bet jo visiškai nepažįstančių, yra labai daug.
Bažnyčia iš paties Viešpaties yra gavusi pavedimą skelbti Evangeliją viso pasaulio žmonėms. Prisikėlęs ir mokiniams pasirodęs Jėzus paliepė: „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 19–20). Šiuo metu pasaulyje yra per milijardą katalikų ir dar pusė milijardo kitų krikščionių. Tai daug, bet kartu ir mažai, nes pasaulyje gyvena apie 7 milijardus žmonių.
Nuo pirmųjų Sekminių Bažnyčią jos pasiuntinybės keliais veda Šventoji Dvasia. Ji yra pagrindinis Petro laivo vairininkas, o žmonės, kad ir kaip būtų svarbūs, ar popiežius, ar su juo vienybėje esantys vyskupai, yra tik trapūs įrankiai Dievo rankose. Kadangi Bažnyčia tęsia paties Kristaus pasiuntinybę, ji „turi žengti tuo pačiu keliu, kuriuo žengė ir jis, – neturto, klusnumo, tarnavimo ir savęs aukojimo net iki mirties, iš kurios jis prisikėlė kaip nugalėtojas, keliu (Vatikano II Susirinkimo dekretas dėl Bažnyčios misijinės veiklos Ad gentes, 5).
Deja, Bažnyčia, vykdydama savo pasiuntinybę, dažnai patiria, kad jos skelbiamas mokslas ir Evangelijos skelbėjų silpnumas labai skiriasi. Bažnyčia ne tik puošiasi šventaisiais ir kankiniais, bet ir daro ir atgailą už tuos savo narius, kurie dėl žmogiškojo silpnumo neišsilaiko savo tarnystės aukštumoje. Todėl Bažnyčiai nuolat reikia atsinaujinimo, kad vėl iš naujo eitų „siauruoju kryžiaus keliu“. Šie Tikėjimo metai skirti Bažnyčiai, drauge ir kiekvienam iš mūsų, atsinaujinti, o tai įvyksta, kai augame meilėje.
Bažnyčia keliauja kartu su visais žmonėmis – į Kristų tikinčiais ir Jo netikinčiais – ir turi dalytis su visais ta pačia žemiškąja dalia, tačiau niekuomet negali užmiršti, kad „ yra tartum tos bendruomenės raugas, tartum jos siela“ (Konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes, 40).
Būdama pasaulyje, Bažnyčia negali taikytis prie pasaulio madų, ko dažnai iš jos norima, bet turi nuolat bandyti pripildyti aplinką Evangelijos dvasios. Bažnyčiai reikia labai daug kantrybės, nes ji dažnai susiduria su žmonių priešiškumu. Pagonišką arba sekuliarią kultūrą persunkti Kristaus meilės dvasia yra labai sunku, todėl ne kartą Bažnyčios pastangos patiria nesėkmių ir tik palengva veikia žmones, patraukiant juos į Kristaus bendruomenę.
Bažnyčios misijai labai daug sunkumų sukelia vienybės stoka. Jau apaštalo Pauliaus laiškuose randame priminimų apie buvusius susiskaldymus ano meto Bažnyčioje. Jėzus Kristus kaip matomą vienybės ženklą paliko šv. Petro tarnystę, o drauge ir tarnystę vyskupų, esančių vienybėje su Petru ir jo įpėdiniais. Tačiau visuomet atsiranda tikinčiųjų ir net kunigų, kurie mano, kad pasitarnaus Kristaus misijai be vienybės su savo vyskupais. Kartais net labai geri tikinčių pasauliečių ir kunigų ketinimai, kai nesilaikoma meilės ir vienybės, užuot atnešę palaimingų vaisių, sukelia tik sumaištį, kuri daug kam sukliudo ateiti į Bažnyčią.
Misijų sekmadienį labai aktualu pamąstyti apie misijas Lietuvoje. Nors naujausiais statistikos duomenimis Lietuvoje 77 procentai gyventojų save laiko katalikais, koks procentas jais yra iš tiesų, žino tik vienas Dievas. Dažnas reiškinys, kai krikščioniškojo tikėjimo tiesos yra susipynusios su rytietiškų religijų mokymais ar prietarais. Tikėjimo metai turi tikslą atnaujinti tarp žmonių katalikų tikėjimą, kad jis būtų apvalytas nuo visokiausių šių dienų prietarų.
Daug kam atrodo, kad Evangelijos skelbimas yra išimtinai vyskupų ir kunigų reikalas, o pasauliečiai katalikai turi tik įpareigojimą gyventi pagal savo tikėjimą. Tai didelė klaida. Visi Bažnyčios nariai – dvasininkai ir pasauliečiai – turi būti Evangelijos nešėjai ir liudytojai. Šventasis Tėvas Benediktas XVI skelbia: „Tikėjimas yra dovana, kuri dovanota tam, kad ja dalytumės; yra duotas talentas, kuris turi nešti vaisių; yra šviesa, kuri neturi būti slepiama, tačiau turi apšviesti visus namus. Yra svarbiausia dovana mūsų gyvenime ir negalime jos pasilaikyti tik sau.“
Tiesa, ne kiekvienas sugebės skelbti tikėjimą, bet kiekvienas gali ir privalo būti Kristaus Evangelijos liudytojas ir meilės nešėjas. O tai yra kiekvienos evangelizacijos esminė dalis. Bažnyčios bėda yra tik meilės stokojantys jos nariai – užuot patraukę Kristaus nepažįstančius žmones susidomėti meilę nešančia religija, ne kartą palieka juos netikėjimo ar prietarų naktyje.