 |
Studijuojant, dirbant valstybinį darbą ar dalyvaujant visuomeninėje veikloje, kokių tik gerovės valstybių modelių neteko man nagrinėti: skandinaviški, britiški, didesnio centralizmo, mažesnio centralizmo ir t.t. ir pan.
Viskas aprašyta gražiai ir teisingai, viskas žmogaus gerovei (juk rašė ne kvaili žmonės ir rašė nuoširdžiai). Tai kodėl tuomet visa Europa ir bei visas pasaulis gyvena taip sumautai (norisi pasakyti griežčiau). Didėja skurdas, nusikalstamumas , sistemingai kartojasi finansinės krizės, vyksta karai, plinta senos ir vystosi naujos ligos, auga neapykanta. Nerimas , depresija, įvairios priklausomybės, neatsižvelgiant nei į socialinę padėtį, nei į išsilavinimą, ardo žmogaus psichinę, emocinę ir fizinę struktūrą, taip kaip kompiuterinis virusas ardo programinę įrangą, arba rūdys „ėda“ metalą. Visa tai paverčia žmogaus gyvenimą nepakeliama kančia, kurią jokiais medikamentais ir pozityvaus mastymo technikomis ar įvairiais socialiniais, ekonominiais projektais bei moderniais valstybės valdymo modeliais įveikti nepavyksta. Didėja neviltis, nykuma ir tuštuma.
Taip ir mūsų valstybėje , ką beišsirinktum, esminių pokyčių, neskaitant laikinų, momentinių, daugiau iliuzinių pagerėjimų, neįvyksta. Tuomet mes keikiame valdžią , Lietuvos klimatą, emigruojame į užsienį arba pasitelkę savitaigos technikas, kurias išmokome kokiame nors“ moderniame“ NLP ar kitame seminare, kur mokoma kaip valdyti emocijas, daryti poveikį žmonėms bei tapti turtingu ir sėkmingu, įsivaizduojame, kad užtikrintai keičiame savo likimą. Ir ką? Ir nieko. O jis vis šypsosi savo iškreipta, išsivėpusia grimasa...
Vienas žymiausių krikščioniškų rašytojų K.Liuisas, savo knygoje „Tiesiog krikščionybė“ duoda puikų pavyzdį apie laivus. Pats geriausias, moderniausias ir efektyviausias laivų valdymo modelis neveiks, jeigu sugedę patys laivai. Vienas negalės priimti nurodymų, nes sugedusi ryšio sistema, kitame neveikia navigacija, trečiame sugedęs variklis. Todėl, jie daužysis ir trankysis vienas į kitą, net įdiegus patį geriausią laivų valdymo modelį. Atsimenu vieną Dalai Lamos intervių vokiečių laikraščiui apie finansines krizes. Jis akcentuoja tai, kad ne įstatymai ar kontrolės mechanizmai (juk JAV jie buvo laikomi patys moderniausi ir efektyviausi) sukelia krizes, o žmonių sugedimas. Kokius įstatymus bekurk, jei žmogus nesąžiningas, pavydus, linkęs vogti, kupinas neapykantos ir puikybės, jis visada ras būdų , kaip juos apeiti, galutiniame rezultate pakenkdamas tiek sau, tiek pačiai valstybei. Taigi šioje situacijoje pati didžiausia problema - mes patys.
Įdomiausia, kad visos santvarkos, kokios jos bebūtų- kapitalistinės, komunistinės ar nacionalsocialistinės , šią žmogaus sugedimo problemą suvokia ir bando spręsti. Todėl dažnai jų ideologijos grindžiamos žymiausiais mąstytojais bei geriausiais moralės mokytojais, pradedant Konfucijumi ir baigiant Aristoteliu, Platonu, Nyče ar net Marksu, tačiau visada patiriamas fiasko. Žmogus genda toliau, automatiškai genda valstybė. Nes jai serga organizmo ląstelės, tai ir visas organizmas išeina iš rikiuotes. Atrodo keista, tiek daug nuoširdžių pastangų dedama, kad žmogus taptų sąžiningas, doras, darbingas, sukuriama tiek daug įvairių socialinių-ekonominių projektų, šiems tikslams pasiekti, tačiau rezultatas nulinis, pasaulinis organizmas vardu – Žmonija, genda ir raičiojasi savo priešmirtinės agonijos konvulsijose. O jis vis šypsosi...
Neseniai žiūrėjau A. Čekuolio laidą kurioje jis pasakojo, kad Kinija bekurdama savo šviesųjį rytojų ir pasiekusi fantastinių pergalių ekonomikoje, stipriai pagerinusi savo piliečių materialinę gerovę, staiga susivokė, kad ji miršta (beje, kaip ir mūsų Europa, tik ji dar nesusivokia), nes šioje valstybėje didesnė gyvenančių žmonių dalis tapo sukčiai, vagys, nepaisantys jokių moralės bei dorovės normų. Todėl su tokiais piliečiais valstybė pasmerkta. Nors Kinija, kaip ir daugelis kitų valstybių, daug pastangų dėjo ugdant savo pilietį, kad jis būtų sąžiningas ir dorovingas, bet jai taip pat nepavyko. Valdžia susivokė, kad jokiomis ideologijomis, griežčiausiais įstatymais bei geriausiais moralės mokytojais žmogaus nepriversi tapti padoriu ir sąžiningu, tai pasiekti įmanoma tik tikėjimo, religijos pagalba. Todėl dabar Kinijoje skubiai pradedama atstatinėti budistų šventyklas ir vienuolynus . Todėl, kad tik atstačius santykį tarp žmogaus ir Kūrėjo, prasideda žmogaus atsistatymo, atsikūrimo, išgijimo procesas, tik tuomet žmogus atranda teisingą savęs bei jį supančio pasaulio suvokimą ir tik tuomet, jis be jokios prievartos pradeda paisyti gyvybiškai būtinų tiek savo, tiek valstybės gyvenime, dorovės ir moralės normų. Šio proceso svarbą jau suvokė ne viena pasaulio valstybė.
Tačiau kaip pastebi daugelis pasaulyje žinomų mokslo bei meno žmonių, didžiosios religijos išgyvena ne pačius geriausius laikus. Tai vyksta ir dėl prasto dvasininkų (aš neapibendrinu) savo pareigų atlikimo, bei dėl šių gyvybiškai svarbių žinių perdavimo formos, kuri dažnai žmonėms, norintiems pradėti eiti tikėjimo keliu, yra visiškai nesuprantama. Todėl jie, pabandę pažinti Dievą per religiją, greit nusivilia ir tuomet nueina į kokį modernų seminarą ar pas astrologą, kur gauna saldų ir apgaulingą įsikalbėjimą pradžioje, bei didelį nusivylimą gale. Todėl labai svarbu dvasininkams pradėti šnekėti žmonėms suprantama kalba.
Šiame amžiuje velnias pradėjo veikti subtiliau. Jis „žmonijos išsigelbėjimą“ perkėlė nuo išorinių formų (tai įvairios ideologijos, santvarkos, valdymo modeliai) į vidinę, dvasinę sferą, pavadindamas tai pasąmonės galių išlaisvinimu, visatos dėsnių pažinimu, pozityviu mastymu, moderniąja psichologija, astrologija ir dar daugybe kitų pavadinimų. Sudaroma tokia iliuzija, kad visa tai įvaldžius galų gale žmogus taps laimingas. Ir žmonės tuo tiki. Visa gudrybė tame, kad kai kurie išvardyti dalykai patys savaime yra geri ir naudingi , jie tik įstatomi į neteisingą, jiems nepriklausančią vietą. Tiek pozityvus mąstymas, tiek įvairios sveiko gyvenimo būdo sistemos ar NLP technikos, pačios savaime yra geros ir naudingos, tik jos niekada neatneš žmogui pilno ir teisingo savęs bei supančio pasaulio suvokimo ir neatsakys į tuos gyvybiškai svarbius bei pastoviai žmones kamuojančius klausimus - kas aš toks, kur einu ir ko galiu tikėtis. Tai kaip jau minėjau, priklauso tikėjimo sferai. Tai tas pats, kas atliekant rytinę mankštą, kuri pati savaime nėra blogis, įsivaizduoti, kad po kurio laiko tu, kaip profesionalas karatistas galėsi ranka skaldyti plytas. Išskyrus sugipsuotą ranką, kito rezultato nesulauksi. Dabar jis nesišypso, jis tiesio isteriškai juokiasi tiesiai tau į veidą...
Beje dažnai įvairiose tokio pobūdžio knygose ar seminaruose cituojama net Biblija. Ypač mėgstama vieta kur Jėzus sako - tikėkite ir gausite, prašykite ir jums bus duota, belskitės ir bus atidaryta. Autoriai ar lektoriai aiškindami šiuos žodžius dažnai juos pateikia kaip raktą, šifrą svarbiai technikai, kaip įgyvendinami norai ir pasiekiami tikslai. Tačiau jie pamiršta, o greičiausiai net nežino, jog norint, kad tai veiktų reikalinga viena sąlyga, tai būti santykyje su Dievu. Apie tai aiškiai parašyta Jono evangelijoje, kur Jėzus kalba, kad Jis vynmedis ir jei mes būsime jo šakelėmis t.y. įskiepyti į jį, tai tik tuomet Tėvas mumis pasirūpins ir suteiks visko ko prašome. Teisingai apie tokius rašytojus ir lektorius parašyta Šv. Rašte, kai aklas veda aklą, abu atsiduria griovyje.
Todėl žmonija niekada nesukurs jokių geroves valstybių ar visuomenių neturėdama esminio, tikro ir tvirto santykio su Kūrėju, nes tik atstačius šį santykį atsiranda, kaip Šv. Paulius sako - suvokimas visame kame. Atsimenu pradėjus studijuoti teisę, dėstytojas pacitavo tokį lotynišką posakį “ Justitia ist fundamentum regnorum“ (teisė yra valstybės pagrindas, pamatas) Tačiau ne teise yra pamatas ir net ne moralės ir dorovės normos, o esminis, gilus ir asmeninis santykis su Kūrėju, kuris įmanomas tik per kryžių. Todėl, kad tik būnant šitame santykyje įmanoma teisingai suvokti ir laikytis moralės normų, o tada besilaikant šių normų sukurti teisingus įstatymus, kuriu net pažeidinėti nesinorės.
Be šio santykio žmonija panaši į seną tarybinių laikų kasetinį arba juostinį magnetofoną, kuomet baigiantis energijai baterijoje, jis ne iš karto atsijungia, bet pradeda „ „tempti dainą“ , o po to visai išsijungia, vaizdžiai tariant, miršta lėtai ir akivaizdžiai. Galima šį magnetofoną įvairiais būdais tvarkyti: valant kontaktus, keičiant senas detales į labai modernias ir naujas, tačiau jis vis tiek nustos groti, jei nepajungsime jo prie elektros energijos. Taip ir su žmonija, jei neatstatysime teisingo santykio su Dievu, kurkime, modernizuokime save, visuomenę, valstybę, mes vis tiek“ išsijungsime“ , prieš tai dar gerokai „ pasitampę“ savo priešmirtinėse konvulsijose.
P.S. Ištrauka iš esė „Laiškas iš pragaro arba instrukcija velniams“ (knyga“ Laumžirgio istorijos-visa tiesa apie tikrąją laisvę“) . Kalba velnias savo auklėtiniui.
...“Žinai, Nelabuk, jeigu kalbėčiau palyginimais, tai Priešas (Dievas) man panašus į žmogų, kuris stovi ant kalvos ir pilnomis meilės bei liūdesio akimis žiūri į pasiklydusius, paliegusius, alkanus ir purvinus laukinius šunis, t.y. žmones. O šie bėgioja nuo vieno atliekų konteinerio prie kito, vis ieškodami riebesnio, pašvinkusios mėsos gabalo, kurį suvalgę, anot jų supratimo, iš karto taps laimingi. Nusivylę vienu konteineriu, mūsų pastūmėti, jau bėga prie kito, kadangi mes per jų netikrus pranašus jiems pašnibždėjom, kad štai ten tai jau tikrai atras pažadėtąją žemę, kurioje pildosi visi jų troškimai. Jeigu jie tik suvoktų, kad nustoję bėgioti ir knaisiotis po atliekas bei kaip reikiant apsidairę, jie turi šansą pamatyti Jį ir ateiti pas Jį, ir tik tuomet bus nuprausti, pagydyti bei pavalgydinti, taip kaip geras šeimininkas pasirūpina savo šunimis. Štai todėl mes ir budim bei darom viską, kad tokių laimingųjų būtų kuo mažiau, nes mums jie taip pat reikalingi, bet tik kaip maistas. Šiuo metu žmonija, man labai panaši į pagedusį, prakiurusį laivą, kuris plaukia tiesiai į uolas, o keleiviai ir laivo komanda, tuo metu pešasi dėl geresnės vietos kajutėje...“