Giliausios mūsų žmogiškosios patirtys neprieštarauja teiginiui, kad kai kurie tikrovės aspektai visada liks už mokslo pažinimo ribų, nes didelė pažinimo dalis vyksta matematiniais modeliais ir empiriniais bandymais neprieinamoje srityje. Šis pažinimas gali būti be galo sudėtingas ir subtilus, tačiau jis nėra nepasiekiamas. Užuominų apie jo prigimtį galima rasti visur: kai mylime kitus, kai žmogiškai užjaučiame ir jaučiame solidarumą, kai grožimės, kai žmogiškąja vaizduote be jokių eksperimentinių duomenų galime įsiskverbti į giliausias ir labiausiai paslėptas fizinės visatos paslaptis... (Aleksandar I. Zecevic)
Požiūris, kad grožis ir mokslinė tiesa glaudžiai susijusios, iš tikrųjų yra labai senas, siekiantis senovės Graikiją. Vienas iš labiausiai šį požiūrį skatinančių mokslininkų – Pitagoras. Jo požiūriui į gamtą įtaką darė grožio ir harmonijos samprata. Jis mokė (be kitų dalykų), kad kiekviena iš septynių planetų, kurios buvo tuo metu žinomos, skleidė ypatingą muzikinį toną, kurio aukštis priklausė nuo atstumo iki Žemės. Jis tikėjo, jog planetų judėjimas skleidė žmonėms negirdimą „sferų muziką“. Viduramžiais buvo manoma, kad ši muzika – tai gražiausias garsų derinys visatoje ir tobuliausios tvarkos ženklas.
Be abejo, toks mąstymas turi mažai ką bendro su šių dienų mokslu. Neįtikėtina, bet tai vedė prie vieno svarbiausių atradimų mokslo istorijoje. Norėdami suprasti, kaip tai įvyko, turime pripažinti, kad ankstyvojo Renesanso astronomams įtaką darė Pitagoro teorijos. Jiems susirūpinimą kėlė tai, jog planetos skleidė septynis skirtingus muzikinius garsus, o tai pažeidžia estetinį tobulumą, nes visą muzikinę skalę sudaro aštuoni garsai. Vienintelis šios problemos sprendimo būdas – manyti, kad ir Žemė juda bei skleidžia jai būdingą muzikinį toną. Ši drąsi hipotezė nuvertino Ptolomėjaus dangaus modelį ir atvėrė duris Koperniko revoliucijai.
Gal šis konkretus pavyzdys ir nekelia ypatingo susidomėjimo, tačiau jis išryškina principą, kuris visada vaidino svarbų vaidmenį žmogaus minties istorijoje. Iš tiesų netgi tuomet, kai mokslas pradėjo aiškiai atsiskirti nuo filosofijos ir teologijos, jį puoselėjantys asmenys estetinį kriterijų vertino kaip gairę į tiesą. Pavyzdžiui, puikiai žinoma, kad simetrijos sąvoka įkvėpė Niutoną formuluoti veiksmo ir atoveiksmio dėsnį. Panašūs samprotavimai skatino Mendelejevą numatyti nežinomus elementus periodinėje sistemoje. Tokių atradimų sąrašą galėtume tęsti be galo, paminėdami ir moderniąją dalelių fiziką bei Visko teorijos (vert. – ja mokslininkai siekia sujungti visus fundamentaliuosius gamtos dėsnius nuo mikropasaulio iki kosmoso) kūrimą.
Turint tai omenyje, svarbu pripažinti, kad simetrija ir tvarka nėra vieninteliai svarbūs estetiniai kriterijai gamtoje, – simetrijos suardymas turbūt tiek pat aktualus. Ši sąvoka atlieka esminį vaidmenį dalelių fizikoje ir kosmologijoje: naujų dalykų gamtoje atsiradimas reikalauja tam tikro nukrypimo nuo normos (nepastovumo) jos esminėse struktūrose. Iš tiesų, jeigu po Didžiojo sprogimo materijos ir antimaterijos kiekis būtų buvęs vienodas, jos viena kitą būtų panaikinusios, ir mums pažįstama visata niekada nebūtų susiformavusi. Simetrijos nebuvimas leidžia egzistuoti keturioms fundamentaliosioms gamtos jėgoms (vietoj vienos „superjėgos“). Tai, kad šios jėgos pasižymi labai skirtingomis savybėmis, – būtina sąlyga atomams ir molekulėms formuotis.
Subtili pusiausvyra gamtoje tarp simetrijos ir asimetrijos jau pati savaime turi estetinį aspektą. Todėl mokslas šiek tiek panašus į šachmatų žaidimą – taisyklės yra paprastos ir simetriškos, tačiau pats žaidimas suteikia be galo daug skirtingų galimybių. Esant tokiai galimybių įvairovei, taisyklės užtikrina vieningumą ir tvarką. Mokslininkus labiausiai žavi tai, kad estetiniai principai dažnai paskatina visiškai netikėtus mokslinius atradimus. Teisėtai galime stebėtis, kodėl matematikos grožis (subjektyvi žmogaus proto kategorija) pasirodo kaip veiksminga priemonė aprašant ir atskleidžiant objektyvią gamtos tvarką. Čia glūdi gilaus slėpinio dalis.
„Amžina pasaulio paslaptis – tai jo suvokiamumas.“ (Albert Einstein)
„Nėra jokios a priori (išankstinės) priežasties, dėl ko gražios lygtys galėtų padėti suprasti gamtą... Tikiu, kad racionalus kosmoso grožis iš tiesų atspindi Protą, kuris jį palaiko buvime.“ (John Polkinghorne)
Tikriausiai nesuklystume teigdami, kad yra ryšys tarp pažinimo, grožio ir paprastumo. Pavyzdžiui, dauguma mokslininkų pritartų minčiai, kad labai sudėtingos teorijos retai vadinamos gražiomis; dažniausiai jos apibūdina tik atsitiktinius reiškinius, o ne dėsningumus. Kita vertus, paprastos teorijos trauka estetiškumu ir paprastumu, nes fiziniai stebėjimai išreikšti glaustai gali būti paaiškinami elegantišku būdu. Ryšys tarp paprastumo, grožio ir mokslinio paaiškinimo skatina įdomiems teologiniams samprotavimams. Vienas toks apmąstymas rodo, kad paprastumas estetiškai patrauklus būtent todėl, kad jis yra esminis Dievo kūrybos bruožas ir raktas kūrinijai suprasti. Šiam požiūriui pritariantys sutinka, kad mūsų gebėjimas suprasti tikrovę – dieviškojo plano dalis. Aišku, kad šis tikslas nebūtų pasiektas, jeigu didelės sudėtingo fenomeno dalies nebūtų galima supaprastinti iki elementarių dėsnių.
„Dievas pasirinko tai, kas tobuliausia, t. y. tokias paprastas hipotezes, kokios tik gali būti, ir tuo pat metu tokius turtingus fenomenus, kokie tik gali būti.“ (Gottfried Wilhelm von Leibniz)
Leibnico tvirtinimas, kad gyvename „tobuliausiame pasaulyje iš visų galimų“, pagrįstas dviem fundamentaliomis teologinėmis prielaidomis apie kūriniją ir mūsų vietą joje. Pirmoji tvirtina, jog visata yra suvokiama, kad dauguma jos dėsnių yra gana paprasti ir žmogaus protu suvokiami. Toks tikėjimas duoda pagrindą moksliniams tyrinėjimams, nes, nagrinėjant stebėjimų duomenis, jis skatina ieškoti reguliarumo. Atrodo, kad šiuo požiūriu Einšteinas ir Leibnicas visiškai sutarė: „Įsitikinimas, panašus į religinį jausmą, kad pasaulis racionalus ar suvokiamas, duoda pagrindą visiems svarbiausiems moksliniams tyrinėjimams.“ (Albert Einstein)
Antra prielaida, kurią slepia Leibnico mintis, – visata yra kontingentiška. Mokslininkas (kaip ir daugelis teologų) tikėjo, jog gamtos dėsniai yra Dievo parinkti ir kad ši ypatinga sąranga nebuvo logiškai būtina. Galimybė, kad viskas galėjo susiklostyti visiškai kitaip, rodo, jog kūrinija gali turėti ir aukštesnį tikslą, kuris pamažu realizuojasi iškylant vis sudėtingesnėms natūralioms formoms. Toks požiūris grindžiamas tuo, kad minėtas procesas galiausiai skatina kompleksiškumą, kuris pasireiškia ir žmogaus proto išsivystymu, ir leidžia visatai „kontempliuoti save“ (ir tikriausiai savo Kūrėją).
Nesvarbu, ką galvotume apie šiuos argumentus, tačiau sutiksime, jog būdas, kuriuo gamta sudaryta, iš tiesų yra nuostabus. Tai, kad tokios plačios apimties fenomenas gali kilti iš nedidelio skaičiaus reliatyviai paprastų dėsnių, rodo tam tikrą „skirtingumų vieningumą“, darantį estetinį poveikį ir mokslininkams, ir teologams.
Mūsų išankstinis nusiteikimas ieškoti vienijančių schemų vedė prie netikėtų atradimų apie fizinį pasaulį ypač tose srityse, kuriose eksperimentinių bandymų galimybės buvo labai ribotos. Menas, fizika ir teologija tyrinėja tuos tikrovės aspektus, kuriems išreikšti nėra tinkamų žodžių. Tai taip pat rodo šių veiklos sričių tarpusavio ryšį. Knygoje „Menas ir fizika“ gydytojas ir rašytojas Leonardas Šleinas (Leonard Shlain) įrodinėja, kad dažnai menininkai intuityviai jaučia naujas sąvokas ir išreiškia jas simboliais pirmiau, nei mokslininkai jas apibūdina matematiniais modeliais. Šiuo požiūriu, revoliucingos meninės idėjos dažnai duoda pradžią procesui, kurio dėka žmonija pradeda keisti fizinio pasaulio supratimą ir atranda anksčiau nesuvoktų ryšių. Tai gana intriguojantis teiginys, kurį palaiko ir mokslininkai, ir teologai, ir poetai.
„Mokslas ir menas visais laikais formuoja kalbą, kuria galime kalbėti apie labiau nutolusias tikrovės sritis.“ (Werner Heisenberg)
„Iškilusis menas gali komunikuoti dar prieš jį suvokiant.“ (T. S. Eliot)
Knygoje Šleinas pateikia daugybę meno pavyzdžių, numačiusių esminius mokslinius atradimus apie erdvę, laiką ir šviesą. Pavyzdžiui, jis tvirtina, kad idėja apie „iškreiptą“ erdvę pirma pasirodė impresionisto Eduaro Manė (Edouard Manet) piešiniuose maždaug penkiasdešimt metų prieš tai, kai Einšteinas suformulavo bendrąją reliatyvumo teoriją. Šleinas pažymi, kad Manė kaip įprasta iškraipė „tiesinius“ objektus – medžius ir skrybėles, o kai kuriais atvejais net ir horizontą. Be abejo, tokie piešiniai metė iššūkį įprastai fizinės tikrovės sampratai ir tuo laiku sulaukė griežtos kritikos. Tačiau pasirodė, kad Manė intuicija buvo teisinga, ir apie 1920 m. eksperimentiškai buvo įrodyta, jog fizinė erdvė iš tiesų yra „iškreipta“. Anot Šleino, tokie pavyzdžiai rodo ryšį tarp to, ką suvokiame kaip grožį, ir to, kas atsiskleidžia kaip tiesa. Dėl to pagrįstai galime galvoti, kad mokslas ir menas – tai tos pačios tikrovės skirtingos projekcijos, kuriose grožis pasireiškia kaip bendras iškilusis veiksnys.
„Tai, kas gražu moksle, gražu ir klausantis Beethoveno. Matai įvykius tartum rūke, bet staiga imi regėti jų tarpusavio ryšį, kuris išreiškia žmogiškų rūpesčių visumą, tave persmelkia, suvienija tai, kas visuomet buvo tavyje, bet niekuomet nebuvo suderinta.“ (Victor Weisskopf)
Fiziko Veiskopfo (Weisskopf) tvirtinimas neprieštarauja teologiniam požiūriui, kad grožis ir kūrybiškumas glaudžiai siejasi su dvasiniu augimu ir gali skatinti siekti aukštesnio tiesos lygmens. Šiame procese menininkas dažnai atlieka katalizatoriaus vaidmenį. Vienas rašytojo Oldoso Hakslio (Aldous Hyxley) istorijos personažas iškalbingai apibūdina šio vaidmens reikšmę:
„Pagrindinė meno užduotis – suteikti pažinimą. Menininkas žino daugiau nei mes. Jis gimė žinodamas daugiau apie savo sielą, nei mes žinome apie savąją ir daugiau apie sąsajas, egzistuojančias tarp jo sielos ir kosmoso. Jis nujaučia tai, ką visi žinosime pasiekę aukštesnį išsivystymo lygmenį. Be to, jis gali pasakyti tai, ką žino, ir pasakyti taip, kad mūsų elementarus, padrikas, neįgyvendintas pažinimas to, apie ką jis kalba, kristų tartum į tam tikrą struktūrą kaip geležies užpildai magneto veikiami.“
Tiesa, kad tokios estetinės patirtys paprastai būna subjektyvios, tačiau dėl to jos netampa mažiau realios ar aktualios. Iš tiesų net fizikoje nėra aiškios takoskyros tarp subjektyvumo ir objektyvumo:
„Įprastas pasaulio dalinimas į subjektus ir objektus, vidinį ir išorinį pasaulį, kūną ir sielą jau nebėra pakankamas.“ (Werner Heisenberg)
„Net patys fizikos dėsniai gali kažkiek priklausyti nuo stebėtojo.“ (Stephen Hawking)
Fizikų Heisenbergo ir Hokingo mintys įdomios dėl kelių priežasčių. Pirmiausia jos yra stebėtinai panašios į teologinį tvirtinimą, kad tikrovė turi objektyvų ir subjektyvų aspektą. Jos taip pat rodo, jog šios dvi sritys subtiliai susipina ir negali būti atskirtos. Jas jungia supratimas, kad visiškai subjektyvūs estetiniai svarstymai gali tapti gairėmis į objektyvią tiesą. Ši galimybė vienodai patraukli teologams ir mokslininkams. Ji rodo, kad tiesa ir grožis gali būti tik skirtingi būdai suprasti tą pačią tikrovę. Tikriausiai šį ryšį jautė ir žymus anglų romantizmo poetas Džonas Kitsas (John Keats) rašydamas garsiąsias eilutes:
„Grožis yra tiesa, tiesa – grožis, tai ir viskas, ką jūs čia, žemėje, žinote, ir viskas, ką jums reikia žinoti.“
Tačiau turime būti atsargūs, kad nepervertintume šios mąstymo krypties. Grožis iš tiesų gali būti kelrodis į tiesą, bet nebūtų teisinga vertinti jį kaip vienintelį svarbų kriterijų. Nobelio premijos laureatas ekonomistas Paulas Krugmanas (Paul Krugman) įspėja, kad toks požiūris kartais gali visiškai suklaidinti:
„Mano manymu, ekonomistų profesija nuėjo klystkeliu, nes ekonomistai, kaip žmonių grupė, suklydo laikydami grožį, apdengtą įspūdingai atrodančia matematika, tiesa.“ (Paul Krugman)
Iš Aleksandar I. Zecevic knygos Truth, Beauty, and the Limits of Knowledge: A Path from Science to Religion, University Readers, 2012. Vertė t. Vytautas Sadauskas SJ.