 |
| Tapytojo Giedriaus Kazimierėno archyvo nuotrauka |
Tapytojas Giedrius Kazimierėnas naujoje Medininkų tvirtovės bokšto ekspozicijoje pristatė visuomenei 2012 metais baigtą kurti monumentalų paveikslą ant drobės „Žalgiris, arba Rūstybės diena“(2012). Pasak tapytojo, „paveikslo pavadinimą – Žalgiris, dies irae (lot. rūstybės diena) inspiravo biblinio Paskutiniojo Teismo motyvas. O paveikslo konfigūracija primena ankstyvosios gotikos altorių, nes Žalgirio mūšis mums yra sakralus dalykas“.
Svarbu ir tai, kad maksimaliai priartėti prie autentiškos Žalgirio mūšio pajautos dailininkas pasitelkė seniausią šį mūšį vaizduojančią D. Schillingo (Šilingo) kronikos 1485 m. miniatiūrą. Įdomu išgirsti šiuolaikinio dailininko aiškias nuostatas apie sukurtą meno kūrinį istorine tematika ir savitą šio istorinio mūšio viziją.
 |
| Tapytojo Giedriaus Kazimierėno archyvo nuotrauka |
„Kairėje kompozicijos pusėje vaizduoju kryžiuočių eiseną, kurios priekyje ant palaikio žirgo parblokštas didysis kryžiuočių magistras Ulrichas von Jungingenas. Už jo – tikrųjų Kryžiaus žygių iniciatorių Romos popiežių personifikacija, makabriškas raitelis – griaučiai su popiežiaus apdaru, paskui kurį žygiuoja Europos valstybių eisena. Ši eisena labai primena archajišką Strasbūro naujosios Šv. Petro bažnyčios freską, kurioje vaizduojamas tautų žygis prieš kryžiuočius, kur raitą Europos karalienių eiseną užbaigia pėsčia Lietuva... Mano paveiksle Europos valstybių eisenai suteikta kiek kitokia kryptis ir prasmė, gimininga nebent P. Bruegelio „akliesiems“, kai simbolinė „neregių“ eisena baigiasi griūtimi. Nes kiekvienos imperijos likimas panašus: nuo patosiško fanfarų gausmo, nuo pasaulinių pretenzijų iki visiškos griūties, iki pašnibždom tariamo „Viešpatie, atleisk“...
 |
| Tapytojo Giedriaus Kazimierėno archyvo nuotrauka |
Dešinėje paveikslo pusėje – jungtinės Lietuvos ir Lenkijos pajėgos ir energingas Vytauto puolimas. Pirmame plane vaizduoju besimeldžiantį karalių Jogailą. Man svarbus karo, vizualaus triukšmo ir rimties, sakralios tylos kontrastas. Dvasinė jėga, teisingumo troškimas liejasi į vienį su ryžtingu Vytauto veržlumu, kuriam talkina ir Dangus. Kryžiuočių analuose likę pasisakymų, kuriuose teigiama, jog kryžiuočių pralaimėjimas Didžiajame mūšyje, matyt, yra Dievo bausmė. Dieviško keršto spindulys sminga į Kryžiuočių ordino magistro krūtinę. Dievas baudžia tuos, kurie su jo vardu lūpose, dangstydamiesi Dievo ir Krikšto vardu, vykdė baltų tautų genocidą, stengėsi su šaknimis išrauti senąją baltų kultūrą, niekino Dievo ir krikščioniško tikėjimo esmę.
Jogaila turbūt apskritai geidė išvengti mūšio, tikėjosi derybų ir paliaubų su kryžiuočiais. Todėl jis „tempė“ laiką, prieš mūšį išklausydamas trejas mišias... Nesulaukęs Jogailos veiksmų ir nebegalėdamas pakęsti delsimo, Vytautas be karaliaus Jogailos ženklo su savo kariuomene puolė kryžiuočius ir visą valandą (!) kovėsi be lenkų pagalbos. Vytauto kariuomenei teko žiauriausias ryžtingai nusiteikusių Ordino pajėgų smūgis. Kodėl Jogaila delsė taip ilgai? Užgautos ambicijos ar iš anksto su Vytautu suderinta strategija, kai Vytautas pradeda, vėliau imituoja apgaulingą atsitraukimą, o paskui kartu su lenkais pergalingai baigia mūšį? Į šiuos klausimus aiškaus atsakymo nėra. Lai Jogailos delsimą simbolizuoja ant žydro karališko apsiausto įsitaisiusi „mįslingą lėtumą“ simbolizuojanti sraigė.
 |
| Tapytojo Giedriaus Kazimierėno archyvo nuotrauka |
Pasak lenkų istoriko J. I. Kraszewskio, prieš mūšį danguje virš Lietuvos ir Lenkijos kariuomenių buvo matomas pranašiškas regėjimas – ant mėnulio sėdėjo karalius ir vienuolis, ir karalius vienuolį nubloškė žemyn.
Apačioje, sidabriniame fone – „muzikinis registras“. Kryžiuočiai, manydami, kad laimi mūšį, užtraukė pergalės himną Christ ist erstanden (Kristus prisikėlė). Dešinėje – Lietuvos ir Lenkijos riteriai, eidami į mūšį, gieda senąjį himną Dievo Motina (Bogurodzica). Abiejų choralų autentiškų natų ir žodžių fragmentai paveiksle panaudoti kaip prasminis autentiškas kodas. Nesunku įsivaizduoti viena prieš kitą žygiuojančias milžiniškas kariuomenes, giedančias savo himnus. Tačiau paradoksas – jos garbina tą patį Dievą. Ir tie himnai, didingieji choralai, vis garsėdami ima susilieti į absurdišką garsų kakofoniją, kuri galop paskęsta siaubingo mūšio triukšme ir chaose...“
Nuo rugsėjo pabaigos rekonstruotoje viduramžių Medininkų tvirtovėje eksponuojamas įspūdingas paveikslas „Žalgiris, arba Rūstybės diena“ - tarsi altorius prabangiuose ąžuolo rėmuose. Paveikslas vietoje taip ir nesukurto kino filmo Žalgirio mūšio 600 metų jubiliejui.